12 klausimų Beatai Judickienei: apie muziką, vaikus ir meilę žmonėms

Beata Wilkin/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: L. Samulė
Publikuota: 2020-03-07 07:22
Grupės „Funky“ lyderė Beata Judickienė nedalija interviu į kairę ir į dešinę. Visa galva į kūrybą pasinėrusi muzikantė atvirauja, kad tam pastaruoju metu neturėjusi nei laiko, nei jėgų. „Be to, kartais tiesiog nesinori dalintis asmeniniu gyvenimu – tą jaukų ir ramų pasaulį trokšti pasilikti tik sau“, – pokalbį pradeda Beata.

Trumpa dosjė

Mėgstamiausia spalva. Balta.

Žaviausia epocha. Dabartinė.

Geriausia perskaityta knyga. L. Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“.

Laukiamiausias metų laikas. Pavasaris.

Naminis gyvūnas. Niekada neturėjome jam pakankamai vietos namuose.

Autoritetas. Mama.

Slaptas talentas. Patinka skaičiai – tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ kadaise užėmiau antrą vietą.

Prietaras. Netikiu jokiu.

Erzinanti žmogaus savybė. Melas.

Norėčiau išmokti. Skambinti pianinu.

Beata Wilkin
Beata Wilkin

Beata, seniai jus matėme viešumoje. Kodėl priėmėte sprendimą mažiau bendrauti su žurnalistais?

Mano sprendimą lėmė kelios priežastys. Muzikos versle esu 24 metus, per tiek laiko žmonės jau spėjo sužinoti visą mano gyvenimo istoriją. Be to, puikiai suprantu, ką reiškia eiti į televizijos laidas – ten reikia pasakoti apie skyrybas arba vestuves (šypsosi). O prieš kurį laiką pastebėjau, kad nuo to, ar aš pasakoju apie asmeninį gyvenimą, ar ne, nemažėja nei koncertų, nei užsakymų kurti dainas. 

Esu ne tik atlikėja, bet ir kūrėja – parašiau muziką ir žodžius daugiau kaip 250 dainų. Pati koncertuodama išvažinėjau kone visą pasaulį, nes su grupe „Funky“ užaugo visa karta lietuvių, kurie laukia mūsų kitose šalyse. Mūsų koncertinis turas tęsiasi jau 3,5 metų. Praėjusiais metais išmaišėme visą Lietuvą, kartais per savaitę būdavo net iki šešių koncertų. Jei dar pradėčiau vaikščioti po televizijos laidas, visiškai neliktų laiko šeimai.

Kuriate dainas keliomis kalbomis, o kuria kalba maloniausia jas atlikti?

Svarbiausia, kad tai – mano dainos. Jas atlikdama išgyvenu kiekvieną žodį. Kuria kalba dainuoti, man nėra jokio skirtumo – laisvai kalbu penkiomis kalbomis, o suprantu gal dvylika (šypsosi). Sukūriau dainų ir anglų, portugalų kalbomis, bet pati dar neįdainavau, nes kiek nedrąsu. Tačiau su lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis dirbu nuolat.

Koncertuojate jau 24-erius metus. Kas pasikeitė nuo pirmųjų jūsų populiarumo metų?

Kai mes pradėjome dainuoti, negalvojome apie pinigus. Tuo metu lietuvišką muziką kuriančius ir atliekančius muzikantus buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Visi buvome kūrėjai, patys sau rašantys dainas: „Foje“, Džordana Butkutė, „Sel“ ir kt. Mėnesių mėnesius sėdėdavome studijoje iš idėjos, o tada susitikdavome kažkur pasidalinti kūryba. Beje, ir sceniniu įvaizdžiu rūpinomės patys – kūrėme aprangos modelius, siuvomės, dabar visa tai atlieka stilistai. Taip pat pastebiu, kad muzika pavirto komercija, marketingu ir konkurencija. Anuomet nebuvo konkurencijos tarp atlikėjų: visi susitikdavome, vieni repuodavo, kiti grodavo roką. Dabar tik ir girdi apie konkurenciją: jei nepasidarysi plastinės krūtų operacijos, neprisiauginsi plaukų, nesulieknėsi, negalėsi konkuruoti su kitomis merginų grupėmis... 

Ar dažnai koncertuojant užsienio šalyse pačiai nekilo mintis emigruoti?

Ne, tačiau grupei „Funky“ teko pagyventi net keliose šalyse pagal darbo sutartis: Rusijoje, Ukrainoje, Estijoje, Vokietijoje. Iš visur traukdavo grįžti namo. Labiausiai įstrigo, kai po koncertinio turo JAV gavome pasiūlymą pasilikti gyventi su visomis socialinėmis garantijomis. Visi trys grupės vyrai – šokėjai ir vadybininkas norėjo pasinaudoti galimybe, tačiau aš nesutikau. Skrisdama atgal į Lietuvą verkiau supratusi, kad atsisakiau galimybės gyventi savo svajonių šalyje, bet kitaip pasielgti negalėjau. Lietuvoje mano šaknys. Esame labai gausi ir glaudaus ryšio susieta lenkų šeima. Lietuvoje gimė ir mirė mano seneliai, čia palaidoti ir proseneliai, čia vaikai eina į mokyklą. Kol mano tėvai gyvi, tikrai būsiu Lietuvoje, nes šeima man svarbiausia. 

Beata Wilkin/„Mark&Migle Photography“nuotr.
Beata Wilkin/„Mark&Migle Photography“nuotr.

Kokia mama esate?

Esu labai demokratiška mama. Anot mano mamos, pas mus namuose – anarchija (juokiasi). Nesuprantu tėvų, kurie baudžia vaikus už kiekvieną prastesnį pažymį... Aš savo vaikams daviau visišką laisvę, kokią ir pati turėjau. Mano mama mokykloje lankėsi du kartus – Rugsėjo 1-ąją ir per išleistuves (šypsosi). 

Dabar labai daug šiltnaminių vaikų: jie nežino, kur ir kada nueiti, juos visur nuveža, mamos už juos paruošia namų darbus... Mano Izabela būdama aštuonerių nusprendė mokytis rusų kalbos ir išmoko. Dabar jai dešimt ir ji nusprendė mokytis ukrainiečių. Namuose dešimt metų kalbėjome portugališkai, nežinau, iš kur toks polinkis, bet aš palieku spręsti jai. Mano šešiolikmetis Tomas jau žino, kad gyvens Amerikoje, Izabela svajoja apie Maskvą ir aš nieko prieš. Man svarbiausia užauginti juos gerais žmonėmis. 

Lengvai įsileidžiate žmones į namus ir širdį? 

Esu atvira visiems ir mano namai atviri kiekvienam žmogui. Nudanginkite mane į bet kokią pasaulio šalį ir netrukus prie mano stalo draugiškai sėdės amerikietis su irakiečiu ir rusu (šypsosi). Labai myliu žmones ir su manimi lengva bendrauti. Pati taip pat itin vertinu žmonių atvirumą, nuoširdumą. Jei pamatau, kad žmogus bando vaidinti, apsimesti, man netinka. Visuomet renkuosi paprastą ir nuoširdų, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Bendravimas su žmogumi akis į akį yra didelė vertybė. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų namuose nėra televizoriaus ir kodėl labai retai atrašau į žinutes socialiniuose tinkluose. Man patinka gyvas pokalbis. 

Kokia būnate namuose? Ar jums patinka buitis, namų ruoša?

Gyvename braziliška dvasia – mūsų namai visuomet pilni žmonių, šurmulio, juoko ir skanaus maisto. Niekada neperku kilogramo mėsos, imu iškart dešimt, kad visiems užtektų. Labai patinka gaminti. Buitis – atskira tema. Iki 23-ejų metų net nežinojau, kaip įjungti skalbyklę. Į pirmą klasę atkeliavau jau mokėdama skaityti ir rašyti trimis kalbomis, todėl iškart buvau perkelta į antrą klasę, bet čia taip pat nebuvo ką veikti. Mokytoja paragino per pamokas, kol visi mokosi, rašyti eilėraščius. Kai juos ėmė spausdinti ir už tai mokėti pinigus, mama suprato, kad gimęs skraidyti negali šliaužioti, todėl nevertė manęs tvarkytis namuose – davė laisvę savirealizacijai. Vėliau turėjau ir auklę sūnui, ir namų tvarkytoją. Manau, kad tvarkydama namus švaistau laiką. Geriau nuveikti ką nors prasmingesnio. 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Laisvalaikis įvairus, bet jau dešimtmetį jis skirtas tik šeimai. Turiu labai daug draugų visame pasaulyje, todėl, kai tik atsiranda laisvo laiko, kraunu lagaminus ir su šeima išskrendame, pavyzdžiui, mėnesiui į Rio de Žaneirą (šypsosi). 

Ar daug laiko, dėmesio skiriate savo išvaizdai? 

Svarbiausia man yra mityba. Atsižvelgdama į savo genetiką, nuo 18 metų visiškai nevartoju cukraus. Tiesiog esu iš tų žmonių, kurie nemoka saldumynais mėgautis saikingai, todėl išvis jų atsisakiau. Visa šeima maitinamės sveikai, daržoves valgome tik iš ekologiško mano tėčio ūkio. Reguliariai sportuoju, einu pasivaikščioti, tačiau savęs nespaudžiu. Kartais pasilepinu masažais, bet kosmetologo kabinete per visą gyvenimą lankiausi vos tris kartus. Esu už manikiūrą ir pedikiūrą, bet jokių priaugintų blakstienų, pripūstų lūpų ir pan. Man priimtinas saikingas grožis.

Beata Wilkin/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Beata Wilkin/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Atskleiskite didžiausią savo silpnybę?

Kelionės. Dėl aistros joms baigiau ne muzikos konservatoriją, bet turizmo ir viešbučių administravimą. Dar labai noriu įgyti gido specialybę, nes puikiai išmanau istoriją. Galbūt ateityje galėčiau dirbti gide, organizuoti keliones. Kai Izabelai bus šešiolika metų, manau, pabandysiu tai įgyvendinti. 

Kaip minėjau, visur keliauju su vaikais. Noriu parodyti jiems pasaulį, išmokyti nebijoti kitų kraštų, kitokių žmonių. 

Ar yra tokia šalis, į kurią būtinai norite nukeliauti?

Nors išmaišyta daug pasaulio, kalbant apie Europą, dar nesu pažinusi Italijos. Matote, kai keliauju, noriu pažinti kraštą, man nepakanka kelių dienų. Štai, pavyzdžiui, Ispanijai pervažiuoti, apžiūrėti ir išragauti skyriau du mėnesius, panašiai norėčiau keliauti ir po Italiją. Jau po truputį tam ruošiuosi – automobilyje klausau įrašų italų kalba.  

Apie ką dar svajojate? 

Man tikrai nieko netrūksta. Tėveliai sveiki, tiek brolis, tiek aš sukūrėme gražias šeimas. Svarbiausia, kad visi kuo ilgiau būtų sveiki, kad jaustume ramybę ir jaukumą šeimoje. Kad niekas per daug nesikeistų, nes iki to, ką turime dabar, nuėjome ilgą kelią.