12 klausimų Marijai Silickajai: apie darbą televizijoje ir tarnystę Izraelio kariuomenėje

Marija Silickaja-Šmatavičienė/Organizatorių nuotr.
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2020-05-23 08:02
Smalsi, drąsi ir kupina energijos. Tokia yra viena naujojo televizijos kanalo „2TV“ kūrėjų, laidos „Pagaminta Lietuvoje“ vedėja Marija Silickaja-Šmatavičienė. Kasdien ji kaip vijurkas sukasi televizijoje, o laisvalaikiu kuria originalius galanterijos gaminius iš popieriaus. „Svarbiausia, kad veikla įkvėptų“, – žavingai šypteli.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1989 08 10.

ZODIAKO ŽENKLAS. Liūtas.

SVAJONIŲ ŠALIS. Japonija.

PASAULIO VIRTUVĖ. Mėgstu ragauti įvairių, bet didžiausią nostalgiją jaučiu žydų virtuvei. 

RYTO RITUALAS. Tylus pusvalandis tik sau, kai niekas nekalbina. 

ERZINANTI ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖ. Bandymas įsiteikti, prisigerinti.

FILMAI. Mėgstu istorinius filmus, lengvas komedijas.

LITERATŪRA. Detektyviniai romanai. 

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Drabužių lyginimas.

BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Siuvėjo metras.

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Tarnavimas Izraelio kariuomenėje.

AUTORITETAS. Mano tėveliai.

Marija Silickaja-Šmatavičienė/Asmeninio albumo nuotr.
Marija Silickaja-Šmatavičienė/Asmeninio albumo nuotr.

Kovą pradėjote dirbti LNK kanalų grupės televizijoje „2TV“. Ne tik vedate laidą „Pagaminta Lietuvoje“, bet ir darbuojatės užkulisiuose. Ar pradžia šiame kanale buvo tokia, kokios tikėjotės? 

Darbus pradėjome dar rudenį. Visi mūsų komandos nariai – maksimalistai. Pagrindinė užduotis iš pradžių buvo susisiekti su muzikos gamintojų asociacijomis, prodiuserių kompanijomis: ir Lietuvos, ir užsienio. Tad daug darbų reikėjo pasidaryti iš anksto. Norėjome gauti visų atlikėjų leidimus transliuoti jų kūrinius. Kartu užmezgėme daug ryšių. Dabar jau mums siunčia visas pasaulines naujienas. Reikėjo ir laidas iš anksto nusifilmuoti. Gerai, kad kruopščiai padarėme namų darbus, tad dabar lengviau.

Sunkiausia buvo įsivaizduoti, kokia bus darbų apimtis. Su kolega teko sėdėti iki išnaktų, peržiūrėti daugybę klipų, negalėjome praleisti necenzūrinių žodžių. Be to, nelengva buvo prisibelsti ir iki didžiųjų pasaulio muzikos gamintojų. Susirašinėjant laiškais viskas vyksta lėčiau. Žinoma, ir paleisti naują kanalą užtruko: vis iškildavo naujų uždavinių.

Pirmasis televizijos projektas, kuriame dalyvavote, buvo „Muzikos akademija 2“. Jis taip įtraukė, kad supratote, jog čia jūsų vieta? 

Tiesa, įtraukė. Projekte praleidau apie porą mėnesių. Tuo metu studijavau kultūrinės veiklos vadybą ir taip sutapo, kad reikėjo atlikti praktiką. Norėjau likti tame pačiame projekte, bet dėl didelio tempo, kurio dar tada neaprėpiau, nepavyko.

Vis dėlto minties dirbti televizijoje neatsisakiau. Taip jau nutiko, kad kartą eidama gatve pamačiau nusidriekusią eilę. Žmonės laukė atrankos į TV projektą „Chorų karai“. Atsistojau į eilės galą ir aš (juokiasi). Po perklausos buvau pakviesta dainuoti į Vilniaus tarptautinį sidabrinį chorą, susipažinau ir su Katažina (su ja vis dar nesiskiriame). Antrais projekto metais dainavau Katažinos vadovaujamame chore.

Kokios patirties pasisėmėte du kartus dalyvaudama TV projekte „Chorų karai“? 

Man labai patinka organizacinis darbas, todėl abu kartus buvau tarsi choro seniūnė, rūpinausi choristų apranga, grimu, kitais reikalais. Kai per vieną interviu televizijoje manęs paklausė, kodėl dukart dalyvauju šiame projekte, atsakiau, kad man labai patinka organizacinis darbas ir noriu dirbti televizijoje. Viliojo darbas už kadro. Kitą dieną sulaukiau skambučio iš prodiuserio Andriaus Urbanavičiaus, jis pasiūlė dirbti televizijoje. Galvojau, kad draugai taip juokauja. Tačiau tai nebuvo pokštas. Taip pradėjau dirbti prodiuserių kompanijoje.

Ar visada buvote drąsi ir atvira? 

Manau, teisingai sakoma, kad žmonės, kurie lipa ant scenos, yra labiausiai kompleksuoti. Pamenu, šią frazę išgirdau imdama interviu iš dainininko Egidijaus Sipavičiaus. Nustebau, tačiau akivaizdu, kad scenos žmonės irgi bijo kamerų, turi kompleksų, bet lipa ant scenos tam, kad tą baimę nugalėtų. Aš – ne išimtis. Mokykloje buvau niekuo neišsiskirianti, tačiau visada norėjau vesti renginius, būti matoma, entuziastingai dalyvavau šventėse. Taip sau nuolat spardžiau į užpakalį. Tas manyje tūnantis liūtas vis veržėsi į priekį, kad tik atsidurtų dėmesio centre (juokiasi).

Kokį dėmesį mėgstate labiausiai?

Labiausiai man patinka, kai įvertinami mano darbai. O mėgstu daryti tai, kas man patinka. Kai kurių projektų atsisakiau, nes nemačiau juose savęs, nesijaučiau gerai. Man visada norėjosi dirbti projektuose, kurie siejasi su muzika, kurie man teikia pridėtinę vertę.

Bet vaikystėje apie darbą televizijoje nesvajojote? 

Viena keistesnių mano vaikystės svajonių, kad norėjau būti faršo pardavėja (juokiasi). Dar troškau būti kirpėja, daryti manikiūrą: mokiausi dailės mokykloje ir visoms mergaitėms piešdavau ant nagų. O nuo dešimtos klasės supratau, kad mano aistra – dirbti kultūros srityje. Patikdavo mokykloje vesti renginius, padainuoti. Taip susiklostė, kad įstojau mokytis kultūrinės veiklos vadybos. Tad, galima sakyti, dirbu pagal profesiją. 

Marija Silickaja-Šmatavičienė/Organizatorių nuotr.
Marija Silickaja-Šmatavičienė/Organizatorių nuotr.

Kokių šiandien turite profesinių svajonių?

Didžiausia – pamatyti iš arti, kaip organizuojami grandioziniai renginiai – kad ir Amerikoje. Smalsiai žiūriu, pavyzdžiui, „Grammy“ muzikos apdovanojimus, ir galvoju, kad būtų įdomu dalyvauti jų filmavimo repeticijoje. Vilioja ir tiesioginis eteris. Nesakau, kad apie tai svajoju, bet pabandyti norėčiau.

Akivaizdu, kad esate smalsi ir veržli. Papasakokite, kaip nutiko, kad teko tarnauti Izraelio kariuomenėje? 

Po mokyklos turėjau galimybę tęsti mokslus Izraelyje. Sesė jau ten mokėsi. Tai buvo 2007 metai. Perėjau bazinius kario mokymus. Kaip žinome, Izraelyje yra privalomas karinis parengimas. Ne tik vyrams, bet ir moterims. Teko ir rimtu ginklu pašaudyti, ir po laukus pabėgioti vilkint kariška uniforma. O dar kalba ne sava. Neslėpsiu, buvo streso. 

Kadangi mokyklą pradėjau šešerių, anksti ją baigiau. Su ginklu po laukus bėgiojau būdama septyniolikos. Visgi sunkiausia buvo tai, kad nemokėjau kalbos. Bet laikui bėgant ją perpratau. Ilgiau Izraelyje būti nepavyko, nes prasidėjo karas ir man teko skubiai grįžti namo. Tačiau nuo kariuomenės labai neatitolau – Lietuvoje dirbau su ja susijusiuose televizijos projektuose. Paskutinis toks – „Ypatingas būrys“. Buvo įdomu palyginti Lietuvos ir Izraelio kariuomenes.

Kokiomis veiklomis užsiimate po darbų? 

Daug metų dirbau renginių vedėja (pravedžiau daugiau nei 300 vestuvių!). Bet dabar pagrindinė veikla po darbų – kurti galanterijos ir kitus gražius „Tata Paper“ gaminius iš plaunamo popieriaus (jį galima skalbti, valyti). Lietuvoje esu pirmoji, pradėjusi gaminti aksesuarus iš šios medžiagos. Prieš ketverius metus ją atvežiau į Lietuvą ir bandau įtikinti lietuvius, kad tokie gaminiai – labai praktiški ir ilgaamžiai. Taigi realizuoju ir meninę gyslelę (šypsosi). Popierių siunčiuosi iš Italijos ir Vokietijos. Siuvame čia.

Ar lengva lietuves įkalbėti pasisiūti kad ir rankinę iš popieriaus? 

Įkalbinėti ilgai nereikia. Jei nebūtų pavykę sukurti kokybiškų gaminių, nebūčiau plėtojusi veiklos. Ši medžiaga – ekologiška – iš augalų šaknų. Tvari mada populiari visame pasaulyje. Vis daugiau žmonių nori atsisakyti natūralios odos gaminių ir pereiti prie ekologiškų medžiagų. Šis ilgaamžis popierius ir vizualiai, ir liečiant nedaug skiriasi nuo natūralios odos. Beje, italai iš tokio popieriaus siuva net batus! Kai pažengsime taip toli, kad jau lietuviams nebereikės aiškinti, jog kuprinė iš šios medžiagos neištirps per lietų, pereisime ir mes prie batų (šypsosi).

Ar daug dėmesio skiriate grožiui, ilgai stovite rytais prie veidrodžio?

Man susiruošti nereikia daug laiko. Matyt, kaltas tas metas, kai dirbau renginiuose. Tiesiog neturėjau kada eiti pas kirpėją, kad sušukuotų, ar pas grimuotoją, kad padažytų, kaip man gražu. Pasigražindavau pati. Įdomiausia, kad kuo mažiau laiko turiu, tuo gražiau pavyksta susitvarkyti. Iškilmingam vakarui susiruošti galiu ir per dvidešimt minučių. O rytinis ritualas irgi neilgas – atsikėlusi jau po pusvalandžio galiu bėgti pro duris.

Kaip ir kur save įsivaizduojate po dešimties ir daugiau metų? 

Normalu kas kelerius metus savęs paklausti: o kas toliau, gal jau metas keisti darbą? Pati nežinau, ką norėčiau daryti ateityje, nes dabartinė veikla man teikia didžiausią pasitenkinimą. Galbūt norėčiau vykdyti savo kūrybos projektus ar turėti savo prodiuserių kompaniją. Bet, kaip žinome, mes planuojame, o Dievulis juokiasi. Visgi po dešimties metų labai norėčiau būti apkeliavusi daug daugiau pasaulio, nes labai mėgstu keliones. Pasaulio pažinimas – viena didžiausių vertybių, kuria turėtume pasinaudoti progai pasitaikius. Kiekvienais metais, pūsdama žvakutes ant torto, tiesiog svajoju, kad galėčiau daryti tuos dalykus, kurie daro mane laimingą.

Naujausi straipsniai