Amerikoje gyvenanti dainininkė Gintarė: „Tikras stebuklas, kad esu kviečiama dainuoti gimtinėje“

Gintarė Jautakaitė
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2019-07-28 08:57
Amerikoje gyvenanti lietuvių dainininkė Gintarė Jautakaitė kiekvieną vasarą grįžta į gimtąją Lietuvą. Krištolinio balso savininkė, kompozitorė, diplomuota holistinės medicinos ir integracinės mitybos specialistė, su kuria susitikome pasikalbėti jaukiame Palangos restorane, atskleidė turinti galybę naujų idėjų, tik per mažai laiko, kad spėtų visas įgyvendinti.

Gintare, kaip dažnai aplankote gimtąjį kraštą?

Į Lietuvą grįžtu kartą per metus. Įprastai svečiuojuosi apie mėnesį, pusantro, bet šįkart būsiu ilgiau – visą vasarą. Anksčiau, kai sūnūs buvo maži, atvykdavau su jais, vėliau – su dukra Elžbieta, kuriai dabar keturiolika. Šįkart ji liko Amerikoje. Pirmą kartą atostogauju taip, kaip dar niekada neatostogavau. Dukra turi galybę užsiėmimų Amerikoje, važiuoja į stovyklas. O aš turiu koncertų Vilniuje, Kaune, Palangoje, Tauragėje... Tikras stebuklas ir didelis džiaugsmas, kad esu laukiama ir kviečiama dainuoti savo gimtajame krašte.

Kokią Lietuvą kaskart matote atvykusi iš JAV, ar ji keičiasi?

Tikrai kiekvienąkart Lietuva kitokia. Matau daug teigiamų pokyčių: gerėja maistas, auga kultūros lygis, atsiranda vis daugiau tvarkos, visuomenė tampa sąmoningesnė. Prieš 20 metų galėjai matyti, kaip Palangos gatvėje dūžta buteliai. Dabar jau tokių dalykų nebematau. Tiesa, dar yra, ko nesuprantu, pavyzdžiui, prie parko kabo ženklas, kad dviračiais važiuoti negalima, o žmonės į tai nekreipia dėmesio ir važiuoja. Bet, manau, laikui bėgant ir tai susitvarkys.

Ką jums labiausiai čia norisi pamatyti, aplankyti, grįžus po ilgo laiko?

Mane labiausiai domina kultūrinis gyvenimas, bet vasarą jis būna pristabdytas – teatrai neveikia. Na, Vilniuje ir Kaune vyksta daug muzikinių renginių, tačiau aš vasaroju Palangoje, tad juose nedalyvauju. Bet labai džiaugiuosi, kad lietuviams jie reikalingi, kad organizuojama tiek įvairių koncertų. Man taip patinka jauni žmonės. Jie tokie stilingi, šiuolaikiški, laisvi, kitokie, nei buvo prieš 15 metų. Žinoma, tam įtakos turi ir tai, kad yra atviros sienos, lietuviai laisvai keliauja po pasaulį. Lietuva sparčiai vejasi Vakarus, o kai kuriose srityse gal ir lenkia. Lietuviai jau turi išlavintą skonį, sveikų ambicijų, reikalauja kokybės, nebesitaiksto su bet kuo. Tai mane ypač džiugina.

Esate muzikos kūrėja ir atlikėja. Kokius projektus šiuo metu įgyvendinate?

Mano kūrybinė veikla dabar labiau orientuota į chorinės muzikos kūrybą Europai. Rašau kūrinius dideliems mišriems chorams. Man talkina ir kompozitorius, choro dirigentas Vytautas Miškinis bei kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Man labai artima vokalinė, chorinė muzika, juk augau muzikų šeimoje, mačiau, kaip dirigavo ir mamytė, ir tėvelis. Užaugau dainų šventėse. Tad ši sritis labai mylima.

Žinoma, tęsiu ir savo solinę karjerą. Be to, prieš porą metų pradėjau studijuoti tapybą, prieš metus –aktyviai tapyti. Visą gyvenimą užsiiminėjau daile, tik anksčiau tai buvo grafika, kuri ne visiems priimtina. O dabar su tapybos darbais nusprendžiau drąsiai eiti į viešumą. Tapau ir parduodu savo darbus Amerikoje. Gali būti, kad kitais metais jau rengsiu savo darbų parodą.

Trumpam grįžkime prie muzikos. Jūsų kurtos ir su dukrele Elžbieta įdainuotos lopšinės užliūliuoja ne tik mažų, bet ir didelių klausytojų širdis. Ką labiausiai jomis norėjote perduoti mažiesiems?

Mano troškimas – kad vaikai lavėtų. Kai gimė dukrelė, jai grojau klasikos kūrinius. Elžbieta užaugo su F. Šopeno, L. van Bethoveno, P. Čaikovskio, kitų garsių kompozitorių kūriniais. Bet taip norėjosi ir vaikiškos muzikos. Ta, kuri yra, ne itin skoninga, sukurta negalvojant apie vaikų vystymąsi ir psichiką. Nors mano Elžbietėlė jau buvo paūgėjusi, sugalvojau sukurti gerą muziką, skirtą vaikų pojūčiams, intelektui lavinti, kuri teigiamai veiktų mažųjų psichiką, jausmus. Išsikėliau sau didžiulį uždavinį – sukurti gilią, bet ne per seklią vaikus sudominančią muziką. Penkiomis kalbomis kurtos lopšinės išduoda mano platų, po skirtingas pasaulio šalis išsibarsčiusių brangių draugų ratą (šypsosi). Skirtingų kalbų žodžius mokiausi tarti be jokio akcento. Kaip žinome, žodžiai veikia ir mūsų psichiką. Galbūt kurį nors vaiką sudomins japonų kalba ir jis užaugęs nuspręs jos mokytis, o aš būsiu to kaltininkė (juokiasi). Taip leidausi į smagų nuotykį ir gimė mano CD „Kur nakties lelijos žydi“. Vėliau ši kompaktinė plokštelė tapo mūsų su dailininke Sigute Ach bendru projektu. Projektas atnešė mums daug džiaugsmo. Tikiuosi, ir kitiems. Girdėjau, kad žmonės šios kompaktinės plokštelės vis pageidauja, tad, galbūt, reikės išleisti ją pakartotinai. Norisi, kad mano muzika būtų ne tik maloni klausytis, bet ir turėtų gilesnį poveikį.

Esate diplomuota holistinės medicinos ir integracinės mitybos specialistė. Prieš devynerius metus norėjote susieti muzikos bei medicinos žinias ir gydyti žmones. Ar dar šią svajonę turite?

Baigusi šias studijas galvojau, kiek daug šioje srityje nuveiksiu. Tokios veiklos laukas man be galo įdomus, tik laiko viskam neužtenka. Bet tos žinios, kurias įgijau, pakeitė mano ir artimųjų gyvenimą – jas taikau kasdien. Tačiau pastebėjau, kad lietuviai šioje srityje labai sparčiai žengia į priekį – tiek daug jau žino! Vis daugiau žmonių atsisako cukraus, baltų miltų, kitų nesveikų produktų, kurių net negalima vadinti maistu. Bet dar ne visi žino, kad cukraus priklausomybė yra net aštuonis kartus didesnė nei heroino. Nuo jo taip sunku atprasti. Man irgi nebuvo lengva – mažinau jo kiekį po truputį. Bet atsisakiusi visiškai įveikiau baisius galvos skausmus. Džiaugiuosi, kad lietuviai – ta tauta, kuri neignoruoja tiesos, yra imlūs žinioms.

Kokius sveikos gyvensenos principus dabar taikote savo kasdienybėje?

Kasdien nužingsniuoju po šešis ir daugiau kilometrų. Taip pat darau mankštą – derinu skirtingus pratimus, pavyzdžiui, jogą su aerobika, tik nieko nedarau per prievartą. Būdama Amerikoje daug plaukioju. Sportas juk turi būti malonus! Jei norime gyventi be fizinių problemų, reikia savimi rūpintis. Vienas didesnių malonumų man – daržininkystė ir sodininkystė. Kol negyvenau Floridoje, kur labai karšta, buvau ypač aktyvi sodininkė ir daržininkė, tad planuoju vėl keltis truputį šiauriau, kad galėčiau užsiauginti savo mėgstamų sodo ir daržo gėrybių. Aš atsisakau paklusti tam, kas mums nesveiko brukama. Pradėjusi studijuoti sveiką gyvenseną, pašiurpau, supratusi, ką mes valgome kasdien. Sveikai gyventi mokiau ir savo vaikus. O kai jie užaugo ir gimė Elžbieta, atradau dar naujų dalykų, griebiausi dar rimtesnių knygų. Man, pavyzdžiui, baisu, kad žmonės dantis valosi su pasta, kurioje yra nuodingojo fluoro. Ir tokių nesveikų dalykų, kuriais kasdien nuodijame savo organizmą, yra daugybė. Aš noriu linksmai straksėti ir būdama devyniasdešimt penkerių. Jei tai ir nepavyks, bent jau žinosiu, kad padariau viską, ką galėjau. Ir vaikams sakau, kad rūpintis savimi turime patys.

Ar jūsų sūnūs, gyvendami savarankiškai, taip pat taiko sveikos gyvensenos principus?

O taip! Tiesa, su berniukais ir pykomės, ir barėmės dėl maisto, bet vėliau, kai paliko namus, patys ėmė gyventi sveikai. Mano jaunėlis virtuvėje augina špinatus po lempomis. Visi stalai nukrauti vešinčiais žalumynais, o aš šypsausi – taip dėl to gera. Vyresnėlis, kuris yra chirurgas, taip pat jo žmona, regis, neturi laiko daržininkystei, bet praėjusį pavasarį skambina man ir sako: „Mamyte, mes daržą kasame.“

Amerikiečius dažnas lietuvis vis dar įsivaizduoja su mėsainiu rankoje… Klaidingas tai įsivaizdavimas?

Amerika labai didelė ir įvairi. Mano aplinkoje tokių žmonių, kurie maitintųsi greituoju maistu, nėra. JAV mokyklose tarp mokomųjų dalykų planuojama įvesti sveikos mitybos ir ekologijos discipliną. Apie tai svajojau jau seniai. Daugelyje mokyklų jau nebestovi greitojo maisto automatai. Amerikiečiai labai veiklūs, daugelis jų mėgsta kokybę. Mane kartais piktina, kai girdžiu lietuvius kalbant, kad daugelis blogų dalykų atėjo iš Amerikos. Išgirdusi tai sakau, kad pati, gyvendama Amerikoje, nieko panašaus nemačiau. Taip, žmonių, turinčių antsvorio, ten yra daug, tačiau viena to priežasčių – amerikiečiai nesistengia nieko apgaudinėti, specialiai kažkam įtikti, sužavėti aplinkinius ir jiems kažką įrodyti. Jie tuo tiesiog neužsiima ir džiaugiasi gyvenimu. Nekalbu apie tuos žmones, kurie turi didelį antsvorį ir kuriuos reikia gydyti. Amerikietės merginos neturi tikslo bet kuria kaina užkariauti vaikinų, kaip daro europietės. Jos yra tokios, kokios yra, ir nori, kad tokias jas priimtų kiti. Amerikos laisvė yra tikroji laisvė. Tai pajutau vos ten nuvykusi gyventi – koks geras jausmas, kai ryte apsirengi tai, ką nori, ir nesuki galvos dėl to, ką kiti pagalvos. Amerikiečių mintys nukreiptos į esmę, o ne į paviršutiniškus dalykus. Pamenu, kaip su savo keliolikmečiais sūnumis atvažiuodavau į Palangą, eidavome į paplūdimį ir matydavome merginas, apsiavusias auštakulniais ir vilkinčias vakarinėmis suknelėmis. Tai tik rodydavo, kad jos pasirengusios užkariauti vaikinus, į paplūdimį eina kaip į karo lauką. Mano jaunuoliai klausdavo, į kokius klubus jos vidury dienos traukia. Sakydavau, kad eina į pliažą. Jie niekaip negalėdavo suprasti. Amerikoje net Niujorko gatvėje vidury dienos nepamatysi merginos, vilkinčios vakarine apranga. Amerikiečiai neapsunkina taip savo gyvenimo. Bet džiugu, kad jau laisvės daugiau ir Lietuvoje, kad ir čia tokių vaizdų nebematau.

Gintare, apie ką dar gali svajoti moteris, kuri, regis, turi viską?

Pasakysiu atvirai – negalima visą laiką kažko norėti. Kai pasirašiau leidybinę sutartį su pasauline kompanija SONY, kai Man nereikia laivų, nenoriu skristi į Marsą. Iš tiesų noriu nedaug, tik sunku būtų gyventi be gerų knygų. O jas telieka susirasti. Tiesa, vieną norą turiu – vėl grįžti gyventi į Niujorką. Viskas, kas geriausia, yra tenai. Niujorkas istoriškai yra tapęs meno ir kultūros žinių centru. Tenai tokio aukšto lygio estetika, tokia didelė kaita. Gyventi Niujorke – tarsi skristi milžinišku greičiu. Visgi svajonės – niekada nesibaigiantis bėgimas paskui kažką. Vien susitelkęs į svajones gali pražiūrėti labai svarbius gyvenimo dalykus. Noriu nieko nepraleisti. Dėkoju visatai už visa, ką turiu.