13 metų Taline gyvenantis Vaidas Matulaitis: „Lietuviai gimtinėje ir svetur – kaip susisiekiantys indai“

Vaidas Matulaitis Niujorke
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2019-06-22 09:01
Taline jau trylika metų gyvenantis Vaidas Matulaitis yra Estijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys. Drauge su bendraminčiais jis siekia puoselėti svetur gyvenančių tautiečių lietuvybę ir kurti draugiškus santykius su kitomis tautomis.

Į Taliną lietuvį atvedė profesinio gyvenimo vingiai. „Dirbau vienoje Vilniaus reklamos agentūroje, kurią vėliau nusipirko estų akcininkai. Man buvo pasiūlyta vykti padirbėti į Estiją. Pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, nusprendžiau priimti pasiūlymą. Dabar toje agentūroje nebedirbu. Tiesą sakant, jos nebėra. Vėl reikėjo apsispręsti, ar grįžti į Lietuvą, ar likti Estijoje, nes estai partneriai jau turėjo pasiūlymų. Nusprendžiau, kad man dar mažai iššūkių, ir pasilikau, – pasakoja V. Matulaitis. – Dabar užsiimu prekių ženklų strategija – padedu verslo keliamus tikslus paversti rinkodariniais sprendimais, kurie lemtų prekių ženklo pergalę ne tik šiandienos rinkoje, bet ir ateityje.“

Pirmi metai – adaptacijai

Lietuvis pasakoja, kad, priimdamas estų pasiūlymą, pirmiausia užsitikrino, jog darbe galės bendrauti anglų kalba. „Džiugu, kad tai buvo įmanoma, nes agentūra priklausė tarptautiniam tinklui. Prieš mane kūrybos direktoriumi dirbo olandas ir visas kolektyvas buvo įpratęs bendrauti angliškai, taigi, kalbos barjeras nebuvo problema. Tačiau vis tiek adaptacijai prireikė laiko, – atvirauja pašnekovas. – Sunkiausi buvo pirmieji metai, ypač pirmasis pusmetis.

Jaučiau patį tikriausią kultūrinį šoką. Geografiškai Estija netoli Lietuvos, vos 600 kilometrų, bet pagal mentalitetą, prigimtį, nacionalinį charakterį atstumas tikrai juntamas. Estai iš prigimties santūresni. Pradžioje atrodė, kad jie visada ant manęs pyksta, atstumia mane – visko gali prisigalvoti, kai bendraujant nėra grįžtamojo ryšio. Lietuviai kalbėdami mimikuoja, šypsosi, judina rankas ir pan. – vyksta ne tik apsikeitimas žodžiais, šnekama ir kūno kalba. O estai neišduoda savo emocijų, kartais atrodydavo, kad kalbuosi su siena. Tik kai susiradau draugų estų, jie man padėjo apsiprasti, paaiškino kai kuriuos bendravimo kanonus ir ritualus. Pavyzdžiui, estai vyrai nespaudžia vienas kitam rankų pasisveikindami. Tai daroma tik dalykiniuose ar oficialiuose susitikimuose, kur tokio elgesio reikalauja etiketas. Draugai vienas kitam rankų nespaudžia ir kitaip nelinkę glėbesčiuotis. Dėka draugų maždaug po metų man pasidarė viskas aišku, pradėjau suprasti vietos taisykles ir nebejaučiau diskomforto.“

Estai nėra lėti

Paklaustas apie pagrindinį stereotipą, neva estai yra lėti, V. Matulaitis užtikrina, kad tai ne visai tiesa. „Pagyvenęs Estijoje supranti, kad estų lėtumą daugeliu atvejų nulemia santūrumas, kuris kyla iš atsakomybės už savo žodį. Žodis čia svaresnis nei Pietų šalyse. Žodinis susitarimas yra pažadas: jei estas kažką pasakė – taip ir bus. Net versle jie buvo vieni iš pirmųjų, kurie atsisakė prievolės sutartis tvirtinti antspaudu – pakanka parašo, o kai kada ir žodinio susitarimo.

Estai ilgiau apgalvoja, labiau pasveria savo žodžius, gal dėl to atrodo, kad yra lėtesni, taip pat šiaurietiškas charakteris lemia tai, jog jie sunkiau prisileidžia žmones, ilgiau testuoja, svarsto, bet jų draugystė būna itin tvirta“, – pasakoja vyras.

Apie brolišką meilę

Įprasta latvius vadinti lietuvių braliukais, o estai lieka kiek nuošaliau. Ką apie tai mano Estijos lietuvis? „Situacija yra dvejopa. Pastebiu, kad Estijoje trūksta domėjimosi Lietuva valstybiniu lygmeniu. Mane iki šiol stebina, kiek mažai dėmesio Lietuvai skiriama estų spaudoje: nepaminimos valstybinės šventės, svarbios sportininkų pergalės. Na, nebent kažkur tolimesniame kamputyje. Pamenu, kai R. Meilutytė iškovojo olimpinį auksą, pagrindinių laikraščių pirmuose puslapiuose buvo rašoma apie tai, kiek ir vėl nuvertėjo Zimbabvės doleris... Keisti prioritetai.

Apskritai Estija visą politiką, verslą fokusuoja į Šiaurės šalis, dar domisi Latvija, nes ji yra kaimynė, – atskleidžia pašnekovas. – Tačiau visai kita situacija kalbant apie lietuvių ir estų bendruomenes. Lietuvių bendruomenė Estijoje išsikėlė sau tikslą megzti ryšius tarp Lietuvos ir Estijos. Reguliariai organizuojame įvairius renginius, įgyvendiname projektus, kad suartintume mūsų bendruomenes, ir tai veikia. Ne kartą Baltijos šalių renginiuose pastebėjau, kad kai yra neformalus bendravimas, lietuviai su estais iškart susibendrauja, drauge sėdi, juokauja, muzikuoja, šoka, o latviai lieka nuošaliau. Tad, remdamasis asmenine patirtimi, negaliu pasakyti, kad stebiu beprotiškai artimą lietuvių ir latvių brolystę ir nutolimą nuo estų. Manau, kad mes su estais jau esame pakankamai skirtingi ir todėl traukiame vieni kitus.“

Tautiškumas svarbus ne visiems

„Arba jauti lietuvišką identitetą ir jis tau svarbus, arba nejauti ir nori kuo greičiau ištirpti toje aplinkoje, kurioje esi, pamiršti šaknis – tai žmogaus asmeninis pasirinkimas. Bet mes, lietuviai, turime stiprias šaknis, giliai įaugusias į mūsų istoriją, kalbą, tradicijas. Tad kad ir kur apsigyvena lietuviai, jie buriasi į bendruomenes, kurios yra visiškai savanoriškos organizacijos, negaunančios jokios pragmatiškos naudos. Kai manęs paklausia, kodėl dirbu Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyboje, neturiu racionalaus paaiškinimo (šypteli). Tiesiog yra kažkoks vidinis jausmas, noras tai daryti – kažkas turi skleisti lietuvybę.

Kai gyveni tėvynėje, apie tai nesusimąstai, nes kalba, tradicijos, lietuviškos mokyklos yra savaime suprantamas dalykas. Kai atsiduri užsienyje, poreikis paryškinti identitetą, burtis į tautiečių grupes, švęsti lietuviškas šventes, mokyti vaikus gimtosios kalbos labai sustiprėja. Ne veltui pasaulyje yra daugiau kaip 200 įvairaus dydžio ir formato lituanistinių mokyklų ir mokyklėlių, – kalba V. Matulaitis. – Svečioje šalyje tu tampi savotišku ambasadoriumi. Bičiuliai ar kaimynai estai, bendraudami su manimi, pagal mane identifikuoja Lietuvą.“

Dažnas svečias Lietuvoje

Taline gyvenantis lietuvis palyginti dažnai grįžta namo. „Privalumas gyventi arti Lietuvos. Latviai dar dažniau vyksta namo. Žinau tokių, kurie kiekvieną savaitgalį grįžta ilsėtis į gimtinę. Iš Talino tiek neprivažinėsi, bet vis tiek 600 kilometrų atstumas tai – ne Oslas ir net ne Londonas, jau nekalbant apie kitus žemynus.

Į Lietuvą mane dažniausiai parvilioja visuomeninė veikla, tačiau jei jos nebūtų, vis tiek sugrįžčiau, nes pasiilgstu Vilniaus senamiesčio, draugų, su kuriais norisi pabendrauti, ir knygų. Knygynuose galiu praleisti net po kelias valandas. Paprastai grįžtu su lengvu lagaminu, o skristi atgal būna jau sunkiau, nes prisikraunu knygų“, – šypsosi pašnekovas.

Laisvalaikis – visuomeninei veiklai

„Jau užimti visi vakarai ir savaitgaliai. Visuomeniniais pagrindais dirbu Estijos lietuvių bendruomenėje, taip pat esu atsakingas už Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komunikaciją ir viešuosius ryšius, tai veiklos tikrai netrūksta. Nemažą laiko dalį suryja bendravimas su lietuvių bendruomenėmis visame pasaulyje – nuo Australijos iki JAV. PLB vienija tautiečių bendruomenes 47-iose pasaulio šalyse, todėl šią organizaciją juokais vadinu Jungtinėmis Lietuvos Valstijomis. Dėl laiko juostų skirtumo darbo valandos užsitęsia gerokai į vakarą arba perkeliamos į savaitgalius, nes kai pas mus rytas, jie jau baigia darbus ir ruošiasi miegoti. Arba atvirkščiai, – pastebi V. Matulaitis. – Kai būna šiek tiek laisvo laiko, su šeima stengiamės maksimaliai pasisemti kultūros, lankome įvairius renginius, festivalius. Ypač mėgstu Estijoje jau dvidešimtmetį rengiamą džiazo festivalį, į kurį atvyksta groti ir lietuvių.

Kai norisi nuo visko pabėgti, išvalyti galvą, tuomet keliaujame į Estijos salas. Saremos sala tam tikslui mažiau tinkama, nes yra turistinė, su tvirtove, SPA centrais, o štai Hyjuma – pats tas. Užtenka dienos ar dviejų – ir grįžęs į Taliną jautiesi kaip Robinzonas Kruzas, parvykęs į civilizaciją (šypsosi).“

Ar mylime savo emigrantus?

Lietuvoje jaučiamas susiskaldymas tarp likusių ir išvykusių laimės ieškoti svetur. Anot V. Matulaičio, jis galbūt nėra toks didelis, kaip skelbia portalų antraštės, tačiau egzistuoja. Viena vertus, tai lemia ir lietuviškas pavydas, ir kai kurių grįžusių tautiečių nederamas elgesys. „Tačiau iš tiesų problema yra ta, kad Lietuvos visuomenė ir valstybė, įstatyminė bazė, valdžios struktūros buvo nepasiruošusios šitam stichiniam sukrėtimui. Gyvename seismiškai ramiame regione: nebūna nei žemės drebėjimų, nei cunamių ar uraganų, o staiga mus supurtė didžiulės emigracijos bangos. Niekas tam nebuvo pasiruošęs ir nėra iki šiol, – mano pašnekovas. – Pykstama ant proceso, ne ant žmonių. Situaciją galima palyginti su kiauru vamzdžiu, iš kurio bėga vanduo, o žmonės stovi šalia ir nieko nedaro, tik pyksta ant tekančio vandens, užuot pasiraitoję rankoves ir griebęsi veiksmų. Jei dar nežinome, kaip užtaisyti skyles ar pakeisti vamzdį, bent kibirą po juo pakiškime.

Iš esmės yra nepasiruošta ir psichologiškai. Emigracijos klausimais liejasi daug emocijų ir stokojama racionalaus prado: kokių priemonių imtis, kad pereitume į kitą brandos lygį ir suvoktume, jog Lietuvą kuria visi jos žmonės, nepriklausomai nuo geografinės lokacijos. Esame diasporinė valstybė ir turime vykdyti diasporinę politiką. Lietuvai reikia naujos doktrinos, kaip įtinkinti savo diasporą, ir tokios iniciatyvos galėtų imtis naujasis prezidentas Gitanas Nausėda, suformuodamas ekspertinį smegenų centrą tokios diasporos politikos gairėms suformuoti. Apie milijonas tautiečių gyvena už Lietuvos ribų. Lietuviai svetur ir tėvynėje yra kaip susisiekiantys indai ir ryšiai tarp mūsų turėtų būtų ne kertami, bet puoselėjami. Žinoma, tam suvokimui reikia laiko ir politinės valios. Kai išaugsime iš emocijų ir mūsų požiūris taps brandesnis, galėsime ramiai padiskutuoti, ką ir kaip daryti, kad visiems lietuviams būtų geriau, juk esame viena tauta.“

Naujausi straipsniai