12 klausimų Katerinai Voropaj: apie skyrybas, optimizmą ir laimingiausias akimirkas

Katerina Voropaj / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-11-09 09:27
„Jei tik pasiduodi blogoms emocijoms, liūdesiui, iškart nusvyra rankos. O sau to leisti negaliu, be to, ir nenoriu į gyvenimą įsileisti tamsių atspalvių. Mano kredo – gyventi su šypsena“, – sako televizijos projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvė, šokių mokytoja Katerina Voropaj.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1986 m. gegužės 27 d. 

ZODIAKO ŽENKLAS. Dvyniai.

GERIAUSIAS DRAUGAS. Sesuo ir šokių partneris Vadimas Šuško, su kuriuo sieja broliška draugystė.   

DAŽNIAUSIAI LYDINTI EMOCIJA. Optimizmas, niekada nenuleidžiu rankų.

ŠALIS, Į KURIĄ NORISI SUGRĮŽTI. Ukraina. Man, rusaitei, artima slaviška kultūra. Pakerėjo nuoširdūs žmonės, gamta ir architektūra.

ĮSPŪDĮ PALIKĘS FILMAS. Kol kas dominuoja tik vaikiškas repertuaras, kurį žiūrime su sūnumi. 

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vaiko gimimas, taip pat pirmasis televizijos šokių projektas, nes tai paskatino mane pasirinkti profesiją.  

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Televizijos projektas „Šokiai ant ledo“.

PASAULIO VIRTUVĖ. Geriau ir skaniau kaip pas mamą niekur neteko valgyti. Ji gamina nuo paštetų iki tobulų sriubų.

SAVAITGALIO RITUALAS. Pasiplaukiojimas baseine su sūnumi Patriku Rojumi.

RAMYBĖS OAZĖ. Geriausiai atsipalaiduoju svetainėje susirangiusi ant sofos. Matyt, ten energiškai gera vieta.  

VEGETARIZMAS. Ne man. Esu visavalgė.

 

Katerina Voropaj / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Katerina Voropaj / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

 

  • Esate dalyvavusi ne viename šokių projekte, o dabar sukatės „Šok su žvaigžde“ scenoje. Šokiai – jūsų aistra?

 

Pamenu, pirmasis tokio pobūdžio projektas buvo „Lietuvos šokių dešimtukas“. Ten ir susipažinau su Vadimu Šuško. Iki šiol ši broliška draugystė tęsiasi gal dvylika metų, esame ir draugai, ir per renginius kaip šokių partneriai. Paskui buvo „Šok su manimi“ ir kiti. Esu dalyvavusi 5-iuose televizijos šokių projektuose. Net ryžausi dalyvauti „Šokiuose ant ledo“. Tai buvo didžiausias iššūkis, nes vaikystėje čiuožinėdama esu susilaužiusi koją, todėl pačiūžos man buvo ilgai uždraustos. Teko įveikti save, nes atsistojusi ant ledo iki šiol nesijaučiu ramiai. Tame projekte likome ketvirti, bet tos baimės stovėti ant ledo taip ir nepavyko nugalėti. Net naktimis kartais sapnuoju košmarus, kad čiuožiu ir krintu arba čiuožiu tobulai. Bet šokiai buvo ir yra mano aistra. Mano veikla su jais susijusi, tačiau viena – mokyti šokio meno kitus ir visai kas kita – pačiai suktis šokio ritmu. Čia daugiau kūrybinio proceso, jaudulio, saviraiškos, to pritrūksta kasdieniame darbe.   

 

  • Jau per pirmąją šokių projekto laidą pelnėte aukščiausius komisijos balus. Jei ko imatės, save atiduotate 100 procentų? 

 

Daug lemia šokių partneris, turi pajusti ir suprasti vienas kitą, tapti komanda. Man pasisekė, nes su Pauliumi gerai sutariame, nekonkuruojame, o dirbame išvien. Jau turiu patirties ir žinau, kaip tai svarbu. Repetuodami nesiožiuojame, bandome argumentuotai įtikinti vienas kitą, kodėl tinkamiausia būtent šita, o ne kita muzika, tokie sceniniai drabužiai... Tada ir rezultatas yra. Labai džiaugėmės po pirmojo pasirodymo surinkę 23 balus. Įdėjome daug darbo ir pastangų.

Paulius choreografas, tačiau nėra ragavęs pramoginių šokių, stengiamės atiduoti save 100 procentų ir turime sveikų ambicijų šokti finale. Ne pirmoji ar trečioji vieta svarbiausia, o parodyti, kas yra tikras šokis.  

 

  • Ar tiesa, kad esate baigusi net tris aukštuosius mokslus? Kaip viena augindama sūnų visur spėjate?

 

Tiesa. Trečiasis – Šokio pedagogikos magistras. Po pirmojo televizijos šokių projekto supratau, ką noriu veikti gyvenime. Tai mane paskatino pasirinkti profesiją – Lietuvos edukologijos universitete esu baigusi Šokio pedagogiką. Džiaugiuosi, kad hobis tapo ir darbu, ir profesija – Vilniaus kolegijoje dirbu lektore, ruošiame šokių mokytojus. 

Kaip spėju? Iš prigimties esu nenustygstanti. Man reikia veiksmo, judesio. Kai gyvenimo tempas didelis, jaučiu, kad gyvenu. Pasibaigus projektams, sumažėjus koncertinės veiklos, nerandu vietos. Ramiai galiu išbūti ilgiausiai dieną, dvi. Tą energijos perteklių tuomet mėginu išlieti sporto salėje.  

 

  • Viename interviu po skyrybų su Ramūnu Rudoku esate sakiusi, kad gal pagaliau ir jūs turėsite naują gyvenimą, kuriame bus vietos meilei. Ar laikas užgydė žaizdas?..

 

Viskas įvyko ne taip ir seniai – daugiau nei prieš metus. Ramūnas išėjo, nes įsimylėjo kitą moterį. Širdžiai neįsakysi. Kartu gyvenome ilgai, gimė mudviejų sūnus, tačiau taip ir nesusituokėme. Skaudžiai ir tyliai nurijau tas skyrybas. Nėra tikslo pykti, kad nepateisino tavo lūkesčių. Drabstytis purvais negarbinga, pirmiausia, dėl vaiko. Todėl kartais tenka užgniaužti savivertę vien tam, kad jis nekentėtų. Noriu, kad Rojus Patrikas bendrautų su tėčiu. Kad ir kokia gera mama būtum, reikia ir vyriško auklėjimo, tėviškos meilės. 

Žemė neišslydo iš po kojų gal ir todėl, kad tokią patirtį jau turėjau. Panašiai baigėsi ir su pirmąja meile. Problemos, manau, reikia ieškoti savyje, o ne tik kitą kaltinti. Stengiausi mąstyti pozityviai, apgalvoti, kas mūsų santykiuose buvo ne taip, kur suklysta.

Katerina Voropaj ir Aidas Reklys / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Katerina Voropaj ir Aidas Reklys / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

 

  • Kokios klaidos santykiuose nekartotumėte?

 

Kai buvau labai jauna, sakydavau, kad bus taip ir taip. Bet kai įsimyli, pameti galvą ir elgiesi kitaip. Manau, mano klaida ta, kad buvau baisi pavyduolė. Nereikia perspausti šalia esančio žmogaus, kelti skandalų lygioje vietoje. Prie tam tikrų veiksmų mes patys kartais privedame antrąją pusę. Niekada nebūna kaltas kuris nors vienas. 

Dabar galbūt mano santykis būtų kitoks, mylimam žmogui suteikčiau daugiau asmeninės erdvės, labiau pasitikėčiau. Juk tai – tvirtų santykių pagrindas. Tačiau lengva pasakyti, bet sunkiau tai padaryti. Nepaisant nieko, per gyvenimą stengiuosi keliauti su šypsena. 

 

  • Optimizmo jums galima tik pavydėti...

 

To pozityvo man suteikia sūnus, jis – mano gyvenimo variklis ir ramstis. Vien dėl jo net sunkiausią dieną verta atsikelti su šypsena. Be to, nenoriu į gyvenimą įsileisti tamsių atspalvių. Nesu iš tų, kurios rauda į pagalvę. Nekaupiu blogų emocijų. Esu atvira, visada sakau tiesą į akis. Jeigu kas nors kelia negatyvias emocijas, nustoju bendrauti. Atsirenku žmones. Nematau prasmės palaikyti ryšio vien iš reikalo. Aplinka, kuri tave supa, turi skleisti pozityvą, o ne gniuždyti.  

 

  • Dažnai po skausmingų patirčių atsiranda baimė vėl suklysti, vengiama  naujų santykių. Ar tą barjerą įveikėte? 

 

Baimės nejaučiu, nebijau įsimylėti. Bet dar nežinau, ar esu pasiruošusi naujiems santykiams. Gyvenu labai aktyviai, tad ir pasimatymams neturiu laiko. O ir kur susipažinti?! Kai tik nedirbu (sukuosi per du darbus), visą laiką skiriu sūnui. Be abejo, norėčiau sutikti tokį žmogų, kuris mylėtų mane ir mano vaiką, rūpintųsi, nebijotų atvirai pasakyti tiesos, nemeluotų. Manau, santykiuose pagarba ir atvirumas daug svarbiau nei meilė. Juk euforija ilgainiui visada išblėsta.

 

  • Šiais laikais daugelis antrosios pusės ieško virtualioje erdvėje. Niekada nemėginote?

 

Manau, sutiksiu sau skirtąjį tada, kai ateis laikas. Niekas neįvyksta atsitiktinai. Nereikia skubinti įvykių. Mano didžiausias prioritetas šiuo metu – sūnus, antroje vietoje – darbas. 

Neslėpsiu, visada svajojau apie didelę, gražią, pilną šeimą. Norėčiau turėti dar du vaikus. Rasti artimą sielą. Tikiu, kad stebuklų būna, bet nežinau, ar drįsčiau ieškoti laimės pažinčių portaluose. Labai seniai kartą buvau užsiregistravusi, iš smalsumo. Po kelių šimtų nerimtų pasiūlymų pasakiau „gana tų nesąmonių“. Nors esu girdėjusi ir apie sėkmingas pabaigas, kai virtualioje erdvėje užsimezgusi draugystė baigėsi „gyveno ilgai ir laimingai“. 

Juozas Butnorius ir Katerina Voropaj / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Juozas Butnorius ir Katerina Voropaj / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

 

  • Aktyviai gyvenant reikia padaryti ir pauzę. Kaip save palepinate tomis retomis akimirkomis?

 

Man daug padeda mama. Močiutė eina iš proto dėl anūko, jį labai lepina. Jei  tik ilgiau nepamato, rašo ar skambina, kada atvešiu anūkėlį. Ramūnas pagal galimybes, nes jo darbo grafikas įtemptas, irgi kartais pasiima sūnų. Tad per mėnesį turiu kelias dienas, kai galiu pabūti viena, su savimi. Tuomet imi laukti tos akimirkos, kai gali tiesiog nieko neveikti. Jei galėčiau lepintis kasdien, nepatirčiau tokio malonumo, nes mes kažkodėl imame nevertinti to, ką turime.  

 

  • Kas jums teikia didžiausią relaksą: gal teatras, geras filmas?

 

Jei atvirai, neatsimenu, kada buvau teatre, atsivertusi gerą knygą. Gyvenu mamišku ritmu. Populiariausias repertuaras šiuo metu – vaikiški spektakliai, animaciniai filmukai ir pasakų knygos. Savaitgaliais stengiuosi bent vieną visą dieną skirti tik sūnui, juk šiokiadieniais – jis darželyje, aš darbe, lieka tik vakarai. 

 

  • O grožiui, įvaidžiui daug skiriate dėmesio?

 

Grožio procedūroms, įvaizdžiui kurti laiko nelieka. Netgi neturiu savo stiliaus. Kai įtemptas gyvenimo tempas, geriausiai jaučiuosi su praktiškais ir patogiais drabužiais. Šiuo klausimu esu nuobodybė, nes spintoje vyrauja juoda spalva. Kerzų, kedų grokai daugiau nei aukštakulnių. Pastarieji skirti tik šokiams. Manau, jei esi geros nuotaikos, su šypsena, nesvarbu, ar lūpos papūstos, ar blakstienos priaugintos. Tu spinduliuoji, švyti. Tada ir sau patinki. Be to, aš esu už natūralumą. Nemėgstu dirbtinio grožio. 

 

  •  Gyvenate maršrutu – darbas-namai... Ko labiausiai pasiilgstate?

 

Jei ko ir pasiilgstu, tai po darbo vėl apkabinti sūnų. Dabar stengiuosi būti gera mama. Gera, nereiškia vien lepinti. Kartais galiu būti ir griežtesnė. Kadangi Ramūnas rečiau matosi su sūnumi, jis atleidžia vadeles, palepina. Tuomet tenka namuose įvesti griežtesnes taisykles, kad Rojus Patrikas įeitų į ritmą, nes kartais grįžta išsibalansavęs.

Stengiuosi auklėti taip, kad sūnus išaugtų sąžiningas, o svarbiausia drąsus ir pasitikintis savimi. Pastarųjų dviejų savybių man labai trūko paauglystėje. Atrodžiau sau ir per stora, it spurgytė, ir ne tokia graži. Vis dėlto, manau, vaikams meilės nebūna per mažai. Žaidimai, bučinukai, apsikabinimai, kutenimai – dievinu tas akimirkas. Tuo metu atrodo, kad esu pati laimingiausia pasaulyje. 



Naujausi straipsniai