12 klausimų Nijolei Oželytei: apie anūkes, gyvenimo kompleksą ir kodėl ji nesvajoja

Nijolė Oželytė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-09-08 09:28
„Peržvelgusi savo gyvenimą matau, kad jame viskas vyko taip, kad neliko nieko, apie ką dar būtų galima svajoti. Turiu tik vieną norą – rasti būdų, kaip su žmonėmis pasidalyti patirtimi, kuri suteikė šį pilnatvės ir baimės nebuvimo jausmą“, – sako kiekviena savo diena besidžiaugianti aktorė Nijolė Oželytė.

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Vilnius. 

MYLIMIAUSIAS PASAULIO KRAŠTAS. Portugalija. 

MĖGSTAMAS UŽSIĖMIMAS. Atlieku įvairius fiziologinius (badavimas, meditacija) ir psichologinius eksperimentus. 

MALONIAUSIAS KOMPLIMENTAS. Kai žmonės prieina ir nieko nesakę apkabina. 

LAUKIAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Mano laikas yra tuomet, kai šilta. Svarbu, kad būtų ilga diena. Nemyliu tamsos. Nei žmonėse, nei gamtoje. 

KAS TEIKIA STIPRYBĖS. Žinojimas, kad niekas nesibaigia. 

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Anksčiau labiausiai bijojau mirties, tačiau treniruojant kūną ir protą visos baimės dingo.

ERZINANČIOS ŽMONIŲ SAVYBĖS. Niekas manęs nebeerzina. Suprantu, kad tas žmogus, kuris turi blogų savybių, pirmiausia kenčia pats, ir man jo tiesiog gaila. 

RYTO RITUALAI. Labai mėgstu pagauti momentą tarp atsibudimo ir miego. Tai – viena mano treniruočių. Kitas ritualas – apie 15 metų kas rytą stoviu ant galvos. 

Nijolė Oželytė / BFL/Tomo Lukšio nuotr.
Nijolė Oželytė / BFL/Tomo Lukšio nuotr.

Vasarą buvo švenčiama Žolinė, o jūs domitės žolynais? 

Šios dienos kažkaip ypatingai neminiu, tačiau Žolinė – nuostabus žodis, nes žolės mano gyvenime vaidina svarbų vaidmenį: gerai jas pažįstu, žinau, kokiu metu kurias skinti, su dideliu malonumu einu žoliauti, ruošiu fermentuotas arbatas. Ką tik prisirinkau gauromečių – tokio nepakartojamo skonio arbata bus... Ir šlamutis nuostabus augalas, puikiai valo organizmą. Kas pusę metų apie mėnesį geriu arbatą iš ramunėlių, mėtų, šlamučių ir būtinai iš pelynų. Susirandu įvairios vertingos informacijos apie vaistažoles. Faktas tas, kad jos veikia kaip vaistai, tik reikia žinoti, kaip ką ir kada vartoti.

Mėgstate vasaras leisti gamtoje? 

Labai patinka gamta, bet kaimo niekada neturėjau, nes mano senelis ir močiutė anksti mirė. Tai, kad neturėti kaimo yra labai blogai, supratau tuomet, kai su dukra, kuriai buvo gal penkeri metai, nuėjome į turgų. Ten pardavinėjo gyvus viščiukus. Vaikas ėmė prašyti, kad nupirkčiau bent vieną. Bandžiau paaiškinti, kas bus, kai viščiukas užaugs ir taps višta. Tada dukra nė nemirktelėjusi pasakė: „Vištą laikysime šaldytuve.“ Žodis višta jai asocijavosi tik su vištos lavonu. Didelis liūdesys apėmė. Tada teko įsigyti kampeliuką gamtoje. Aš labai slogiai jaučiuosi uždaroje patalpoje – kaip kalėjime. Su metais tai tik stiprėja. Kai gyvenimas darosi ne toks mielas, užtenka išeiti į lauką ir pasaulis nusidažo kitomis spalvomis. Vos įžengus į mišką viskas stojasi į savo vietas. Man labai svarbu būti neribotoje aplinkoje. Esu klajoklė. Regis, eičiau ir apeičiau visą Žemę.

Kuo turtinga buvo ši jūsų vasara? 

Man džiaugsmas – kad šią vasarą pirmuosius žingsnius žengė mano jauniausia anūkė. Turiu jas tris – tiek pat, kiek ir dukterų. 

O išskirtinių vasaros dienų neturiu, nes švenčiu jas visas. Man gera. Atsibundu, esu sveika gyva, nieko ypatingesnio man ir nereikia. Tik dabar mane truputį slegia įsipareigojimas – turiu parašyti knygą. Ar ji apie mano gyvenimą? Tiesa, iš mano gyvenimo galima sukurti dvidešimt penkis serialus, tačiau nieko negaliu daryti be motyvacijos. Bet motyvą rašyti knygą turiu – mano gyvenime yra buvęs labai svarbus dalykas, apie kurį nežino niekas.

Ar kūrybinis rašymo procesas jau įsibėgėjo? 

Jau triskart pradėjau rašyti knygą, bet kiekvienąkart pagalvojau, kad kažkas negerai. Vis dėlto žinau, kaip galėtų būti gerai. Man patinka žiniomis dalytis su žmonėmis. Tai ir yra tikrasis motyvas gyventi. Kai bendrauju su jaunais žmonėmis, matau jų smalsias, godžias akis, tada ir norisi dalytis sava patirtimi.

Pasakosite apie savo gyvenimą?

Ne apie gyvenimą, o apie tai, ko dar niekada niekam nepasakojau, ko aš labiausiai bijojau, kaip ieškojau ir atradau. Tik pastebėjau, kad gyvas žodis reiškia visai ką kita nei rašytinis. Kai skaitome knygą, suprantame tiek, kiek leidžia mūsų dabartinis suvokimas. O kai to paties žmogaus klausaisi gyvai, vyksta kažkas magiško. Vienas tyrimas parodė, kad, kai žmonės bandė diskutuoti užrištomis akimis, vieni kitų nematydami, diskusija nesimezgė, buvo tik išsakomi teiginiai. Kai bandymo dalyviams buvo atrištos akys ir jie matė vieni kitus, diskusija vyko kuo puikiausiai. Akys ne veltui vadinamos sielos veidrodžiu.

Esate prikaupusi tiek daug žinių, surinkusi įdomių patirčių, o dukros, anūkės ar prašo jūsų patarimų, ar pafilosofuojate su jomis prie arbatos puodelio? 

Savo namuose pranašu nebūsi, tačiau mūsų santykiai su dukromis ir anūkėmis niekada nebuvo buitiniai – visada gyvi, prakilnūs. Kiekviena jų girdi tai, ką sakau, o aš taip pat girdžiu, ką man kuri sako. Jaučiame viena kitai pagarbą. Su jų draugais jaučiuosi kaip lygiavertė partnerė, galinti diskutuoti įvairiais klausimais. 

Nijolė Oželytė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Nijolė Oželytė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Ar lepinate anūkes? 

Aišku, joms pataikauju, pavyzdžiui, kaime, kai visi eina valgyti pusryčių, anūkės klausiu, ko ji norėtų, o ši atsako: „ledų.“ Tad visi valgo kiaušinienę, o mudvi einame valgyti ledų. Vaikų taip nelepinau. Pataikauti anūkams yra didis gėris. Ir nereikia bijoti, kad kažkas negera su jais nutiks, jei būdami kaime jie valgys ledus.

Ar daug laiko su anūkėmis praleidžiate? 

Mažai. Visi baisiai užimti. Jei man būtų reikėję mokytis tiek, kiek mokosi dabartiniai vaikai, nežinau, gal būčiau tik kokias tris klases baigusi. Geografijos mokytoja man sakydavo: „Na, Oželyte, viską pasakei, ką klausiau, bet matau, kad vadovėlio taip ir neskaitei.“ Atsakinėdavau iš bendro išsilavinimo – skaitydavau romanus, žurnalus, bet tik ne vadovėlį.  

Kai auginau jauniausiąją ir man buvo apie keturiasdešimt, aiškiai žinojau, kokia brangi kiekviena diena su ja, kad mažylė užaugs taip greitai, jog net nespėsiu pamatyti. Taip yra ir mano dukrai su jaunėle. Bet su savo patarimais, kaip auginti vaikus, nelendu – nėra ko santykių griauti. 

Dukros gali tik žavėtis, kad turi tokią išmintingą ir jaunatvišką mamą... 

Na, ir ant galvos stovėti moku (juokiasi). Vis dėlto šiam mano ritualui yra labai paprasta priežastis – prieš keliolika metų man pradėjo kilti kraujospūdis ir gydytoja prirašė vaistų. Perskaičiusi jų informacinį lapelį supratau, kad, jei pradėsiu, turėsiu juos gerti visą likusį gyvenimą. Tai man netiko. Jaunystėje praktikavau jogą, tad susiradau knygelę, kurioje buvo aiškiai parašyta, kad stovėjimas ant galvos normalizuoja kraujospūdį. Taip ir pradėjau praktikuoti. Ir jokių tablečių iki šiol negeriu, negalavimą man padėjo įveikti šis būdas.

Esate ir aistringa keliautoja. Kiek šalių jau aplankėte? 

Esu buvusi 73 šalyse. Paskutinė valstybė, kurioje lankiausi, – Nepalas. Tenai yra didingi ir ypatingi Himalajų kalnai. Jie gyvi. Daugelį kalnų esu mačiusi, bet tokių niekur neteko regėti. Visiems rekomenduoju apsilankyti toje vietoje. Tokių gyventojų kaip Nepale nemačiau niekur – tai švarutėliai ir nežmoniškai orūs žmonės. Gal nuo tų tauriųjų kalnų jie tokie.

Socialiniame tinkle rašėte, kad labai sveika išdrįsti jaustis niekuo, nes tuomet tampi savimi. Sakykite, ar paprasta šiame gyvenime išlikti savimi? 

Visą gyvenimą kentėjau nuo to, kad laikiau save labai baisia, negražia. „Nuskilo“ man, kad turėdavau tokių vaikinų, kurie man tai pasakydavo. Tik vėliau supratau, kad taip kalbėdami jie norėjo mane pririšti prie savęs. O man tas įgytas kompleksas norėjimo įtikti ir patikti labai gadino gyvenimą. Atrodydavo, kad, jei nutilsiu, manęs nebus, niekas manęs nematys. Kai turi didžiulę baimę, tolsti nuo savęs ir rodai ne tai, kas iš tiesų esi. Bet nuo savęs niekur nepabėgsi. Tad labai gerai bent dieną leisti sau pabūti niekuo, t. y. būti tuo, kuo nori, daryti tai, ką nori. Tai yra labai sunku, nes mums labai svarbi aplinkinių nuomonė, vis galvojame apie tai, ką žmonės pasakys. Kai tik priimi save tokį, koks esi, jau gali pradėti lipdyti iš savęs ką nori, pavyzdžiui, jei per daug kalbi, gali sąmoningai kalbėti mažiau. Visas gyvenimas tam ir duotas – kad numirtume geresni, nei buvome, kad harmonizuotume savo mintis. 

Ar turite svajonių, kurių iki šiol dar nepavyko įgyvendinti? 

Gyvenime niekada nesvajojau, o gavau daug daugiau, nei būtų galima prisisvajoti. Prisikurdami lūkesčių rizikuojame praleisti daug svarbesnių gyvenimo dalykų. Mano gyvenime buvo tiek daug visko įdomaus, o dabar noriu tik vieno – sava patirtimi dalytis su kitais. Tai – vienintelė buvimo Žemėje prasmė. 

Visiems palinkėčiau nesusireikšminti ir nieko nekaltinti dėl savo gyvenimo. Kai esi paprastutis, niekas nebijo prie tavęs prieiti ir paliesti, o to kartais taip reikia... Niekas nebijo tau nusišypsoti, o tai taip glosto širdį... Kai nesusireikšmini, gyvenimas tau siūlo tiek visko, o tu tik dėkoji ir toliau keliauji savuoju keliu. Manau, žmogus turi būti ieškotojas. Eikite ir patys tyrinėkite pasaulį, nes iš tikrųjų niekas nepasakys, kaip teisingai gyventi.  

Naujausi straipsniai