Ajurvedos centrų įkūrėja E. Kauneckienė: „Paaugus vaikams moteris išgyvena naują virsmą“

Eglė Kauneckienė
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2019-09-08 14:26
Kurį laiką su šeima gyvenimą saulėtoje Ispanijoje kūrusi ajurvedos centrų „Spa Shanti“ įkūrėja Eglė Kauneckienė sako, kad žmonėms dažnai atrodo, jog svetur gyventi geriau, tačiau visur yra visko. „Grįžome namo, nes čia daugiau bendraminčių, bet, jei esi lankstus, gera visur“, – šypsosi net ir darbų sūkuryje ramybe spindinti moteris.

Prieš 15 metų su vyru Dariumi buvote vieni pirmųjų Lietuvoje, pradėję kalbėti apie ajurvedą. Kaip per tuos metus pasikeitė jūsų gyvenimas? 

Nuo tada, kai prieš 15 metų įkūrėme pirmąjį „Spa Shanti“ centrą, pasikeitė daug kas. Kai pradėjome kalbėti apie ajurvedą, daugeliui ši tema buvo ezoterinė, labai neaiški. Nekeista – juk ilgą laiką vyravo sovietinė santvarka, o tokie dalykai, kaip masažas, laikas sau, buvo suvokiami labai siaurai. Atviresni, daugiau po pasaulį pakeliavę žmonės ajurvedines žinias priėmė labai natūraliai. Buvo tokių, kurie į mūsų centrą ateidavo tiesiog smalsumo vedini. Bet pokyčiai pasaulyje ir mūsų šalyje vyko labai greitai. Dabar gyventi pagal ajurvedą daugeliui tapo įprasta, užsisakyti masažą – ne prabangos, o kasdienybės dalis. Galiu pasidžiaugti tuo, kad Lietuvoje yra tiek daug prabudusių, sąmoningų žmonių. 

Kadangi patys tokį gyvenimą esame pasirinkę jau daugiau nei 15 metų, matome ir tokio gyvenimo būdo naudą. Gyvenant sąmoningai, laikantis tam tikrų mums tinkamų mitybos, judėjimo, mąstymo rekomendacijų, gerėja savijauta, nuotaika. Pastebiu, kad panašaus amžiaus žmonės skundžiasi senstančiu kūnu, pervargimu, puolančiomis ligomis. Mes su vyru Dariumi laimingi, kad mūsų nekamuoja ligos, nevargina jokie skauduliai, kad nereikia vartoti vaistų. Sveikas gyvenimo būdas pratęsia jaunystę, atitolina senatvę. Be to, visada esame kupini idėjų, galvojame apie tai, ko dar galime išmokti ir kuo pasidalyti su žmonėmis.  

Prieš keliolika metų buvote feministinių pažiūrių aktyvistė. Ar daug reikėjo įdėti pastangų, kad taptumėte moterimi pagal vedas? 

Manau, reikia į viską žiūrėti realiai – lygiai tokiomis moterimis, kokios aprašytos vedose, mes niekada netapsime, nes esame augusios kitu laiku ir kitoje kultūroje, tačiau puoselėti moteriškas prigimtines savybes naudinga kiekvienai. Šiuolaikinėje visuomenėje bandoma sulyginti vyrus ir moteris. Deja, visiškai vienodi mes nesame. Kai remdamiesi vedinėmis žiniomis atpažįstame savo skirtumus, tada geriau suprantame ir tai, kaip bendrauti, kad nekiltų konfliktų, kaip nedidinti aplinkoje susierzinimo. Juk kiekvienoje situacijoje galime pasielgti skirtingai. Kai turime žinių, kokie galimi elgsenos modeliai ir tam tikro bendravimo pasekmės, galime iš jų išsirinkti patį darniausią ir situaciją išspręsti taikiai, harmoningai. Žinoma, viso to reikia mokytis, įdėti pastangų. Tuos pačius dalykus galima pasakyti įsakmiu tonu ir švelniai. Emocija bus skirtinga. Bet svarbiausia – suprasti tai, ar kalbame ir veikiame iš meilės, ar iš pykčio, o gal pataikaudami visuomenės nuomonei. Kai klausomės širdies, nelabai svarbu tampa tai, ką žmonės kalba, nes žinai, kad elgiesi teisingai. O tai supranti tada, kai nebelieka įtampos. 

Dabar mėgstama kalbėti apie tai, jog moterims reikia segėti sijonus tam, kad būtų moteriškos. Tačiau, jeigu tai bus tik išorinė atributika, kokia iš tų sijonų nauda? Pajautimas, kaip rengtis, turi eiti iš vidaus. O savo vidų susitvarkyti ir yra sunkiausia. Tai – viso gyvenimo darbas.

Eglė Kauneckienė / Luko Balandžio nuotr.
Eglė Kauneckienė / Luko Balandžio nuotr.

Ar paprasta gyvenime laikytis disciplinos? 

Tai nelengva. Bet visi esame skirtingi: vieni yra labai disciplinuoti, o kiti ne, tačiau tiems, kurie stengiasi būti pernelyg griežti sau, kartais labai naudinga ir nesilaikyti taisyklių. Ne visada pliusas gyventi disciplinuotai, nes dažnai tai kelia įtampą ir stresą. Vis dėlto kasdienį režimą, sveikus įpročius suformuoti naudinga kiekvienam. Kai juos išsiugdome, tai jau tampa kasdienybe ir nebekelia jokios įtampos. Žinoma, pasitaiko, kad vėl nuklystame į šoną: nebekreipiame dėmesio į tai, ką valgome, užmirštame pajudėti, pradedame dažnai pykti... Tada vėl reikia įdėti pastangų tam, kad susigrąžintume discipliną. Dalį laiko per dieną būtina skirti tik sau, kad nusiramintume, atgautume jėgas. Šiuo laikotarpiu ypač turėtume apie tai galvoti, nes gyvename itin daug streso keliančiame pasaulyje ir kitaip nebus – greitas šio amžiaus tempas nepasikeis. Bet mes galime gauti instrumentų, padedančių rasti vidinę ramybę. Vieniems tinka bėgioti, kitiems plaukioti, tretiems užsiimti joga, atlikti kvėpavimo pratimus ar lepintis masažais.

Pati neseniai pradėjote vesti sąmoningo kvėpavimo sesijas kitiems. Kas paskatino to mokytis?

Kadangi pati esu jautri, emocinga, manyje visokių emocijų verda, o nesu iš tų sportiškųjų, kurie sportuodami išsikrauna, tai ieškojau man labiausiai tinkančių emocijų paleidimo būdų. Kvėpavimo praktikos man labai padėjo atrasti save, išsilaisvinti, atsipalaiduoti. Sąmoningas kvėpavimas taip pat skatina kūrybingumą, dvasinį augimą, verčia pažvelgti į save iš šalies, realizuoti savo norus. Iš tiesų nei amžius, nei laikas, nei galimybės žmonių neturėtų riboti. Mes patys save apribojame, prisigalvojame galybę dalykų, kodėl ko nors negalime daryti, nors ir norime. Kiekvienas galime būti ten, kur trokštame. 

Gyvenant aktyviai labai svarbu mokėti organizuoti savo laiką, paskirstyti jį taip, kad po intensyvaus darbo jo liktų poilsiui.

Tam reikalinga minėta disciplina, savęs pažinimas, aiškus suvokimas, kad, jei dirbsime be atokvėpio, palūšime. Tad, žinant, kad laukia įtemptas laikas, reikėtų iš anksto susiplanuoti ir į dienotvarkę įtraukti masažą, kokią malonią ir atpalaiduojančią terapiją. Labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp veiklumo ir atsipalaidavimo. Tai ne visada lengva užduotis, nes dažnai žmonės arba pernelyg pasineria į darbus, arba aptingsta ir tampa neveiklūs, pavyzdžiui, bukas sėdėjimas prie televizoriaus tikrai nieko gera neduoda. Arba kartais žmonės pernelyg nukrypsta į dvasingumą ir negeba pasirūpinti materialiąja gyvenimo puse. Bet vien dėl to, kad esi dvasingas, niekas neturi tavęs išlaikyti, tuo reikia pasirūpinti pačiam. 

Eglė Kauneckienė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Eglė Kauneckienė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Su Dariumi keliaujate po Europą ir vedate mokymus. Ar žmonės, gyvenantys skirtinguose kraštuose, pageidauja tų pačių dalykų? 

Visi nori būti sveiki ir laimingi. Pastaruoju metu vis dažniau kalbame ir apie tarnystę, gyvenimo prasmę. Lietuvos išeiviai mūsų labai laukia ir yra pasirengę mokytis naujų dalykų. O bet kurioje pasaulio šalyje yra visko – ir gerų, ir blogų dalykų. Aš pati keliaudama po kitus kraštus galiausiai nusiėmiau rožinius akinius ir nebegalvoju, kad kažkur kitur yra geriau nei pas mus. Jei žmogui vienoje vietoje negerai, nebūtinai kitoje bus kitaip – bambantis žmogus ras būdų pabambėti visur, o tas, kuris geba prisitaikyti ir matyti šviesiąją pasaulio pusę, visur įžvelgs daugiau pliusų. 

Su šeima buvote išvykę gyventi į Valensiją, bet grįžote į Lietuvą. Kaip sekėsi Ispanijoje, kokių patirčių tenai įgijote? 

Ispanijoje gyvenome kurį laiką, bet kiekvieną mėnesį grįždavome į Lietuvą – juk čia turėjome prižiūrėti darbus. Vykome į svetimą šalį norėdami pažiūrėti, kaip būtų kažkur kitur. Tačiau jokių stebuklingų dalykų tenai nenutiko – gyvenome tą patį gyvenimą. Viena grįžimo į Lietuvą priežasčių – čia turime daugiau bendraminčių, esame arčiau vieni kitų. O tenai didelė šalis ir joje yra tiek visko. Man labai patiko ispanų požiūris į vaikus: jiems daug leidžiama, daug dėmesio rodoma, jie labai mylimi, tiesiog dievai. Į restoranus, kavines žmonės eina su gausiomis šeimomis. Vaikai tenai niekam netrukdo. Žavu, kad daug laiko Ispanijoje praleidžiama gausiame giminių būryje. Vaikai, tėvai, seneliai, kiti giminaičiai – visi bičiuliškai bendrauja. Pas mus to nėra, tad mums būtų verta to pasimokyti. Lietuvių šeimos juk pasibarsčiusios: tėvai vienur, vaikai kitur, seneliai dar toliau. Ispanijoje didžiulė pagarba rodoma ir seneliams. Pietiečiai tokie emocingi. Nors Lietuvoje esu aktyvi ir garsiakalbė, ispanams pasirodžiau kaip tylenė flegmatikė. Tiesiog mumyse nėra tiek karšto kraujo, kiek jo turi jie. Tai man buvo nauja patirtis, teko į save pažvelgti kitomis akimis. O mūsų vaikams tenai labai patiko. Jie mokėsi ispanų mokyklose, greitai prisitaikė, išmoko svetimą kalbą. Mūsiškiams gerai visur – grįžus į Lietuvą ir čia jiems puiku (šypsosi). 

Egle, jūsų vaikai jau dideli, tad jūsų gyvenimas vėl keičiasi?

Taip, tai man yra virsmo metas. Jau kelerius metus jaučiu, kad vėl gyvenimas tampa kitoks, atėjo nauja banga. Nebereikia lakstyti paskui vaikus. Esu jauna, stipri, sveika, galiu sau daug leisti. Vėl esu laisva. Kita vertus, tą tuštumą reikia užpildyti kitais dalykais. Kiekvienai moteriai, užauginusiai vaikus, sveika pagalvoti apie save, primirštus pomėgius, nes tas pratuštėjimas namuose veikia ir psichologiškai – juk nėra taip lengva susitaikyti su tuo, kad vaikams jau esi ne tokia reikalinga, ne tokia nepakeičiama. Man kvėpavimo praktikos labai padėjo prisiminti, kokia mano prigimtis, kokių kažkada turėjau svajonių, ko dar nespėjau ir ką norėčiau padaryti, į kokias kerteles buvau užkišusi norą groti, kaip dar galėčiau padėti žmonėms. 

Gal galite pasidalyti svarbiausiais gyvenimo atradimais, nuo kurių priklauso gera savijauta?

Nieko stebuklinga nepasakysiu, nes daug kas jau yra žinoma. Pirmiausia, skirkite kažkiek laiko sau. Nesvarbu, su knyga, vonioje, pas masažistą ar medituojant. Gerai yra viskas, kas jus nuteikia pozityviai, ramina, atpalaiduoja. Moteriai būtina turėti draugę ir su ja reguliariai pasikalbėti – tokie pokalbiai atpalaiduoja ir išlaisvina. Moteriška bendrystė yra didelė jėga – galime viena kitą atjausti, palaikyti, sustiprinti. Taip pat svarbu žiūrėti, ką valgome, koks dienos režimas, ar pakankamai judame. Gerai savijautai įtakos turi ir pozityvus nusiteikimas, tikėjimas, kad viskas yra taip kaip turi būti. Priimkite visas gyvenimo situacijas. Ne visada kasdienybė būna lengva, bet neužsibūkite per ilgai nei su liūdesiu, nei su dideliu džiaugsmu.

Didžiausia pamoka, kurią gyvenime išmokau, – nei pernelyg aukštai kilti į viršų, nei pernelyg žemai nusileisti, nes kuo labiau džiaugiesi, tuo žemiau po to krenti. Kai išmokau ramiau priimti ir labai smagius gyvenimo įvykius, ir sukrėtimus, tapau daug laimingesnė. Jei galiu ką nors pakeisti, keičiu, o jei ne, susitaikau ir dėl nieko nesigraužiu – Dievulis sudėlioja viską taip, kaip reikia.