12 klausimų Donatai Virbilaitei: apie laužomas normas, meilę ir karantiną

Donata Virbilaitė/Aleksandro Broko („Culture Bridge“) nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-05-16 07:58
„Jaučiu aplinkos spaudimą dėl to, kad negyvenu pagal visuomenės nustatytas normas: neturiu vyro, vaikų, pastovaus darbo. O aš laužau tas normas. Išmokau gyventi viena ir džiaugtis, nes myliu gyvenimą. Esu nepataisoma optimistė, nes, nors ir nepasitikiu vyrais, tikiu meile“, – atvirauja atlikėja, renginių vedėja Donata Virbilaitė.

Trumpa dosjė 

GIMIMO DATA IR VIETA. 1986 m. gruodžio 18 d. Vengrijoje.

ZODIAKO ŽENKLAS. Šaulys. 

NOSTALGIJĄ KELIANTI ŠALIS. Turkija. 

DIDŽIAUSIAS NUSIVYLIMAS. Kai kuriais buvusiais draugais.   

GYVENIMO ATRADIMAS. Ramybė.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Visokie vabalai. 

IDEALAS. Stebiu ir mokausi iš daugelio, o labiausiai – iš savo patirčių.  

ĮSIMINTINAS FILMAS. Esu mistinių filmų mėgėja. Labai įstrigo „Palaidotas gyvas“, iš televizijos serialų – „Skorpionas“, „Po kupolu“ ir „Juodasis veidrodis“.

SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Šaltibarščiai ir sušiai.

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Batai. Turiu jų gal apie 100 porų.

ŠIRDŽIAI MIELIAUSIA ATGAIVA. Pasiklysti mažose miestų gatvelėse, išgerti kavos pajūrio kavinukėje.

POMĖGIS. Keliauti.

MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Foteliukas įrašų studijoje, kurią įsirengiau namuose. 

ŠALDYTUVE VISADA YRA... Nepraleidžiu dienos be kiaušinių, avokadų ir pieno (kavai). 

RYTO AR DIENOS RITUALAS. Nusišypsoti savo atvaizdui veidrodyje.

Donata Virbilaitė nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoje / Irmanto Gelūno nuotr.
Donata Virbilaitė nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoje / Irmanto Gelūno nuotr.

Paminėjote, kad gimėte Vengrijoje. Iki šiol dar negirdėtas jūsų gyvenimo istorijos etapas...

Istorija papasta, bet, kadangi niekas neklausė, taip ir neteko apie tai viešai pasakoti (šypsosi). Tuo metu mano tėvas dirbo Vengrijoje, jis buvo kariškis. Ten mama manęs ir susilaukė. Vengrijoje jie pragyveno gal apie penkerius metus, bet į Lietuvą grįžome tuomet, kai man buvo keturi mėnesiai. Nuo septynerių augau viena su mama – tėvas mus paliko. Daugiau apie jį ir neklausinėjau.  

Su mama dažnai nuvažiuojame į Vengriją (bent iki karantino taip buvo). Ten gyvena mano krikšto mama. Juokaudama sakau, kad, ko gero, sovietmečiu buvau pirmas vaikas, kuris užaugo su sauskelnėmis. Tuomet Lietuvoje tokių dalykų nebuvo, o krikštamotė visko prisiųsdavo, net visokių šustrų saldainiukų, kokių čia niekas net akyse nebuvo matęs. Taigi ir nostalgija liko tai šaliai...

Kaip jūsų kasdienybę pakeitė karantinas? Kokias mintis atginė: baimę, nežinomybę, paniką?

Niekada negalvojau, kad staiga sustojusi, padariusi pauzę po to, kai taip pašėlusiai lėkiau, atrasiu ramybę. Ir ne dėl karantino. Nors ši ramybė buvo priverstinė, tačiau viduje ją jaučiu taip pat. Galbūt dėl to, kad likimas davė nemažai šalto dušo, išbandymų ir netikėtumų dar iki pandemijos. Kažkada stengiausi tiek daug išspausti iš savęs, visur spėti, nes bijojau praleisti progą, dar vieną galimybę. Dėl to net buvau susirgusi lengva depresijos forma. Perdegiau fiziškai ir emociškai. Galbūt to priežastis buvo ir nuo vaikystės kauptos neigiamos emocijos, nes jų neprisimenu – gal nugrūsdavau per giliai. Net nepamenu neigiamų patirčių, tik tuos momentus, kai buvau laiminga. Psichoterapija padėjo sudėlioti taškus ant „i“. 

Išėjimas iš komforto zonos jūsų nebegąsdina?

Tikrai ne. Matyt, užsiauginau šarvus (šypsosi). Nejaučiu visur tvyrančios panikos. Dabar nebebijau ko nors negauti, nepasiekti. Tai nereiškia, kad susitaikai ir nuleidi rankas, – tiesiog išmoksti negraužti savęs ir nekaltinti dėl laikinų nesėkmių, nekaupti negatyvo. Esu nepataisoma optimistė. Tai labai pravertė ir per karantiną. Na, visi sėdime tame pačiame š..., bet viskas praeis. Daryk tai, ką gali daryti ir kuo gali mėgautis dabar. Visi verkia dėl to, kaip gyvens toliau. Aš sakau, kad svarbiausia, jog visi sveiki. O kiaušiniais ir tuo, ką turime šaldytuvuose, pasidalysime, iš bado nemirsime. 

Esate stipri moteris. Ne kiekvienam pavyksta įgyti imunitetą likimo išbandymams...

Kurį laiką gyvenau emigracijoje: Turkijoje, Anglijoje. Kai grįžau, gerokai anksčiau, nei prasidėjo visa ši pandemija, Lietuvoje sutikau tiek daug nelaimingų, piktų, kerštingų žmonių. Buvo tokių, kurie sakė: „Tau nepavyko, kažko nesugebėjai, tai grįžai.“ Skamba tarsi priekaištai. Manęs tai visai nesutrikdė, man nesukėlė pykčio, nes aš viduje žinau, kad man visur viskas pavyko. Tiesiog likimas, matyt, buvo parengęs kitą scenarijų, kad atsidurčiau čia, Lietuvoje. Pamenu, diplominiam darbui (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje esu baigusi Audiovizualinių menų vadybą) surengiau gyvos muzikos koncertą, tam išleidau 10 tūkst. litų. Dėl prasidėjusios krizės neatsirado rėmėjų, todėl mokėjau iš savo kišenės. Tais laikais dar dainuodavo pagal fonogramas. Taigi, galima sakyti, į eterį paleidau gyvą muziką. Bet 2008 m. prasidėjo ekonominė krizė... 

Donata Virbilaitė / Šimtaspalvis Photography nuotr.
Donata Virbilaitė / Šimtaspalvis Photography nuotr.

Todėl ir išvykote laimės ieškoti į Turkiją?

Žmonės išvyksta ne iš gero. Ten man puikiai sekėsi tol, kol ekonominė krizė nepasiekė ir tos šalies: nebeliko darbų, prasidėjo pilietinis karas, neramumai, taigi aplinkybės ir pavojus gyvybei privertė kraustytis. Apsigyvenau Londone. Po truputį ten kabinausi į gyvenimą: vieni darbai, kiti. Ir kai, rodės, viskas sekasi neblogai, Anglija išstojo iš Europos Sąjungos. Taigi „Brexitas“ nubloškė atgal į Lietuvą. Čia dar spėjau pasidžiaugti nauju darbu darželyje su vaikais (vedu muzikos pamokėles), kūrybiniais projektais ir šast... karantinas ant sofutės prie teliko pasodino. Na, galvoju, užteks, einu pamiegoti, kol viskas baigsis. Rami, nes užsiauginau storus šarvus.  

Jei neklystu, grįžusi netekote ir feisbuko paskyros? Kažkam užkliuvo?

Taip, man gįžus kažkas užblokavo ir ištrynė mano feisbuko paskyrą. Ji buvo populiari, ten turėjau daug sekėjų. Pavogė mano puslapį. Ilgainiui buvo grąžintas tik vardas, tačiau dešimties metų darbas feisbuke nuėjo šuniui ant uodegos. Galbūt kažkam nepatiko mano suknelė įkeltoje nuotraukoje. 

Daugelis tų, kurie tiesiogiai nesusidurs su dabar ramybės neduodančiu virusu, manau, taip ir nepasikeis. Kai viskas baigsis, tokie žmonės ir toliau gyvens kaip gyvenę su netikromis vertybėmis, darys kiaulystes, pavydės, kenks. Mus keistis dažniausiai priverčia tik skausmingi išbandymai. 

Esate nuoširdi, geros širdies. Ar žmonės nesinaudoja jumis? 

Ir dar kaip naudojasi. Kartais net matydama tai, neskubėdavau tokių išmesti iš savo aplinkos – naiviai tikėdavau, kad gal susivoks, pasikeis. Deja, dažniausiai ne. Bet visada, manau, reikia žmonėms suteikti antrą šansą, o tik tada atsijoti. Dabar taip ir darau. Taigi su metais vadinamasis draugų būrys gerokai sumažėjo. 

Kokį gyvenimo iššūkį išskirtumėte kaip didžiausią?

Turbūt didžiausias mano iššūkis buvo išmokti gyventi vienai. Bendravimas – man labai svarbu, todėl reikėjo pasistengti išmokti gyventi kitaip. Tiesa, kai gyvenau Londone, buvo labai liūdna vienai, todėl įsitaisiau kambarioką – dviem ir pigiau gyventi, ir yra su kuo pasikalbėti. Tačiau dabar man jau nebereikia kompanijos dėl kompanijos. Gyvenu viena ir pati net skalbyklės filtrą pasikeičiau, duris įsistačiau naujas.

Donata Virbilaitė / Šimtaspalvis Photography nuotr.
Donata Virbilaitė / Šimtaspalvis Photography nuotr.

Nebetikite meile?

Nepasitikiu vyrais, bet tikiu meile. O kol jos nesutikau, myliu gyvenimą ir nesijaučiu vieniša. Žinoma, norisi, kad šalia būtų mylimas ir mylintis žmogus. Kažkodėl kelyje pasitaiko arba vedę, arba keistuoliai, ieškantys vienos nakties nuotykių. Su tokiais man – ne pakeliui. Bet kokio man nereikia. Gal todėl šiais laikais tiek daug skyrybų – žmonės pernelyg susikoncentravę į materialinius dalykus, karjerą, pinigus. Šeima ir meilė nebėra vertybės. Graži antroji pusė daugeliui – tik puikus priedas prie įvaizdžio, parodyti, kad gyvena kaip visi. Man net atsibodo aplinkinių spaudimas ir klausimai: „Tai dar neištekėjai? Vis viena?“ Nepykstu, nes norma tapę tai, kad žmonės gyvena poromis. Tų stereotipų, matyt, dar ilgai neatsikratysime.  

Viename interviu minėjote, kad dažnai tekdavo išgirsti: „Jei nori būti tinkama scenai, numesk svorio.“ Ar niekas nesikeičia? 

Niekas nepasikeitė ir greitai tikrai nepasikeis. Vis dar matuojamos kūno apimtys, o ne talentai. Galbūt ši priešprieša net paaštrės, nes dabar žmonės susiskirstė į dvi stovyklas. Kai atsirado drąsių garsiai kalbančių asmenų, kad gerai išdrįsti būti savimi, kad svarbiausia – žmogus, kiti ėmė įrodinėti, kad XL dydis ne telikui, ne scenai, ne... Sunku greitai išmesti iš galvos tai, kas visuomenėje tapę norma. Todėl pernai ir sutikau dalyvauti televizijos projekte „Dydžio (re)evoliucija“. Vieni šaipėsi, kad, va, čia susirinko merginos lašiakų parodyti. O mano tikslas buvo įrodyti, perduoti žinutę, kad graži, seksuali, laiminga gali būti ir XL dydžio, kad svarbiausia – pasitikėjimas savimi, susidraugauti su savimi, nes tik tada tave priims aplinkiniai. Ir man apkūnumas netrukdo. Tiesa, turiu savo ribas. 

Ką turite galvoje?

Vienu metu svėriau 90 kg. Tiek man buvo per daug. Svarbiausia yra tai, kaip pats jautiesi. Kai atvaizdas veidrodyje nebedžiugina, supranti, kad metas grikiams į trasą (juokiasi). Juk iš tiesų vyrams dzin, ar +5 kg čia ar ten. Jie net nepastebi, ar raudonu laku nudažei nagus, ar oranžiniu. Viską mes, moterys, darome dėl savęs. O kitos ir rungtyniauja viena su kita. Man tai atrodo beprasmiška. Na, jei esi modelis, suprantama. Bet kam ta konkurencija, jeigu veikla nesusijusi su grožiu ar mada.

Per karantiną nesukate galvos dėl to, kad nagučiai nelakuoti, plaukai nedažyti, ar vis dėlto?

Džiaugiuosi, kad dvi dienas prieš tai, kai buvo paskelbtas karantinas, spėjau apsilankyti pas plaukų meistrę. O nagus susitvarkyti ar antakius išsipešioti galima ir pačiai. Va, parsisiunčiau UV lempą, skirtą nagams, – darysiu sau manikiūrą. Apsileisti nemėgstu. Prisižiūriu dėl savęs. Jei jau neišlipu ryte laiku iš lovos, neapsirengiu normaliai, žinau, kad taip ir prakiurksosiu iki vakaro. O kai susišukuoju, susitvarkau, sau patinku, per dieną galiu kalnus nuversti: mokomuosius filmukus vaikams įrašinėju, gal netrukus pavyks muzikos pamokėles kai kam pradėti vesti nuotoliniu būdu.

Dirbu ir prie dainų – kūrybiniam procesui dabar turiu daugiau laiko. Gyvenimas nesustojo, tik tęsiasi šiek tiek kitu ritmu. Gaila, kad kol kas nėra galimybės dirbti su vaikais. Jie tokie žavūs, natūralūs, nesugadinti. Viena mano mokinių sėkmingai dalyvavo „Lietuvos balse“. Džiaugiuosi kiekvienu mažyčiu talentu. Esu optimistė ir žinau, kad viskas praeis ir kad vėl grįšime prie mylimų darbų, galėsime su mylimais žmonėmis prie upės išsikepti šašlykų, gyvai bendrauti... Tereikia dar truputį pakentėti (
šypsosi). 

Naujausi straipsniai