12 klausimų Astai Baukutei: apie vaikus, skyrybas ir savęs atradimą iš naujo

Asta Baukutė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2020-02-22 08:04
„Didžiausia karjera – pats gyvenimas, – sako teatro ir televizijos aktorė Asta Baukutė. – Šiuo metu gyvenu ramesnį laikotarpį, kai nereikia strimgalviais visur bėgti. Apčiuopiau tikrąją gyvenimo prasmę – kokybiškai leisti laiką su vaikais, draugais, artimaisiais, daryti tai, kas sekasi ir patinka, branginti kiekvieną akimirką.“

Trumpa dosjė

GIMIMO VIETA. Klaipėda. 

MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Mano gimimo mėnuo – birželis. 

PASAULIO VIRTUVĖ. Vienos mėgstamos neturiu, nors esu išragavusi daug. Vis dėlto iš įvairiausių virtuvių patiekalų mūsų bulviniams blynams tikrai nėra lygių. 

RYTO RITUALAS. Kiekvieną rytą pradedu nuo šypsenos ir stiklinės vandens su citrina. O sekmadienio rytas būna ypatingas – geriu kavą su cinamonu, lepinuosi ledais ir skaitau knygą. 

LITERATŪRA. Didžiausias praėjusių metų mano atradimas – Kristina Sabaliauskaitė ir jos kūryba. Kartkartėmis skaitau ir profesines knygas. Viena jų – Konstantino Stanislavskio „Aktoriaus saviruoša“. 

LABIAUSIAI VILIOJANTI PASAULIO VIETA. Svajoju aplankyti tolimą egzotinę salą Taivaną.

BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Knyga. Kai tik turiu laisvo laiko, dažniausiai skaitau.

IŠSKIRTINIS FILMAS. „Skrydis virš gegutės lizdo“.  

LABIAUSIAI VERTINAMA ŽMONIŲ BŪDO SAVYBĖ. Nuoširdumas.

VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSITE. Namuose prie židinio. 

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Drabužių lyginimas. 

POSAKIS. „Ir tai praeis.“

Asta Baukutė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Asta Baukutė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Aktoriaus profesijai būdingas nepastovumas: darbų gali būti labai daug ir visai mažai. Koks jums dabar etapas? 

Dabar gyvenu ramesnį laikotarpį. O jeigu ilgesnį laiką taip būna, pasidaro pernelyg patogu gyventi, nebesinori nieko daugiau iš savęs reikalauti. Tada sustoji vietoje, nebejudi į priekį. 

Dabar galiu sau leisti daugiau laiko pabūti su vaikais. Džiaugiuosi, kad man pavyksta apsieiti be auklės, pati suvežioju vaikus į muzikos mokyklą ir į treniruotes. Be to, ir laiko sau atsirado. Galiu ramiai paskaityti knygą. Neužtenka trumpus tekstukus feisbuke paskaitinėti. Tie žmonės, kurie skaito knygas, mažiau moralizuoja ir kuo nors piktinasi, nes daugiau dirba su savimi. Turėdama daugiau laiko sau, taip pat sportuoju, bendrauju su brangiais žmonėmis. Labai aiškiai suprantu tai, kad didžiausia vertybė yra pats gyvenimas. Esu tokia turtinga – turiu nuostabius keturis vaikus, kuriais galiu rūpintis. Jie ir yra didžiausi dividendai gyvenime.

Gyvenimo keliu padedate žengti ir kitiems vaikams – vedate teatro pamokas. Ką jums suteikia pedagoginė veikla? 

Mane be galo motyvuoja nuoširdus bendravimas su vaikais, jų tikrumas, tiesumas. Suaugusiųjų pasaulyje esu vertinama pagal tai, ką apie mane kalba kiti, kaip atrodžiau, o vaikai mane vertina tokią, kokia esu čia ir dabar. Iš mokinių nesiekiu padaryti aktorių – rengiu juos gyvenimui, kad užaugtų laisvi ir būtų savimi, kad bet kokia veikla užsiimdami gebėtų uždegti ir sudominti kitus žmones. Aiškinu jiems, kas man gyvenime padeda suvaldyti jaudulį, – ir jiems tie patys patarimai gali padėti. Pati, beje, vaikystėje norėjau būti mokytoja. Dabar savo svajonę ir pildau (šypsosi). Aktorystės paslapčių toje pačioje mokykloje mokau ir savo sūnų Rapolą.

Akivaizdu, kad esate savo vietoje...

Man taip gera su vaikais. Nors ir pavargstu po darbo, bet viduje jausmas būna neapsakomai malonus. Ir save dirbdama vis geriau pažįstu. Esu maksimalistė. Tokiems žmonėms gyvenime nelengva. Tiesa, jau išmokau tinkamai priimti gražius žodžius, komplimentus iš mokinių tėvų. Jie rašo man ir dėkoja už puikias pamokas, kurioms jų vaikai entuziastingai ruošiasi. 

Asta Baukutė  / Luko Balandžio / 15min nuotr.
Asta Baukutė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

O kaip jūsų vaikas reaguoja, kai jį moko mama? 

Mes su juo esame sutarę, kad tas 45 minutes per pamoką esu jam ne mama, o mokytoja. Jis puikiai tai supranta ir labai gražiai dirba. Jokio blato jam tikrai nėra. 

Vaikams mes visi esame didžiausi mokytojai, o jie – mūsų kopijos. Tik gaila, kad jie taip greitai užauga. Aiškiausiai tai pajutau tada, kai dičkis išėjo iš namų ir ėmė kurti savo gyvenimą. Dabar jis atlieka karo tarnybą. Mažieji broliai žiūri su pasididžiavimu užvertę galvas į vyresnėlį, vilkintį karinę uniformą. O man taip saldu nuo tokio vaizdo. Tik svarbu nepraleisti brangių akimirkų, pastebėti jas. Žmonės dažnai mėgsta padejuoti, neva per mažą karjerą padarė, pasiekimų galėjo būti ir daugiau biografijoje... Bet juk pats gyvenimas mums suteikia tiek, kiek mūsų sielai iš tikrųjų reikia. Tik pradėsi ko nors nevertinti – gausi kokią ligą ir tada tai jau tikrai viską, ką anksčiau turėjai, įvertinsi.

Asta, ar paprasta suaugusius vaikus paleisti į jų savarankišką gyvenimą? 

Tikrai ne. Tai – darbas su savimi. Atsakymų tenka ieškoti ir literatūroje, ir su draugais atvirai pasikalbėti. Iš pradžių, pamenu, net nelengva buvo nepykti, kai ilgai lauktas sūnus savaitgalį taip ir neatvažiuoja, nes suplanavo važiuoti pas draugę, dabar jau žmoną. Manote, nepikta buvo, kad tavo užaugintas vaikas atiteko kitai? Bet padirbėjusi su savimi supratau, kaip nuostabu, kad ta puiki mergina pasirinko būtent mano taip gerai išauklėtą vaiką (juokiasi). Ir į savo sūnų tada pradėjau žiūrėti kaip į savarankišką asmenybę, įsisąmoninau tai, kad jis – ne mano nuosavybė. O jei vis dar kyla kokių neigiamų jausmų, turiu savyje atkapstyti jų priežastis, o ne pykti ant artimųjų. Dabar dažniau pagalvoju ir apie tai, kokia nuostabi anyta esu (šypsosi).

Ar visada taip gerai apie save galvojote? 

Tikrai ne visada. Lūžis įvyko po skyrybų. Tačiau esu labai dėkinga savo buvusiems vyrams už visą neįkainojamą patirtį, kurią gavau gyvendama su jais. Dabar suprantu, kad anksčiau sau melavau, buvau prisikūrusi įvairių lūkesčių, negirdėjau savo vidinio balso, nors būnant su kitu žmogumi ne mažiau svarbu girdėti save, suprasti savus norus. Ir santuokoje būtina pasakyti „stop“, kai to reikia, paaiškinti kitam, kaip jaučiamės, kas mums patinka, o kas ne. Bendras gyvenimas yra darbas. O dar kai gimsta vaikai, prasideda ir savigrauža, imi dar labiau kalti save prie kryžiaus. Tada ima šlubuoti savivertė. Nebemylėjau savęs. Vis galvodavau, kad būdama tokia temperamentinga pernelyg išsišoku, vis klausydavau, ką kiti apie mane kalba. Bet dabar suprantu, kad gyvenu su savimi, o ne su kitų žmonių nuomonėmis. Gyvenime svarbu – vertinti save. 

Asta Baukutė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Asta Baukutė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Dabartinė Asta jums labiau patinka? 

Gerokai labiau. Tikrai džiaugiuosi tuo, kokia dabartinė Asta yra žingeidi, sportiška, džiaugsminga, kaip vertina tuos dalykus, kurių anksčiau nevertino. Esu laiminga pagaliau supratusi, kad ne karjera svarbiausia. Šiandien ji yra, o rytoj jau gali tave išduoti. O per Motinos dieną dabar mane apkabina aštuonios rankos. Įsivaizduojate, kokia tai laimė?!

Sportas ir jūs – neišskiriamas duetas? 

Sensacijos iš to nedarau ir didvyre dėl to nesijaučiu. Manau, judėjimas svarbus kiekvienam žmogui – kaip dantų valymas ar kitos kasdienės procedūros. Penkis kartus per savaitę einu sportuoti: tris kartus dirbu su svarmenimis, dukart – pilateso treniruotėse. Jei nenori senatvėje būti našta savo vaikams, privalai savimi rūpintis – kito kelio tiesiog nėra. Kaip nuostabu, kai ryte pasportuoju, palendu po šaltu dušu ir tuomet jau einu dirbti. Tada visai kitokia dienos kokybė. Be to, ir mano kiekviena pamokėlė mokykloje su vaikais prasideda nuo kūno trenažo ir apšilimo.

Ar gatvėje jus atpažįsta? Gal net jūsų kurtų personažų vardais kartais pavadina? 

Tikrai pasitaiko. Koks man tada komplimentas! Žmonės myli mano personažus. Man gera, kai mane renginiuose apkabina, pakalbina. Klausia, ar dėmesys manęs nevargina. Tikrai ne. Vargintų gulėjimas lovoje su lašeline.

Daugelis garsių žmonių teigia televizijai jaučiantys ypatingą trauką. O kaip jūs? 

Taip, tai – tam tikras magnetas, tik klausimas: ką veiki televizijoje, kokios kokybės laidoje filmuojiesi. Pasigendu kūrybinių, gero humoro laidų. Bet neprarandu vilties, kad tokių dar bus, o tada atsiras tik didesnė trauka televizijai (šypsosi).

Esate atlikusi daug linksmų vaidmenų, o ko jūsų gyvenime daugiau – linksmumo ar liūdesio? 

Esu lygiai tokia pat kaip ir visi – su visomis žmonėms būdingomis emocijomis. Ir žinau, kad jų nereikia slėpti, spausti. Jei pyksti, reikia taip ir pasakyti. Meluoti sau nevalia. Ar paprasta šiame gyvenime išlikti sąžiningam prieš save ir kitus? Teorija aiški – kai nemeluosi sau, nemeluosi ir kitiems. Žinoma, tai yra darbas. Reikia nuolat sau priminti, kad neklimptume į melą. Laimė, kad esu atvira, nepasiduodu kitų įtakai. Mano kamertonas – mano širdis. Niekam nieko bloga nedarau, galvoju, ką gera galiu padaryti kitiems. Esu dėkinga už tai, kad vaikai, kuriuos mokau, manimi tiki ir kad galiu prisidėti prie jų asmenybių formavimo. Taip pat dėkinga „Dviračio žinioms“, kad dar turiu galimybę, pati buvusi politikoje, pasmaigstyti savo kolegas. O plačiajai visuomenei šiuo savo darbu padedu pasigaminti gerą dozę vitamino C.

Už ką šiandien gyvenimui esate labiausiai dėkinga? 

Už gyvybę. Už tai, kad galiu matyti augančius vaikus, turiu nuostabių draugų, kad pati sau galiu būti atradimas, mylėti save tokią, kokia esu. Esu dėkinga net už dvi subyrėjusias santuokas, nuostabią mamą, seserį, draugus, trenerę Madleną... Visko net neįmanoma išvardyti. Tikrai jaučiuosi šiame gyvenime labai laiminga.