12 klausimų Agnei Zacharevičienei: apie brandžią motinystę ir laimės formulę

Agnė Zacharevičienė
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2019-11-01 09:10
Televizijos ir radijo laidų vedėjos Agnės Zacharevičienės namuose ypatingas laikas – ankstyvą rudenį gimęs mažylis į namus įnešė dar daugiau jaukumo ir džiugesio. Žinoma moteris sako, kad šiandien ji daug ramesnė, kantresnė, neišgyvenanti dėl smulkmenų taip, kaip prieš penkiolika metų, kai pirmąkart tapo mama.

Trumpa dosjė

GIMIMO VIETA. Vilnius.

ZODIAKO ŽENKLAS. Žuvis.

AKIŲ SPALVA. Žalia.

SVAJONIŲ ŠALIS. Visur gerai, kur yra mano šeima. 

MĖGSTAMA LITERATŪRA. Skaitau labai daug. Šiuo metu – P. Coelho „Zahira“ ir T. Colin „Visuma“. Labai patinka ir biografijos.

KASDIENIS RITUALAS. Nusišypsoti ryte ir padėkoti Dievui bei visiems už kasdienius stebuklus.

ŽAVIAUSIA EPOCHA. Dabartis.

LAUKIAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasaris, kai bunda gamta.

MĖGSTAMIAUSIAS PATIEKALAS. Mano vyro gaminta ispaniška paelija.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Kad kas nors blogo gali nutikti mano artimiesiems.

ERZINANČIOS ŽMONIŲ SAVYBĖS. Melas, nepagarba, vėlavimas, pavydas, apkalbos.

IDEALUS LAISVALAIKIS. Kai su šeima ir draugais per purvynus galime skrieti keturračiais, o paskui mėgautis pikniku gamtoje (šypsosi). 

AUTORITETAS. Senelis. Jis niekada niekam nepavydėjo, visada buvo dėkingas ir su šypsena. 

 

Agnė Zacharevičienė / Gedmanto Kropio/žurnalo „Laima“ nuotr.
Agnė Zacharevičienė / Gedmanto Kropio/žurnalo „Laima“ nuotr.

Šis laikotarpis jums ypatingas – antrąkart tapote mama. Ar požiūris į motinystę pasikeitė per penkiolika metų, kai gimė pirmasis sūnus? 

Šis mažylis – stebuklas ir Dievo dovana. Pasikeičiau pati ir mano požiūris. Kai buvau jauna, turėjau labai daug baimių – atsimenu, eidama maudytis, mažylio nepalikdavau vieno lovytėje net 5 minutėms, nes bijojau, kad užsprings, uždus ar dar kas blogo atsitiks. Mažai miegodavau, stebėdavau, ar vaikiukas kvėpuoja. Bet kartu buvome ir pašėlę tėvai, mūsų namuose dažnai klegėdavo būrys svečių.

Su Ričarduku viskas kitaip – esu rami (šypsosi). Einu maudytis ar tvarkytis, kai jis snaudžia, ir tvirtai žinau, kad mažiukas saugus. Pirmagimio Robertuko neleidome niekam lankyti, kol jam nesuėjo mėnuo, o jaunėlį jau matė svečiai iš pusės pasaulio (juokiasi). Buvo atvykę draugai iš Gruzijos, Izraelio, Ukrainos bei Italijos. O dar kiek Lietuvoje gyvenančių bičiulių aplankė...

Metams bėgant atsirado daugiau ramybės, pasitikėjimo, tikėjimo ir kantrybės. Jei vaikiukas verkia, žinau, kad ne pasaulio pabaiga, o su pirmagimiu, pamenu, vos jam pravirkus skambindavau mamai (juokiasi).

Kokie didžiausi pranašumai vaikelio susilaukus brandesniame amžiuje?

Didžiausias pranašumas – dabar suprantu, jog nereikia atsiduoti tik mažiukui, kad turiu nepamiršti savęs ir kitų šeimos narių. Kadangi mano tėveliai dirbantys žmonės ir neturi galimybių darbo dienomis prižiūrėti anūko, paprašiau pagalbos vienos puikios moters, kuri mane išleidžia dviem trims valandoms, kol mažylis miega. Tada galiu susitvarkyti reikalus, apsipirkti, pagaminti vyrui ir didžiajam broliui valgyti, apsitvarkyti namus, taip pat pasirūpinti savimi. Nenoriu, kad dėl gimusio mažylio tapčiau moterimi susivėlusiais plaukais. Trokštu likti patraukli žmona, taip pat ir vyresnįjį sūnų išklausanti mama. 

Laukdamasi pirmojo sūnelio priaugau daug kilogramų ir tikėjausi, kad pagimdžius visas svoris magiškai išnyks (juokiasi). Deja, taip nenutiko, tad šį kartą buvau protingesnė. Tikrai nesilaikiau jokių dietų, bet labai taisyklingai ir sveikai maitinausi, taip pat sportavau iki paskutinio mėnesio – beveik kasdien baseine paplaukiodavau. Ir rezultatas tikrai kone stebuklingas – pagimdžius po savaitės jau buvo nukritę 11 kilogramų, o po mėnesio – puikiausiai įlendu į džinsiukus, kuriuos nešiojau prieš nėštumą.

Kaip jūs su vyru esate pasiskirstę su vaikelio auginimu bei priežiūra susijusiais darbais?

Mano nuomonė šiuo klausimu ne visiems patiks (juokiasi). Mano vyras sunkiai ir labai daug dirba, todėl nematau tikslo neleisti jam išsimiegoti. Iškart grįžusi iš ligoninės su mažyliu išsikrausčiau į vaikučio kambarį, kur buvo jau paruošta lovytė, vystymo stalas ir kiti būtini priežiūros atributai. Keliasi Ričardukas naktį du tris kartus. Nesuprantu, kodėl turėtų prabusti visi šeimos nariai? Esu girdėjusi replikų, kad vaikas – tai abiejų, todėl vyrai irgi turi pajusti, ką reiškia pervargti. Visgi man atrodo kitaip: pati esu dekretinėse atostogose, tad galiu pasiderinti ir nusnūsti dieną. Galų gale, vyras juk krūtinės neturi, vaikelio pamaitinti negali. 

Šeimoje siekiu komforto, esu moteris ir židinio saugotoja. Tikrai nenoriu tapti principinga kovotoja. Vadovaujuosi švelnumu, supratingumu ir atlaidumu. Rūpinimasis vaikų būreliais, maisto gamyba, namų ruoša, apsipirkimas, atostogų planavimas, vaikų poliklinikos ir kiti panašūs darbai taip pat mano darbų sąraše. Užsiimti tokia veikla man patinka.

Vyras turėjo tradiciją maudyti pirmąjį sūnų, šis ritualas nepasikeitė ir su antruoju. Taip pat rūpinasi vaikų mankštinimu bei grūdinimu. Aš, kaip moteris, vis pagailiu berniukų, bet vyras jau dabar norėtų mažiuką į ežerą rytais nusinešti (juokiasi). Nes pats kasdien šoka į vandenį po sporto ir visiškai nesvarbu, koks lauke oras.

Agnė Zacharevičienė/Asmeninio albumo nuotr.
Agnė Zacharevičienė/Asmeninio albumo nuotr.

Ko šiuo laikotarpiu labiausiai pasiilgstate, ko labiausiai trūksta? 

Nieko iš esmės netrūksta, nes aš vis dar euforijoje nuo šio mažo stebuklo (šypsosi).

Pagal kokią pedagogikos ar filosofijos sistemą auginate vaikus?

Mano filosofija labai paprasta: daryti viską, kas geriausia vaikui, ir daugiausia remtis motiniška nuojauta. Abiem vaikams, kol dar jie buvo pilvelyje, stengiausi rasti geriausią darželį. Norėčiau, kad nuo mažens vaikas girdėtų dar vieną kalbą, todėl ne tik auklytę rinkausi kitakalbę, bet ir darželį išrinkau tokį, kuriame būtų kalbama dar viena kalba. Vaikai labai imlūs, tad kodėl to neišnaudojus jų ateities labui.

O požiūris į auklėjimą laikui bėgant stipriai nesikeičia. Niekada pirmojo sūnaus nespaudžiau prie mokslų, netikrinau dienyno. Gali keistai nuskambėti, bet man svarbiausia yra pasitikėjimas, noriu, kad vaikas nejaustų baimės gaudamas žemą balą. Ir man šis metodas pasiteisino, nes sūnaus vidurkis yra 9,4. Jis pats jaučiasi atsakingas už savo mokslus, žino, kad tai jo ateitis. Ir jeigu mano vaikas baigęs dvylika klasių pasakys, kad iš pradžių nori pamatyti pasaulį, o ne studijuoti, tikrai dėl to nesirausiu plaukų ir leisiu jam išbandyti tokią patirtį. Na, gal su sąlyga – kad paskui ras laiko ir mokslams (juokiasi).

Kokiais suaugusiais žmonėmis norėtumėte matyti savo berniukus?

Svarbiausia – laimingus. Kiekvieną dieną primenu, kad esame savo gyvenimo kalviai, kad pasaulis yra nuostabus nuotykis, nereikia jo bijoti, atvirkščiai – imti viską, ką jis siūlo, atvira širdimi ir džiaugtis kiekviena diena.

Ar dėl auklėjimo jūsų su vyru nuomonės visada sutampa? 

Būna visko, mano vyras konservatorius. Jis griežtesnis, gal kad rečiau būna namuose, o grįžęs nori, kad būtų taip, kaip jis sako. Bet nesiveliu į konfliktus, įsiklausau į pastabas, pabučiuoju ir padarau taip, kaip man atrodo geriau (šypsosi). Rimtai, konfliktai niekur neveda, tik alina žmones. Su vaikais irgi nekeliu balso – nuo mažens su jais kalbuosi kaip su suaugusiais. Nebijau kalbėti ir apie rūkymą, alkoholį, mergaites. Šias temas su dičkiu jau aptarėme. Mano darbas – informuoti, jo – daryti išvadas. Nors mažajam dar tik mėnuo, kalbu su juo labai daug, viską aiškinu, skaitau jam pasakas. Tikiu, kad viskas vaikui klojasi į atminties kerteles.

O vyras deda daug pastangų, kad vaikai būtų sportiški. Robertas išties daug sportuoja, važinėja į varžybas, tarptautines stovyklas. Štai ir spalį treniruojasi vienas užsienyje. Daugiausia barnių tarp paauglio ir tėčio kyla dėl maisto. Mes labai rūpinamės sveika mityba. Vyras yra vegetaras, o Robertas maitinasi taip, kaip išeina – po mokyklos su draugais, būna, ir į greitojo maisto kavinę nuklysta. 

Agnė Zacharevičienė/Kristinos Sereikaitės nuotr.
Agnė Zacharevičienė/Kristinos Sereikaitės nuotr.

Kas jums labiausiai padeda atgauti jėgas? 

Geriausiai pailsiu sportuodama, gamindama maistą, skaitydama, vaikščiodama gryname ore, užsiimdama socialiniais projektais. Galbūt keistai skamba, bet nuvažiavusi dviračiu 20 km jaučiuosi turinti daugiau jėgų nei numigusi valandą pietų miego. Gal tai susiję su laimės hormonų išsiskyrimu sportuojant?.. 

Viešumoje visada esate pasitempusi ir besišypsanti. Ar tam reikia daug pastangų?

Esu minėjusi, kad labai nemėgstu grožio procedūrų, nes man taip gaila laiko gulėti masažo lovoje. Ką jau kalbėti apie kremų tepimą. Beje, šiuos pradėjau naudoti gal tik prieš kokį penkmetį – man buvo nesuprantama, kaip galima priklausyti nuo kažkokio tepalo, kurio turi nepamiršti ir ryte, ir vakare (juokiasi). Žaviuosi kitomis moterimis, kurios visada atrodo kaip nužengusios nuo žurnalų viršelių. Aš taip tikrai nemoku – man patinka su treningiukais, nepasidažiusiai, į uodegą surištais plaukais. Tačiau visada turiu kvepėti ir atrodyti tvarkingai.

Koks mėgstamiausias jūsų grožio ritualas, kurio, galbūt, neatsisakote ir dabar? 

Dabar turiu penkias minutes dušui (juokiasi). Visgi jau buvau išėjusi ir į grožio saloną, nusidažiau plaukus, susitvarkiau nagučius ir jaučiuosi kaip naujai gimusi. Ritualai mano paprasti: kasdien geriu nemažai vandens ir rytais jau darau mankštelę. Noriu, kad raumenukai ir raiščiai nepamirštų, ko išmokę.

Ar jau galvojate, kada norėtumėte grįžti į darbus?

Radijuje jau pažadėjau, kad po naujų metų grįšiu vesti sveikatos laidos. Televizijoje irgi kalbamės apie man labai patinkantį planuojamą projektą, kuris prasidėtų nuo naujų metų. Bet bijau planuoti, nes mažyliui dar tik mėnuo. Visgi neatmetu galimybės, kad tris kartus per savaitę išeisiu į mėgstamą darbą. Manau, viską galima suderinti.

Kaip šiandien galėtumėte apibūdinti savo gyvenimo laimę, iš ko ji susideda? 

Gerai žinau, kad nereikia ieškoti laimės materialiuose dalykuose arba žvalgytis į kitus. Laimė yra mumyse. Tai vidinė būsena, priklausanti nuo požiūrio. Mano laimė – kai širdis pilna meilės, dėkingumo ir džiaugsmo. Turiu nuostabią šeimą, gražius ir jaukius namus, sveikus tėvelius, daug draugų, gyvenu gražioje šalyje, užsiimu mėgstama veikla. Ko dar gali norėti žmogus?..

 

Naujausi straipsniai