12 klausimų Renatai Norvilei: apie karantiną, vaikus ir moterišką laimę

Renata Norvilė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-05-30 16:30
„Man labiau patinka ne virtualus, o realus gyvenimas. Geriau jaučiuosi laikydama rankoje pjūklą, plaktuką ar kirvį nei kompiuterio pelę ir naršydama interneto platybėse“, – sako dainininkė, TV projektų dalyvė, trijų vaikų mama Renata Norvilė.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA IR VIETA. 1979 06 29, Vilnius.

ZODIAKO ŽENKLAS. Vėžys.

TV POJEKTAS, PAKEITĘS GYVENIMĄ. „Žvaigždžių duetai“, kur susipažinau su Deiviu ir užgimė mūsų meilė.  

ĮSIMINTINIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vienareikšmiškai – vaikučių gimimas.

POMĖGIS. Vaikščioti po mišką ir ieškoti trofėjų. Šiemet radau didelius elnio ragus.

GERIAUSIAS DRAUGAS, DRAUGĖ. Vyras ir mama.

TRUKDANTI SAVYBĖ. Dažnai pertraukiu žmogų viduryje sakinio ir neišklausau iki galo. 

MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. Patinka paremti istoriniais, tikrais faktais.

MALONIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.

PRIETARAS. Neleidžiu vyrui ir vaikams švilpauti namuose. Sakoma, kažką negero gali prišvilpti...

ĮSPŪDINGIAUSIA KELIONĖ. Kelionė į Latviją, vandens parką, o iš tiesų atsiradome Paryžiuje. Tai buvo Deivio staigmena man gimtadienio proga.

LABIAUSIAI ERZINANTI ŽMONIŲ SAVYBĖ. Apsimetinėjimas ir melavimas.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Gaminti valgyti. Virtuvėje net nemėginu konkuruoti su vyru, jis gamina geriau.

SKANIAUSIAS MAISTAS. Tai, ką pagamina mano vyras.

POSAKIS. Viskas bus gerai.

SVAJONIŲ ŠALIS AR MIESTAS. Kažkada buvo Amerika, o dabar – sodyba Zarasų rajone.

Renata Norvilė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Renata Norvilė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Kaip jūsų gyvenimą pakeitė karantinas?

Jei iš tiesų, man patinka (nusišypso). Galimybė daugiau pabūti kartu su šeima, leisti laiką yra nuostabu ir man labai svarbu. Nes iki karantino būdavo, kad dukra, kuri mokosi pirmoje pamainoje mokykloje ir kuriai pamokos prasideda anksti ryte, kartais pasilikdavo pas močiutę, nes iki mokyklos jai keli žingsniai. O vidurinysis sūnus mokosi antroje pamainoje. Mūsų pagrandukas Rėjus lanko darželį. Kadangi atstumai nemaži (gyvename už Vilniaus), tad, norint visus nugabenti ir parsigabenti, tekdavo net po kelis kartus per dieną važiuoti. Tad vyresnieji pasikeisdami kartais likdavo pas močiutę. Būdavo sunku, o dabar visi drauge. Bet... atsirado kitų dalykų – mama su tėčiu „pradėjo eiti į mokyklą“. 

Tenka sėdėti prie kompiuterių per virtualias pamokas kartu su vaikais?

Taip. Su darželinuku yra visokių reikaliukų, turime pagaminti darbelių. Gerai, kad esame sodyboje, gamtoje, tai ir pažintinės bei kitos veiklos daug. Bendraujame su auklėtoja virtualiai, darome darželinukų namų darbus. Su viduriniuoju „einame“ į trečią klasę, tad daugiau ką turime veikti. O vyriausioji dukra jau vienuoliktokė, tai čia visai sudėtinga. Neseniai ji kažko klausė manęs iš chemijos dalyko. Man – tamsus miškas. Ji sako: „Taigi mokėtės jūs tą patį mokykloje, o negali paaiškinti?!“ Nesugebėjau, juk dvidešimt metų praėjo, pasimiršo, be to, mokymo programos taip pasikeitusios, viskas taip patobulėję, kad jau ir padėti nelabai kuo gali. Tačiau didžiausias košmaras buvo, kol suinstaliavome visas programas, prisijungėme prie visų svetainių. Galvojau, pažaliuosiu, pamėlynuosiu ir iš viso numirsiu prie tų kompiuterių (juokiasi). 

Gyvenimas virtualioje realybėje jums ne prie širdies? 

Juokaudama sakau, kad geriau pjūklas, plaktukas ar kirvis rankoje nei kompiuteriai. Labiau patinka ne virtualus, o realus gyvenimas. Man turi būti tikras daiktas, reali situacija. Jei skaitau knygą, man ji turi irgi būti apčiuopiama, su puslapiais, kuriuos galėčiau perversti, į kurią galėčiau įkišti skirtuką. O ne kažkur virtualioje erdvėje, kur kažką turi pasididinti, susimažinti – jokio malonumo nelieka. 

Ar vyras irgi prisideda prie vaikų pamokų ruošimo?

Na, kaip čia pasakius (atsidūsta). Deivio pareiga yra prižiūrėti sūnų Emilį muzikos mokykloje. Grojimas pianinu, solfedis – vyro galvos skausmas, nes jis šios srities profesionalas. Muzikos akademijoje jis įgijo mokytojo ir atlikėjo profesiją, todėl jam tai kur kas paprasčiau nei man. Muzika – jo arkliukas. 

Ar visi trys vaikai paveldėjo judviejų dieviškus balsus?

Kai per Velykas rodė roko operą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“, mažajam sūnui Rėjui (jam – 3 metukai) taip patiko, kad paskui tėtis turėjo kasdien vis iš naujo ir iš naujo leisti tą muziką. Visur vaikščiodamas vis niūniuoja tą melodiją. Jam labai patinka miuziklai, operos. Jis turi puikią klausą. Dukra dabar tokio amžiaus, kad klauso paaugliams patinkančią, savo muziką. Na, visi savaip muzikalūs ir negali gyventi be muzikos (šypsosi).

Esate daugiavaikė mama. Visada norėjote didelės šeimos ar tai labiau buvo vyro svajonė?

Nežinau, ar trys yra labai daug (šypsosi). Kiti turi ir po penkis, ir po dar daugiau vaikų. Tad tas daugiavaikiškumas kiekvienam savaip skamba. Gerai, kai jų tiek. Man šeima visada buvo pirmoje vietoje. Nesumeluosiu sakydama, kad nesu karjeros moteris. Visada intuityviai žinojau, kad turėsiu ne vieną ir ne du vaikus. Visos, kaip sakoma, mes, moterys, esame šiek tiek raganos. Mano pačios pranašystės, vidinis žinojimas, norai išsipildė. O visos būrėjos, kurios būrė ateitį, prašovė pro šalį. Jų prognozės nepasitvirtino. 

Per karantiną dienas su šeima leidžiate ekstremaliomis sąlygomis sodyboje be jokių civilizacijos teikiamų patogumų?.. 

Na, mums patogumų nebuvimas nėra ekstremalu (juokiasi). Tiesa, veiksmo ir veiklos nestinga. Tad nuobodžiauti per karantiną neturime kada. Ir malkas pakapoti tenka, ir krosnį pasikurti, nes naktys dar vėsios, ir vandens iš šulinio pasisemti, darže pasikapstyti. Sūnui irgi patinka kartu malkas paskaldyti. Visa tai mums su vyru teikia tokį didelį malonumą, kad svarstome senatvėje čia apsigyventi. Nors gyvename vienkiemyje, kur artimiausi kaimynai už 4 kilometrų, nejaučiu jokios baimės. Sakoma, ne žvėrių bijoti reikia, o žmonių. O čia nelabai kas atklysta. 

Nepriklausote išlepintų moterų kategorijai, kurioms svarbiausia – dailus manikiūras?

Tikrai ne (šypsosi). Nuo vaikystės buvau įpratusi dirbti visokius darbus. Mano tėtis buvo baldininkas. Tad visokie varžtai, įrankiai, grąžtai buvo mano žaislai. Nuo mažumės padėdavau ir mamai darže. Tai man teikia malonumą, nes ir dabar mėgstu pasikapstyti lysvėse. Kalbant apie manikiūrą, karantinas man nekėlė jokio diskomforto. Ir pati galiu susitvarkyti, nusilakuoti nagus. Labai mėgstu išbandyti įvairius kremus – tai dar vienas mano pomėgis (šypsosi). Svarbu neapsileisti, tai darau dėl savęs. O gerai jaustis galiu ir avėdama ne aukštakulnius, o botus. Ypač čia, sodyboje, kur tokia avalynė pati patogiausia. 

Daugeliui porų karantinas ir trintis namuose yra didelis santykių išbandymas. Kaip sekasi jums su Deiviu?

Jei per karantiną gyventume bute, būtų sunkoka išvengti trinties. Kadangi gyvename sodyboje, to nejaučiame, nes erdvės, vidinės laisvės ir gryno oro daugiau ir dar kiek įvairios veiklos, darbų atrandame. Juk gyvename miško apsuptyje. O į santykius, nesvarbu, kur būtum, kur gyventum, reikia investuoti. Manau, svarbiausia yra abipusė pagarba ir pasitikėjimas. Tiesa, iki šiol mokausi pažinti save. Būna, kai supykstu, galiu kelias dienas nekalbėti. Užsiraukusi išbūnu ilgiau nei vyras. Pasakyti „atsiprašau“, net jei esu neteisi, irgi nelengva. Kartais Deivis pirmas paklausia, ar ilgai dar tylėsiu. Esu užsispyrusi, gal todėl, kad gimiau Ožkos metais. Kartais net nepamenu, ko užsiraukiau (juokiasi). 

Kokių pomėgių turi jūsų vyras?

Jį domina sportas, futbolas, žvejyba, šaudymas ir dar daug įvairių kitų dalykų. Namuose man televizoriaus galėtų ir nebūti, bet jį žiūri vaikai (savo programėles) ir vyras. Jis turi savo sporto ir kitų mėgstamų kanalų. Kartais žmonos nori pakeisti vyrą, kad jis būtų toks, kokį jį įsivaizduoja. Bet juk santykių pradžioje pamilote jį tokį, koks buvo, tad kam keisti? Tai – didžiausia klaida. Juk kiek teigiamų emocijų parsineša vyras po mėgstamų varžybų ar treniruočių, sugavęs laimikį... Neteisinga riboti žmogaus asmeninę erdvę. Net šeimoje partneriai, manau, turi turėti laisvės. Santykiai – irgi kūryba, kurioje kiekvienas improvizuoja savaip.

Ar tiesa, kad Deivio sukurta daina „Būk visados“ apie jus?

Taip. Tai jo kūrinys. Ir žodžiai, ir muzika. Ši daina dalyvavo „Eurovizijos“ dainų atrankoje, bet kai ją išsiuntėme, išvykome. Neturėjome galimybės dalyvauti „Eurovizijos“ dainų konkurse. Nors Deivis sukūrė šią dainą apie mus, manau, kiekvienas jos siunčiamą žinutę pritaiko sau. Ji – apie amžinas vertybes, vidinį ryšį ir meilę. 

Tų kūrybinių sumanymų nestinga. Su grupe „La Forza“, kurią įkurti mintis kilo dar 2018 metais, intensyviai koncertavome iki karantino. Šiuo metu ruošiame naująjį kūrinį, kurį su Neringa Nekrašiūte žadame pristatyti po karantino. Dainuojame populiariąją klasiką. Mūsų muzikinis projektas dar ypatingas tuo, kad savo klausytojams pateikiame staigmenų pakviesdamos į grupę kaskart vis kitas garsias Lietuvos atlikėjas. 

Kas jums suteikia laimės pojūtį?

Buvimas su šeima. Taip pat vaikščiojimas po mišką. Svarbu skirti laiko ir sau. Tiesa, ne per daugiausia jo lieka, bet susideriname su vyru. Branginu tas akimirkas ir galimybę pabūti su savimi. Galvoje kyla tiek daug minčių, būties apmąstymų... Anksčiau, iki karantino, puikus relaksas būdavo ir masažas. 

Esu savikritiška. Stengiuosi gyventi nesidairydama atgal. Kas buvo, tas buvo, nėra prasmės gręžiotis ar gailėtis. Kiekviena gyvenimo patirtis yra svarbi, iš jų mokomės. Reikia gyventi šiandiena ir galvoti, kas dar bus ir ką gali padaryti dabar. 

Labai svarbu išsaugoti tą vidinę laimės būseną. O ją pirmiausia suteikia sveikata, kai nieko neskauda, kai šeima sveika. Ir... požiūris į gyvenimą. Sakoma – nedaryk kitam bloga ir jis negrįš bumerangu.  

Naujausi straipsniai