12 klausimų Viktorijai Jakučinskaitei: apie sukneles, santykius su dukromis ir populiarumo kainą

Viktorija Jakučinskaitė ir jos tapyti darbai / N. Koinovos nuotr.
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2020-02-08 07:42
Dizainerei Viktorijai Jakučinskaitei praėjusį pavasarį teko išgyventi tamsiąją populiarumo pusę, tačiau patirti sunkumai tik padėjo tapti stipresnei. Šiandien mados namų „Tiulio fėja“ įkūrėja jaučiasi ramesnė ir laimingesnė nei bet kada – išmokusi neatidėlioti svajonių, atgaivino seną pomėgį tapyti ir sukūrė kūrybinę erdvę kitoms moterims.

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Vilnius.

SVAJONIŲ ŠALIS. Tailandas.

RYTO RITUALAS. Kas rytą vyras man į lovą atneša pusryčius.

TOBULA DIENA. Tokia, kai nereikia niekur skubėti, randu laiko mėgstamai veiklai: galiu tapyti, nueiti į masažą... 

MĖGSTAMIAUSIA LITERATŪRA. Psichologinė, saviugdos.

PASAULIO VIRTUVĖ. Tailando.

BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Lūpų blizgis. 

BEPROTIŠKIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Šuolis parašiutu. 

LABIAUSIAI DIDŽIUOJASI. Visu savo gyvenimu – ir profesine veikla, ir šeima. 

DIDŽIAUSIA SILPNYBĖ. Ji susijusi su profesija – daugiausia pinigų išleidžiu spalvotiems pieštukams ir dažams. Iš visų šalių, kuriose būnu, būtinai jų parsivežu. 

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Visi (juokiasi). Aš ir buitis – tiesiog nesuderinama!

LABIAUSIAI ERZINANČIOS ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖS. Tinginystė, žodžio nesilaikymas. 

Viktorija Jakučinskaitė ir jos tapyti darbai / N. Koinovos nuotr.
Viktorija Jakučinskaitė ir jos tapyti darbai / N. Koinovos nuotr.

Ar žiema – jūsų laikas? 

Tikrai ne! Labiausiai norėčiau šį laiką pramiegoti ir pabusti pavasarį (juokiasi). Nemėgstu nei pilkumos, nei šalčio. Nepadeda ir sniegas. Mėgstu žiemą kur nors pabėgti – stengiuosi ištrūkti į šiltus kraštus. Šiais metais jau lankiausi Tailande, dar ketinu važiuoti į Balį (šypsosi).

Šią žiemą grįžote prie seno pomėgio tapyti. Be to, ėmėtės ir naujos veiklos – organizuojate ir vedate tapybos kursus. Kaip gimė mintis užsiimti pedagogine veikla? 

Tapymas – labai mėgstamas, naujai prisimintas mano užsiėmimas. Tapyba – nuostabi saviraiškos ir atsipalaidavimo priemonė, nors neretai žmonės galvoja, kad tapoma tik dėl rezultato. Tai mitas, nes didesnį malonumą teikia pats procesas. O užsiimti pedagogine veikla ir anksčiau buvau gavusi pasiūlymų – manęs prašė dėstyti kostiumo dizainą, tačiau niekada nenorėjau to daryti. Idėja mokyti tapyti gimė natūraliai – per trejus metus pati lankiau aštuonerius kursus ir jie mane labai įkvėpė. Turiu daug tapybos darbų – surengsiu ir savo kūrinių parodą. Dabar noriu tokią kūrybinę erdvę suteikti kitoms moterims.

Ar yra dar sričių, kuriose norėtumėte save išbandyti? 

Labiausiai patinka gilintis į tapybos, dailės sritis. Esu išbandžiusi daug meno rūšių: keramiką, grafiką, juvelyriką... Tačiau intensyviai ir ilgai (šešiolika metų) dirbau tą patį darbą – kūriau sukneles, tad pasiilgau kitokios meninės veiklos. Bet iš esmės keisti krypties nenoriu, kitos sritys kol kas nedomina.

Jūsų kurtomis suknelėmis puošiasi daugybė Lietuvos moterų. Negi žadate atsisakyti šio pomėgio? 

Tiesą pasakius, pirma mintis tokia ir buvo – išvis daugiau nebesiūti suknelių. Tačiau praėjus kuriam laikui supratau, kad be to visgi negalėsiu gyventi. O ir klientės manęs nepamiršta, prašo jas papuošti. Tiesiog sumažinau darbų krūvį, nebesiuvu kasdienių suknelių, tik progines ir vestuvines. Noriu kurti tik sakralinį, vienetinį drabužį, turintį prasmę, ypatingą vertę. Tai daryti man įdomu. 

Viktorija Jakučinskaitė ir Vitalijus Jančenkovas / Dariaus Kučio nuotr.
Viktorija Jakučinskaitė ir Vitalijus Jančenkovas / Dariaus Kučio nuotr.

 O pati vis dar dažniausiai vilkite sukneles? 

Na ir prigavote mane (juokiasi). Anksčiau tikrai neįsivaizdavau nė dienos be suknelės, bet laikui bėgant žmogus keičiasi. Nebeturiu tokio didelio noro puoštis – norisi mažiau gilintis į išorę ir daugiau į vidų, nesiekiu nieko įrodinėti kitiems. Kai išgyveni savęs ieškojimo periodą, mažiau rūpi išoriniai dalykai. Tai, žinoma, atsispindi ir mūsų drabužiuose. Todėl šalia suknelių atsirado ir kelnių. Bet, jaučiu, vėl ateina naujas periodas, tad šiais metais daviau sau pažadą, kad vėl būsiu ištikimesnė suknelėms (šypsosi). 

Įdomus pastebėjimas – žmogus visą gyvenimą perka panašius drabužius: renkasi tokio paties modelio džinsus, kaskart įsigyja naują, bet beveik identišką senajam megztinį... Retai keičiame garderobą. Tad labai natūralu, kad, padariusi pertrauką nuo suknelių, vėl prie jų grįžtu.

Ar lietuvių skonis geras, džiugina tai, ką matote mūsų gatvėse? 

Turiu pažymėti, kad lietuviai – labai stilingi žmonės. Tie, kuriems ne vis vien, kaip atrodo, rengiasi skoningai. Stilingai galima atrodyti ir vilkint kasdienę aprangą. Drąsiai galiu pasakyti, kad kitoms šalims toli iki mūsų. Tik man nepatinka apsileidę žmonės. Tokius, žinoma, irgi matau. Apranga lemia ir mūsų vidinę būseną.

Jūsų dukros augo tarp suknelių ir kitų gražių apdarų. Ar dabar jos domisi stiliumi, seka mados tendencijas? 

Atvirai pasakius, jos apsinuodijo mada, nes nuo kūdikystės buvo puošiamos. Tad paaugusios griežtai atsisakė visų grožybių, pareiškė nebenorinčios daugiau jokių puošnių suknelių. Dabar mano paauglės mieliau renkasi kelnes, džemperius. Pati tos mados nesuprantu, bet žinau, kad viską reikia išbandyti. Viena iš dukrų dar visai neseniai vaikščiojo žaliais plaukais, bet, ačiū Dievui, jau persidažė. Savo džinsus mergaitės ištapiusios įvairių spalvų dažais. Tiesiog eksperimentuoja, tai normalu. Bet aš žinau, kad jos augo su manimi ir nuo kūdikystės įgijo gerą skonį.

Kaip manote, kokia esate mama savo mergaitėms? 

Anksčiau buvau paranojiška, ištisai dukras kontroliuodavau – nuolat klausdavau, ką veikia, ar pavalgė ir panašiai. Manau, kad joms buvo su manimi nelengva. Bet kai mergaitės paaugo, o aš pradėjau medituoti, prisiliečiau prie dvasinių praktikų, supratau turinti jas paleisti. Juk dukros turi gyventi savo gyvenimą, jausti atsakomybę už savo veiksmus. 

Baisiai bijome, kad vaikai blogai mokysis, spaudžiame juos į kampą, bet kas pasakė, kad jie turi gerai mokytis? Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie nieko nebaigė, o pasiekė labai daug. Yra ir genijų, kurie net vidurinės mokyklos atestato neturi. Mūsų, tėvų, pareiga – vaikus labai mylėti ir padėti jiems eiti savo gyvenimo keliu. Daugiau nieko nereikia daryti. 

Turime su mergaitėmis ir bendrų malonių ritualų, pavyzdžiui, drauge gaminame valgyti. Dukros nuo vaikystės mėgsta kepti ir dekoruoti sausainius. Džiaugiasi ir bendromis kelionėmis, pavyzdžiui, kai dvi paras automobiliu važiuojame į Italiją. O primygtinai nieko nebruku. Jos stebi, ką veikiu, pavyzdžiui, tapau, ir mergaitėms kyla noras prisijungti. Jei labai kviesčiau ir raginčiau, vargu ar to norėtų.

Viktorija Jakučinskaitė su vyru Vitalijumi
Viktorija Jakučinskaitė su vyru Vitalijumi

O kas jus paskatino medituoti? 

Matyt, man buvo taip, kaip daugeliui kitų žmonių. Gyveni įprastą gyvenimą ir vieną dieną supranti, kad vis tiek viduje kažko trūksta. Kai atsiveria tuštuma, reikia ją užpildyti. Nesuprasdamas, kodėl esi nelaimingas, pradedi ieškoti atsakymų, stebi ir analizuoji, kas daro tave laimingą. Su laime yra panašiai kaip su sportu – kad laimės pojūtis neapleistų, turime su savimi dirbti. O mokytojai parodo, kaip laimės jausmą auginti. Turiu meditacijos mokytoją Tailande, o Vilniuje veikia emocinio intelekto mokykla. Iš jų mokausi palaikyti laimės jausmą.

Žinomumas gyvenime jums padeda ar labiau trukdo? 

Iš pradžių būna malonu, kai tave atpažįsta: nepažįstami žmonės pasako gražų žodį, užleidžia eilėje, kavinėje duoda geresnį staliuką. Be to, žinomumas padeda ir versle, juk kiekvienas menininkas nori būti pamatytas ir išgirstas. Jei esi populiarus, esi ir pripažintas. Tačiau praėjusį pavasarį skaudžiai teko išgyventi ir tamsiąją žinomumo pusę. Vienas nepažįstamas žmogus viešumoje paskleidė melagingą, mane bei mano šeimą šmeižiančią informaciją. Žurnalistų prašiau, kad tikrovės neatitinkančios informacijos neviešintų. Bet nebuvau išgirsta. Bjauri publikacija pasirodė viename portale, o tada kaip sniego gniūžtė pasileido ir per kitus kanalus. Buvo labai skaudu. 

Tai palietė mano šeimos gyvenimą: vyrą, vaikus. Bet esu stipri moteris, nepasidaviau – kreipiausi į teismą, o jis net neįvyko nustačius, kad esu teisi. Iš skandalo užsidirbau, tačiau tuo metu negalėjau gyventi normalaus įprasto gyvenimo, buvo labai sunku. Nemalonius sveikatos padarinius jaučiu iki šiol – nuo įtampos dar dabar skrandis streikuoja. Išgyvenau tikrą košmarą, to niekam nelinkėčiau. Bet dabar tikrai žinau, kad kas mūsų nenužudo, daro stipresnius, grūdina. Po šio įvykio mūsų šeima dar labiau susivienijo. Sunkiu metu iš šeimos narių sulaukiau tik palaikymo.

Pats gyvenimas išmokė džiaugtis tuo, ką turite šiandien? 

Tikrai taip! Šešiolika metų gyvenau tik dėl darbo. Kai panirdavau į profesinę veiklą, niekam nevalia būdavo manęs trukdyti, net dukros negalėjo pas mane ateiti. Dirbau tiesiog paranojiškai. Bet, kaip žinome, darbe visko nutinka, tad nepatariu žmonėms viso gyvenimo paaukoti tik darbui: juk kai mums būna blogai, darbas nepadeda. Tada ieškome artimų žmonių, kurie palaikytų už rankos. Tai supratusi pakeičiau požiūrį į darbą ir gyvenimą. Dideli profesiniai tikslai ir ambicijos gražiai ištirpo atliekant dvasines praktikas. 

Kai kurie žmonės galvoja, kad laimė yra būti lydimam sėkmės. Bet sėkmė ir laimė – du skirtingi, dažnai vienas nuo kito nutolę dalykai. Mums ilgai buvo kalama į galvas, kad tik siektume sėkmės. Iš tiesų kur kas svarbiau būti laimingam. O toks būsi, jei mėgstama veikla užsiimsi iš meilės, jei turėsi brangių artimų žmonių, džiaugsmo teikiančių pomėgių. Šie dalykai daro mus laimingus. Dabar daugiau laiko skiriu sau – sportas, masažas yra įterpti į dienotvarkę. Tik kai tokius dalykus įsirašai į knygelę šalia darbų, iš tiesų pradedi gerbti save, gyventi visavertį gyvenimą. Ramybės mano gyvenime dabar tikrai nelyginamai daugiau.

Jeigu galėtumėte laiką atsukti atgal, ar kažką keistumėte? 

Tikrai nieko. Kaip gali kažką keisti, kai žinai, kad tai tavo kelias. Gimdami jau atsinešame tam tikrą kiekį pamokų, kurias turime išmokti. Kiekvienam – sava misija. O į tikrąjį kelią mus dažniausiai atveda mūsų klaidos, todėl joms už tai turime tik padėkoti.