12 klausimų Eglei Šantaraitei: apie šeimą, geriausią poilsį ir sentimentus pavardei

Eglė Šantaraitė/ LNK nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-10-27 12:53
„Vis sau primenu, kad nereikia nei skubėti, nei bijoti gyventi. Tikiu, kad kiekvienas galime susikurti gražią dieną arba ne...“ – atvirauja naujoji LNK žinių vedėja Eglė Šantaraitė.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1986 m. kovo 12 d.

ZODIAKO ŽENKLAS. Žuvys

GERIAUSIAS DRAUGAS. Laimė.

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Šokoladas.

MIELIAUSIA ŠIRDŽIAI ATGAIVA. Tyla.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Bijoti.

POMĖGIS. Oro joga.

IDEALAS. Močiutė. Ji buvo labai darbšti, o žmonės manė, kad ji – talentinga.

KULTINĖ FRAZĖ AR POSAKIS. Nebijok gyventi.

MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Dušas.  

GERIAUSIOS ATOSTOGOS. Su mylimiausiais žmonėmis.

SVARBIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Telefonas.

12 klausimų

Ar dažni pokyčiai jūsų gyvenime?

Gyvenime vyksta nuolatiniai pokyčiai. Juos priimti ar jiems ryžtis sudėtinga tuomet, jei nesi tinkamai tam pasiruošęs. Galbūt iš šalies atrodo, kad įvyko didis, kupinas streso pokytis, pavyzdžiui, persikėlimas iš Klaipėdos į Vilnių. Tačiau prieš tai turėjau laiko pasiruošti. Jeigu viską padarai tinkamai, tokios kardinalios permainos padeda judėti į priekį siekiant tiek profesinės sėkmės, tiek asmeninės laimės.

Tiesa, būna ir netikėtų pokyčių. Tuomet svarbu, kaip į juos reaguojame: išsigąstame ir neriame į krūmus ar randame būdų įveikti baimę ir įgyjame motyvacijos veikti. Manau, sėkmė ateina pasirinkus augti.

Tapote nauju LNK žinių veidu. Darbas tiesioginiame eteryje jums – nauja patirtis? Kaip jaučiatės?

Prieš darbą LNK dirbau TV3 televizijos žiniose, rengiau reportažus iš Klaipėdos, o dar anksčiau – „Balticum TV“ žiniose.

Darbas tiesioginiame eteryje man – nauja patirtis. Tačiau pagrindinis skirtumas tas, kad Vilniuje dirbu su kur kas didesne komanda. O ji man – labai svarbi. Geras rezultatas pasiekiamas bendradarbiaujant ir bendraujant. 

Gerą patarimą gavau iš Rolando Vilkončiaus, kai graužiau save, kad susimoviau tiesioginiame eteryje: „Nustok save plakti ir pradėk dirbti.“ Įsikaliau tai į galvą. Esu labai savikritiška ir kaskart liepiu sau dirbti geriau ir geriau. Kol kas mokytis tikrai yra ko, bet džiugu, kad ir iš ko. Padeda kolegos, žinių vadovai.

Kaip šeima reagavo į jūsų naują karjeros laiptelį, persikėlimą į Vilnių?

Mes priimame vienas kito sprendimus ir jų nevertiname. Jei reikia, prisitaikome. Šeima – tai ne žmonės, kurie gyvena po vienu stogu ar žiūri viena kryptimi, kaip įprasta sakyti. Šeimoje kiekvienas atsakingas už savo asmeninę laimę. Žinoma, kalbu apie suaugusius žmones. Bet šito mokau ir dukrą. Juk kai patys jaučiamės gerai, kai augame, bręstame kaip asmenybės, kylame vis į aukštesnį sąmoningumo lygį, tuomet ir santykis su savimi, šeima būna geras ir šiltas, o svarbiausia – ramus.

Esate gimusi Kaune, augote Alytuje, o studijavote ir dirbote Klaipėdoje. Nebuvo sunku atsisveikinti su pajūrio miestu? Kuriam jaučiate daugiausia sentimentų?

Mano tėtis – aukštaitis, mama – žemaitė. Gimiau Kaune, vėliau tėvai dėl darbo persikėlė gyventi į Alytų. Kadangi čia baigiau mokyklą, daugiausia sentimentų ir jaučiu Dzūkijai. Nuo mažens lankydami senelius, gimines, po Lietuvą važinėdavome daug ir dažnai. Tad mūsų šalies atstumai man atrodo nedideli. Juk bet koks miestas čia automobiliu pasiekiamas per vos kelias valandas.

Į Klaipėdą atvykau tik studijuoti. Vėjuotas ir lietingas miestas man nebuvo prie širdies. Kiek vėliau prie jo pripratau, pamilau pajūrį, tačiau nuo pat mokyklos baigimo neapleido noras gyventi Vilniuje. Dabar, susiklosčius palankioms aplinkybėms, čia ir persikėlėme. Nuo pirmų dienų sostinėje jaučiuosi kaip namuose. Džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu.

Ar jau galite naują būstą vadinti savo namais, ar dar viskas keista, dar kuriatės?

Įsikuriant Vilniuje buvo svarbu, kurioje miesto dalyje gyvensime, kad būtų patogu važiuoti į mokyklą, darbą, kad išvengtume didžiųjų spūsčių. Turėjome laiko namų paieškai sostinėje, tad ir išsirinkome tokius, į kuriuos pakako atsivežti tik drabužius lagaminuose. Neturiu tokių indų ar paveikslų, be kurių negalėčiau gyventi. Neprisirišu prie daiktų, jų nekaupiu ir, manau, kad namus kuria ne jie, o žmonės. Tad geriausiai jaučiuosi ten, kur esame visi trys. O ir vaikui namai ten, kur tėvai. Naujuose namuose Vilniuje itin džiugina terasa ir tai, kad pro namų langus matau medžius, o ne kaimynus.

Kaip naujoje vietoje sekasi adaptuotis dukrelei? Ji pradėjo lankyti pirmą klasę...

Dukrai Majai – septyneri, ji pirmokė. Nuo šio rugsėjo pradėjo lankyti vieną iš Vilniaus mokyklų. Vaiko adaptacija, manau, priklauso nuo tėvų ir bendros atmosferos šeimoje. Kaip vaikas jaučiasi namuose, ar pailsi, ar yra išklausytas, mylimas. Jei viskas namuose gerai, tai ir mokykloje seksis. Žinoma, po darželio priprasti prie naujos – mokyklinės – tvarkos reikia pastangų, bet skatiname ir stengiamės jai padėti. Džiugu, kad ir mokytoja klasėje sukuria jaukią atmosferą.

Abu su vyru esate tos pačios profesijos atstovai. Tai veikiau pliusas ar minusas?

Abu dirbame televizijoje (Audrius – „Balticum TV“ žinių tarnybos vadovas) ir, žinoma, kad kalbame apie darbą, bet ta pati profesija – ne priežastis būti kartu. Santykiams svarbūs kiti dalykai. Be to, namuose daugiau dėmesio skiriame muzikai. Audrius groja kone visais muzikos instrumentais ir kuria elektroninę muziką. Tad kalbėti šia tema mums kur kas įdomiau nei apie darbą (šypsosi).

Ar galima pasmalsauti, kodėl judviejų skirtingos pavardės? Jis – Straupas, o jūs prisistatote Šantaraite...

Mano pavardė pase kitokia. Ten aiškiai matyti, kad esu ištekėjusi. Tačiau Šantaraitė – man tokia mylima pavardė, kaip ir mano tėtis ar močiutė Silvestrina Bernadeta Šantarienė. Ryšys su Šantarų pavarde labai stiprus. Čia jau – charakteris! Man gražu dvigubos moterų pavardės – tėvo ir vyro. Pavyzdžiui, Graikijoje moteris po vestuvių išsaugo mergautinę pavardę. Prancūzės taip pat pasilieka savąją. Olandijoje oficialiuose dokumentuose moterys negali turėti kitos pavardės, tačiau vadintis vyro pavarde nedraudžiama. Čia šiaip pasidalijau informacija (šypsosi).

Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, kokių klaidų nekartotumėte?

Errare humanum est (liet. klysti žmogiška). Didžiausia klaida – bandymas jų išvengti. Taigi pakartočiau visas klaidas, nes klysdami mokomės. Svarbu suklydus savęs negraužti, o atsitiesti ir rasti motyvacijos bei jėgų judėti į priekį. Kad ir iš lėto. Laiko sukti atgal nenorėčiau, nes jau žinau, kaip viskas ten buvo. Jau geriau atgal sukti svarstykles (juokiasi).

Ar mėgstate sukiotis virtuvėje?

Juokauju, kad galėčiau gyventi namuose be virtuvės. Tačiau auginant vaiką tai neįmanoma. Esu laiminga, kad mano vyras gamina ir moka tai daryti ne tik skaniai, bet ir sveikai. Tai – svarbiausia. Dukra sako, kad net grikius jis išverda skaniau nei aš. Man geriau sekasi ne gaminti, o tvarkyti namus. Ir tai daryti labai mėgstu.

Esate labiau spontaniška. Ar manote, kad bet kokie kraštutinumai prie gero nepriveda?

Esu spontaniška ir ką nors darydama neriu 100 procentų ir einu iki galo. Nekenčiu drungno vandens. Jis turi būti arba karštas, arba šaltas. Kava – karšta, maistas – aštrus, spalva – aiški. Jei neugdyčiau savęs, būčiau visiškai kraštutinumų žmogus. Bet mokausi, kad gyvenime būna, o ir reikia visko. Stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą. Vis sau primenu, kad nereikia nei skubėti, nei bijoti gyventi. Tikiu, kad kiekvienas galime susikurti gražią dieną arba ne. Juk tik nuo mūsų priklauso, kaip reaguojame į aplinką ir kiek ji gali mus paveikti.

Gal išduosite, kokios tos silpnybės, teikiančios atgaivą širdžiai?

Neslėpsiu, silpnybių turiu, ir tai yra saldumynai, o ypač šokoladas. Jei namuose yra saldainių, visus suvalgau iš karto. Tad stengiuosi jų nepirkti. Taigi, ne aš, o vaikas nuo manęs slepia saldainius. Ne kartą dukrai užmigus esu „pasivaišinusi“, o ryte kartu ieškojusi, kur neva jie dingo...

Juokas juokais, o kalbant rimčiau, didžiausią atgaivą man teikia visiška, net ausyse spengianti tyla ir vienatvė. Arba oro joga. Bet didžiausi stebuklai įvyksta, jei atsiranda galimybė pailsėti tyloje ir vienumoje kur nors prie Nemuno. Turiu tokią vietą Dzūkijoje. Ten pailsiu geriausiai, stebėdama dangų tekančioje upėje.

Naujausi straipsniai