Anglijoje gyvenantis druskininkietis R. Žyla: „Sukurti plaustą buvo mano vaikystės svajonė“

Renatas Žyla
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2019-08-17 15:12
Septynerius metus Anglijoje gyvenantis druskininkietis Renatas Žyla vasaroti grįžta į Lietuvą. „Čia įgyvendinau didžiausią savo svajonę – sukūriau ir sumeistravau plaustą. Vasaromis keliauti vandens takais ir dovanoti žmonėms atostogas – štai kas man teikia didžiausią prasmę“, – kuo nuoširdžiausiai sako upeivis.

Renatai, kada kilo mintis sumeistrauti plaustą, kuriuo galima keliauti vandens takais?

Dar vaikystėje svajojau sukurti plaustą ir mintimis leisdavausi į nuotykių kupinas keliones po vandens platybes. Savo svajonę pavyko įgyvendinti daug vėliau.

Remiantis Abrahamo Maslow teorija, egzistuoja 5 poreikių lygmenys, lemiantys žmogaus elgseną: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pripažinimo ir savirealizacijos. Kliaujantis šia teorija, patenkinus pirmuosius poreikius, užsidirbus pakankamai pinigų Anglijoje, kilo didelis saviraiškos poreikis. Tada ir prisiminiau savo vaikystės svajonę (šypsosi).

Labai gerai pamenu tą akimirką, kai supratau, kad kurį laiką Anglijoje gyvenau rutinišku režimu: darbas-namai-darbas, po to atostogos ir vėl viskas nuo pradžių. Man toks gyvenimo būdas netiko, griežti rėmai mane dusino, vidinis balsas nuolat kuždėjo, kad ne taip reikia gyventi. Su šeima vasaromis iš Anglijos grįždavome į Lietuvą, kurioje turime savo namelį. Galėjome sau leisti važiuoti atostogauti į tokius egzotiškus kraštus, kaip, pavyzdžiui, Tailandas, tačiau Druskininkai viliojo labiau. Galvojau: jeigu daugiau nei mėnesį galiu atostogauti, reikia tą laiką praleisti įdomiai. Ir net nepajutau, kaip vėl panirau į vaikystės svajonę keliauti vandens takais. Ėmiau mąstyti apie plausto gamybą. Ši idėja taip užvaldė, kad nebegalėjau jos pamiršti ir toliau gyventi kaip gyvenęs, tad pradėjau kurti jau realų plausto statymo planą. Supratau, kad tai nėra tik mano noras, kad kai kas daugiau, tarsi siųsta iš aukščiau. Vizijose mačiau, kaip plaukiu, kaip laiką leidžiu ant vandens...

Ar artimieji, bičiuliai palaikė jūsų idėją?

Žinojau, kad, kai sugalvoji kai ką, kas ne visai tradiciška, artimiausia aplinka iš pradžių gali ir nepalaikyti, – juk savame kaime pranašu nebūsi. Tam, kad išvengčiau bet kokio neigiamo aplinkinių įsikišimo į kūrybinį procesą, trejus metus apie savo sumanymą niekam nieko nesakiau, tiesiog braižiau brėžinius, domėjausi laivyba. Kurti laivą – tas pats, kas projektuoti namą. Labiausiai dėl mano sumanymo rankomis plojo tie, kurie mane mažiausiai pažįsta. Bet kai lieki ištikimas savo svajonei, neatsisakai jos ir ryžtingai eini į priekį, tavimi patiki ir artimiausios aplinkos žmonės. Dėl to gyvenime visada reikia daryti tai, ką tikrai nori daryti.

Pradėjus statyti plaustą tikriausiai nebuvo viskas taip paprasta, kaip iš pradžių įsivaizdavote? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?

Didžiausias iššūkis – susitarti su pačiu savimi, juk aršiausios kovos vyksta mūsų viduje. Reikėjo dirbti sistemingai, būti disciplinuotam, taupyti pinigus. Tačiau, kadangi jaučiau, jog einu savo keliu, sunkumai negąsdino, gilių žaizdų viduje nepaliko. Nuo 2012 metų visas savo vasaras praleidau statydamas plaustą. Darbas prasidėjo nuo eskizų ant popieriaus. Išties nebuvo viskas paprasta: reikėjo rasti tinkamus inžinerinius plausto karkaso sprendimus, numatyti atskirus miegamuosius, virtuvę su baro erdve, sugalvoti ir tai, kaip įrengti dušo kabiną. Ne iš pirmo karto viskas pavyko. Bet klaidos neprivertė manęs nuleisti rankų, atvirkščiai – dar labiau užsidegęs tobulinau plaustą ir tikėjau, kad man tikrai pavyks įgyvendinti savo svajonę. Sukūriau net kelis plausto variantus. Norėjau, kad viskas būtų padaryta tinkamai. Buvau užsispyręs ir dirbau tol, kol pavyko įgyvendinti projektą iki galo. Plaustą pavadinau Jules’o Verne’o knygos „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ herojaus Nemo vardu.

Ar statytu plaustu jau ilgai plaukiate ramiai?

Pastaruosius ketverius metus tikrai plaukioju ramiai. Plaustas atitinka visus saugios laivybos administracijos techninius ir saugos reikalavimus, turi valstybinį registracijos numerį. O aš prisistatau kaip atostogas žmonėms kuriantis žmogus – padedu kitiems sulėtinti gyvenimo tempą, atitrūkti nuo visų problemų, labiau įsigilinti į save. Turiu nuostabius įgulos narius, jie stipriai prisideda prie mano ramaus miego (šypsosi). Labai svarbu turėti patikimą komandą. Tokią surinkti pavyko taip pat ne iš pirmo karto. O prie komforto, jaučiamo plauste, labiausiai prisidėjo juo plaukiančios moterys – už tokias jaukumo suteikiančias detales, kaip užuolaidėlės, lentynėlės, veidrodis, esu dėkingas joms, tik jų dėka visa tai atsirado. Nežinau, kodėl, bet 80 proc. plaukiančiųjų „Nemo“ plaustu – moterys.

Koks jausmas buvo savo rankomis statytu plaustu pirmą kartą leistis į Nemuno platybes?

Prisipažinsiu, kad labai jaudinausi. Nežinojau, ko tikėtis plaukiant, kaip viskas vyks. Be to, plaukiau ne vienas, tad jaučiausi atsakingas ir už kitus. Stebėjau laivą, kone kiekvieną varžtelį tikrinau, žiūrėjau, ar viskas gerai. Man rūpėjo, kaip plaukdami jaučiasi žmonės. Jausmų būta labai įvairių.

Kai įgyvendinau savo svajonę ir įdėjęs daug jėgų galiausiai pabaigiau plaustą, apėmė nenusakomas jausmas, tačiau labiausiai džiugino laimingos plaukiančiųjų akys. Kai kuriose jų mačiau džiaugsmo ašaras. Žinojau vieną dalyką – aš tų žmonių specialiai nelinksminau ir nesistengiau kaip nors prablaškyti. Tiksliai nežinau, kas plaukiančius žmones teigiamai veikia: gal plausto energija – juk viską dariau savomis rankomis, gal tekantis upės vanduo taip sužadina jausmus, gal tai, kad žmonės plaukdami jaučiasi saugūs ir kartu gali pamatyti neprieinamas paupio vietas, o gal viskas kartu sudėjus... Mūsų plaustas gali pasiekti tokius kampelius, į kuriuos savomis kojomis nenueisi. Tai, kas vyksta plaukiant, man pačiam yra tikra mistika (juokiasi). Po savaitės tokių atostogų žmonės nori grįžti į darbą, nes jaučiasi visiškai pailsėję, prikaupę jėgų. Jaučiu, kad ši veikla yra mano pašaukimas. Kai matau žmonių reakcijas, suprantu sukūręs kai ką unikalaus. Tada man kyla dar didesnis įkvėpimas eiti į priekį, nesustoti. Šiais metais plaustu plaukiame per visą Lietuvą. Atostogaujančių žmonių grupelės keičiasi, o aš su keliais nuolatiniais įgulos dalyviais plaukiu 80 dienų.

Kokie žmonės renkasi tokias atostogas ant vandens?

Visus, kurie susižavi tokiu poilsiu, vienija keli dalykai – šie žmonės labai šilti, draugiški ir mylintys gamtą. Nemažai jų – dideli smalsuoliai, mėgstantys netradicinius patyrimus, nuotykius. Tiesa, susiduriu ir su tokiais, kurie, kai papasakoju apie atostogas plauste ant vandens, nustebę klausia: „O ką veikti 5 dienas plaukiant?“ Tada kalbu apie tai, kiek įdomių vietų pamatysime, kiek pramogų plauste bus, net pirtelėje galima pasikaitinti! Tačiau niekada neįkalbinėju plaukti. Žmonės patys turi to norėti. Žinoma, saulės mes negalime užsisakyti. Kartais ir lietus pliaupia, nors patirtis jau parodė, kad jis visiškai netrukdo, atvirkščiai – būna dar didesnė atrakcija, kai plauste šilta kaip namuose, o už borto siaučia vėjas, lyja. Plaukiame upe pasroviui, niekur neskubėdami.

Labai skatinu turizmą Nemuno upe. Noriu, kad kuo daugiau emigrantų grįžtų atostogauti į Lietuvą. Garantuoju jiems pačias nuostabiausias atostogas. Tačiau turiu pasakyti tai, kad moteris ištempti į laukinę gamtą nėra lengva (juokiasi). Tad ir plaustą vis tobulinu, kad būtų kuo daugiau patogumų. Laukinė gamta neturi varginti.

Ar Anglijoje jūsų darbas panašus į veiklą, kuria vasaromis užsiimate Lietuvoje?

Visai nepanašus – dirbu logistikos srityje. Kai Anglijoje gyvenantiems bičiuliams pasakau, ką veikiu Lietuvoje, nustemba. Vienas mano tikslų, dėl kurių užsiimu vandens turizmu, – paskatinti emigrantus šiltuoju metu atostogauti mūsų krašte. Čia tikrai galima smagiai paturistauti ir prasmingai leisti laiką.

Kaip manote, ar vandens turizmas Lietuvoje pakankamai išvystytas?

Pastebėjau, kad su vandeniu susijusių pramogų Lietuvoje daugėja. Pats kol kas siūlau pramogas plaukiant Nemuno upe. Tačiau kitur puikiai išvystyta baidarių pramoga. Lietuviai ypač ją pamėgo. O Nemune galėtų atsirasti ir daugiau plaustų, katamaraninių laivų, kurių grimzda nėra didelė, kurie gali lengvai užplaukti ant seklumos.

Ar turite slaptą svajonę savo plaustu nukeliauti toliau už Lietuvos ribų?

Taip, turiu tikslą savo plaustu nukeliauti iki Lenkijos ir ten plaukti Vysla. Norėčiau plaukti 3 mėnesius su viena kompanija. Gal tai galėtų būti ir televizijos projektas. Kas žino, kaip mano svajonė išsipildys (šypsosi). O šiandien gerai žinau tai, kad šis užsiėmimas man yra prasmingas, esu visiškai užvaldytas ir pavergtas Nemuno. 

Naujausi straipsniai