12 klausimų Vaivai Rykštaitei: apie rašymą, gyvenimą Havajuose ir vyro palaikymą

Trumpa dosjė 

Mėgstamiausia spalva. Mėlyna. 

Akių spalva. Mėlyna.

Zodiako ženklas. Liūtas.

Žaviausia epocha. Belle Époque.

Geriausia perskaityta knyga. Kasmet vis kita. 

Prietaras. Nepasakoti žmonėms apie nebaigtus darbus.

Koks gyvūnas būtumėte? Anakonda. 

Naminis gyvūnas. Šuo.

Erzinanti žmonių charakterio savybė. Pomėgis ginčytis. 

Ko taip ir neišmokote? Prancūzų kalbos, nors mokiausi ne vienus metus.

Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.

Vaiva, rašote daugiau kaip dešimtmetį. Ar su laiku jūsų rašymas keičiasi? 

Taip, keičiasi ir gan stipriai. Pati negaliu vertinti savo stiliaus, nežinau, ar vyksta koks nors progresas, ar ne, bet labai akivaizdžiai matau tai, kad rašyti man tampa vis lengviau. Pavyzdžiui, rašydama pirmąją knygą nežinojau nei to, kuo ji baigsis, nei to, ką konkrečiai ten noriu pasakyti, – dėliojau ją iš nuotrupų, be to, ir tas nuotrupas užrašiau padrikai, pagal nuotaiką, kai kur tikrai darsyk išgyvendama studijų laikų meiles popieriuje, kai kur fantazuodama. Dabar, po daugiau nei 12 metų kasdienio rašymo, galiu tiesiog atsisėsti ir rašyti nuosekliai nuo pradžios iki galo, be jokių šokinėjimų. 

Kas yra didžiausi jūsų kūrybos gerbėjai ir kritikai? 

Didžiausia mano gerbėja yra mano mama, didžiausias kritikas – mano tėtis. Jie – tarsi in ir jang, du priešingi poliai: vienas kelia mane ant pjedestalo, kitas skaudžiai nuleidžia ant žemės. Dažnai tariuosi su vyru, pasakoju jam, apie ką rašau, jis pataria. Bet mano mylimasis nėra knygius, todėl ne visada jo klausau. Skaitau ir komentarus po savo tekstais socialinėse medijose ir lrt.lt portale, kuriame turiu savo savaitinę skiltį. Mane užgauna tik gramatiškai taisyklingai išsilavinusio žmogaus rafinuotai išsakyta kritika, bet tokios sulaukiu retai. O ką peza beraščiai, dzin – ne jiems rašau. 

Jūsų knygose – autobiografinės detalės. Ar rašant nebūna baisu, kad artimieji ten save atpažins, kad per daug atvirai pasipasakosite apie save pačią?

Nebaisu. Na, ir kas, jei žmogus save atpažįsta – niekas kitas nežino, kad tai apie jį, todėl atpažinus save protingiausia... tylėti. Aš nepasakoju faktinės savo gyvenimo istorijos – perpinu, kuriu personažus iš kelių sluoksnių. Nors kai ką tikrai pasiskolinu. Labai mėgstu šaržuoti. Pavyzdžiui, paimsiu savo geriausią draugę ir padarysiu ir jos kokią kvailutę – nei iš pykčio, nei iš keršto, vien dėl linksmumo ir tikrai be jokių užmačių įžeisti tą žmogų. Aukštą savivertę turinčių asmenų fikcija nepaveiks, o tie, kurie linkę į paranoją, priešingai – patyčias iš savęs mato visur, net ten, kur jų nė kvapo nėra. Bet ar tai – mano bėdos? Knygas rašau todėl, kad negaliu nerašyti. Tam tikrus gyvenimo epizodus emociškai pergyvenu juos rašydama, keisdama. Man tai – terapija.  

Ar pati daug skaitote? 

Žiūrint, kas yra daug. Skaitau nuolat, mano gyvenime nebūna nė savaitės, per kurią neskaityčiau kokios nors knygos. Bet nesu greita. Būna, kad knygą praryju per kelis vakarus, būna, kad ir mėnesį užtrunku. Bent kelis puslapius visada perskaitau prieš miegą. Havajuose esu vieno knygų klubo narė, taigi, kai reikia perskaityti knygą klubui, šiek tiek paskubu, kad spėčiau. 

Rašytoja Vaiva Rykštaitė

Kokią literatūrą labiausiai vertinate?

Knygas renkuosi eklektiškai, bet esu gan išranki, žiūriu kitų vertinimus, knygų reitingus mobiliojoje programėlėje Goodreads, atkreipiu dėmesį į tai, ką apie konkrečias knygas sako mano mylimi socialinių medijų veikėjai. Turiu ir dar tokia taisyklę: skaitau vieną grožinę, tada – vieną mokslinę, tuomet – vieną filosofinę arba dvasinę knygą. Taip darau tam, kad neužstrigčiau vien su romanais, nes man labai patinka juos skaityti. Šiuo metu skaitau Josepho Campbello knygą „Mitai, kuriais gyvename“ ir dalyvauju Harvardo universiteto internetiniame kurse „Hinduism Through Its Scriptures“, o miegamajame ant spintelės laukia knygų klubo knyga „Born a Crime“, ją turėsiu įveikti per 2 savaites. Taigi vaikams užmigus naktį yra ką veikti. Karantino laikotarpiu naktinę švieselę išjungiu apie pirmą nakties. 

Išleista daugybė saviugdos, sėkmingo gyvenimo vadovų. Kaip manote, ar knygos tikrai gali pakeisti jų skaitytojų gyvenimus?

Gali, bet skaitytojai turi to norėti. Rytuose sakoma: „Kai mokinys pasiruošęs, atsiranda mokytojas.“ Jokios knygos nieko nepakeis, jeigu žmonės to nenorės. Pavyzdžiui, alkoholikams gali kišti kiek nori knygų apie gėrimo žalą – nieko nebus. Tik atpažinę bėdas savyje, tik nusprendę keistis iš vidaus žmonės gali ko nors pasiekti, o knygos yra tik vienos iš priemonių – tarsi švelnūs spyriai į užpakalį. Man padėjo daug knygų. Pavyzdžiui, Williamo J. Broado „Visa tiesa apie jogą“ padėjo įvertinti jogos naudą ir trūkumus iš mokslinės pusės. Bea Johnson „Namai be atliekų“ – pradėti smarkiai keisti savo vartojimo įpročius. Prieš pusę metų perskaičiau Viktorijos Baltramiejūnienės „Veido revoliucija“, tai, va, kasdien darau veido mankštas. 

Paskutiniu metu leidžiama tikrai daug lietuviškų knygų. Konkurencija baugina, skatina pasitempti ar visai nejaudina?

Visaip būna. Rašydama knygas nei apie konkurenciją, nei apie ten kokią rinkodarą tikrai negalvoju – suku galvą tik dėl knygose atsiveriančio pasaulio ir būdų, kaip jį užčiuopti. Baimės prasideda vėliau, kai knygos jau būna parašytos – tada darosi neramu: ar jas skaitys, ar jos patiks? Turiu savo skaitytojų būrį, bet man norisi tikėti, kad rašau gan skirtingas kūrinius, todėl niekad nežinau, ar būsiu suprasta. O kartais tikrai bijau jaunų talentingų rašytojų, nes ima atrodyti, kad man jau šakės, aš jau nuobodi, o nauji bus šmaikštesni, geresni už mane ir t. t. Bet taip nutinka tik praradus savo ramybės ašį. Vos ją atradusi vėl žinau, kam ir kodėl rašau, ir nebelieka jokios prasmės lygintis. Tie svyravimai priklauso nuo vidinės harmonijos, o ši – nuo daugybės smulkmenų: išsimiegojimo, santykių su vyru, laiko sau, sėkmės, maisto ir kt. 

Vaiva Rykštaitė su šeima / Jamie Cadiente nuotr.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis? 

Žiūrint kur. Havajuose aš esu namų šeimininkė, tai laisvalaikis nuobodokas. Skambės liūdnokai, bet aš tikrai emociškai pailsiu lankstydama skalbinius ir tuo pat metu klausydama gero podcast’o. Svarbu, kad vaikai tuo metu nezirstų. Porą metų turėjau aukles, tai šiokiadieniais 4 valandas skirdavau sau: rašydavau, eidavau į baseiną, užsiimdavau joga. Vienatvė man – būtina. Jei nepavyksta dieną bent trumpam pabūti su savo mintimis, tada naktį nemiegu, bet vis tiek ką nors paskaitau, pažiūriu filmą. 

Lietuvoje laisvalaikis būna aktyvesnis. Ten vaikus visai dienai palieku mamai ir varau su visokiais nuotykiais ir reikalais. Irgi smagu. Bet smagiausia man – keliauti su visa šeima. Jeigu būtų mano valia, tai parduotume pusę turto ir keletą metų vien keliautume. Gal vaikams paaugus taip ir padarysime. Vis dar alkstu pasaulio. 

Kelionės, galimybės pagyventi skirtinguose kraštuose rašytojams tsikriausiai yra įkvėpimo šaltiniai?

Nelabai. Kita šalis – tik fonas vyksmui. Visa ta egzotika, spalvos, kita kalba... Esmės tai nekeičia. Rašytojams esminė yra vidinė kelionė – per savo ribas, baimes, pamokas. Kelionės po kitas šalis gali visa tai sustiprinti, bet visada šalia yra rizika, kad, užuot rašęs apie vidinę slinktį, dėl paviršutiniškų kelionės įspūdžių dėmesį nukreipsi į margas turgaus skaras, viešbučių baseinus ar pasiklydimą nežinomuose miestuose. Esminis dalykas – keliones išgyventi kaip virsmus, kaip pamokas, bet neleisti egzotiškoms detalėms perrėkti pagrindinės žinutės. 

Sukūrus šeimą tapo lengviau ar sunkiau patirti įkvėpimą?

Įkvėpimo man netrūko, bet atsiradus vyrui atsirado finansinis stabilumas, saugumas. Anksčiau aš visada dirbau ir pati save išlaikiau, būdavo nerimo dėl ateities. Rašyti norėjau, bet ne visuomet buvo laiko, o gal trūko ir motyvacijos. Kai sutikau Maiką, mes tapome komanda. Komandai daug kas lengviau, abu vienas kitą palaikome, todėl ir rašydama jaučiuosi stipresnė. Ir šiaip santuoka, vaikų gimimas, atsikraustymas į Havajus – per pastaruosius 6 metus buvo tiek naujų vėjų, kad įkvėpimas tik sustiprėjo. 

Kuo ypatinga vieta, kurioje gyvenate?

Sala, kurioje gyvenu, pasižymi neeiline ypač stipria moteriška kūrybine energija. Gyvename aktyviausio pasaulyje ugnikalnio papėdėje. Remiantis Havajų mitais, ugnikalnio lava yra motinos Žemės menstruacijos. Bet, net jei tuo ir netiki, neįmanoma paneigti čia esančio seisminio aktyvumo – po keliasdešimt mini žemės drebėjimų per dieną. Energiškai čia kitokia būsena, tik dažniausiai tą skirtumą suvokiu išvykusi iš salos, kai apima jausmas, lyg kažkas būtų išjungęs ilgai burzgusį šaldytuvą. Apie jo burzgimą sužinau tik jam nutilus, tai taip ir su sala – jos energinį intensyvumą pastebiu tik jam nutrūkus, kai atsiduriu kitur. 

Ar kada pasvajojate apie tai, kad jūsų knygos pratęstų savo kelią – taptų filmais ar serialais? 

Taip, svajoju ir tikiuosi, kad svajonės išsipildys. „Lizos butas“ ir „Trisdešimt“ labai tinka filmams.