Astronomas Saulius Lovčikas: „Vasarą pakelkite akis į dangų“

Saulius Lovčikas
Autorius: A.Aleknaitė
Publikuota: 2019-07-14 09:23
Vasara yra tas laikas, kai galime dažniau pakelti akis į dangų, o jai gerokai įsibėgėjus netgi pamatyti meteorų lietaus teikiamą grožį. Vis dėlto astronomas Saulius Lovčikas mano, kad kai kurie astronominiai įvykiai visuomenės yra perdėtai išpučiami, dėl jų baiminamasi, nors iš tikrųjų tai – tiesiog normalūs dangaus reiškiniai.

Astronomija skamba kaip romantiška profesija. Kaip yra iš tiesų: čia daugiau romantikos ar skaičių?

Astronomijos profesiją žmonės įsivaizduoja kur kas romantiškiau, nei yra iš tiesų. Jie mano, kad astronomai žiūri į dangų ir mato visokiausių paslaptingų dalykų. Kaip specialybė tai yra astrofizika – mes ne tik žiūrime į dangų, bet ir, pamatę ten esančius objektus, siekiame išsiaiškinti jų prigimtį, kilmės klausimus, vystymosi dėsningumus, tai, kokie procesai vyksta, kokie dar vyks. Astronomai teleskopais turi surinkti šviesą nuo šviesulio, kurį tyrinėja. Tada ją reikia įleisti į prietaisą, kuriame ji pagal tam tikrą algoritmą išsiskaido ir pavirsta į elektrinius signalus, pagal šiuos galima gauti skaičių rinkinius, grafikus ir iš jų spręsti, kas ten vyksta. Kitaip tariant, atliekami tyrimai, o tyrimuose romantikos ne tiek ir daug (šypsosi). Nors, tiesa, kai kuriems patinka kreivės. Man labai gražu, kai pamatau, kaip reiškiasi koks nors dėsnis, ir suprantu, kad ta matematinė formulė žaviai nusako procesą. Tai irgi yra grožis.

Papasakokite, kaip atrodo astronomo darbo diena.

Apie astronomo darbo dieną būtų galima pasakoti ir mėnesį. Darbo diena prasideda vakare. Pavakariu astronomas nueina į bokštą prie teleskopo, atidaro kupolą. Tada praeina pora valandų tol, kol visiškai sutemsta. Per tą laiką oras kupolo viduje, kuris būna įkaitęs, išeina lauk ir susimaišo su šaltu oru. To reikia tam, kad nejudėtų šviesos spindulys, kuris per atmosferą pasiekia teleskopą. Dar stebimas oras, debesys, aišku, apžvelgiamos programos, su kuriomis bus dirbama, pasirenkamos žvaigždės, kurias reikės tirti. Tuomet teleskopas nukreipiamas į pasirinktą objektą ir matuojama – 30–50 min. kaupiama šviesa. Galiausiai gauti duomenys analizuojami ir renkami į duomenų masyvus. Iš esmės tai yra duomenų kaupimas, o po tam tikro laiko, kai turimas pakankamas jų kiekis, jie apibendrinami.

Manote, kad užtemimai ir kiti dangaus reiškiniai mistifikuojami?

Visuomeniniame lauke mistifikavimas yra antrinis reiškinys – nėra normalaus santykio, vartojamas tik aukščiausias būdvardžių laipsnis. Apie tai nekalbama kaip apie normalų dalyką, tai išpučiama. O kaip pateikiama, taip ir priimama – kaip kažkas ypatinga. Taip būna, pavyzdžiui, kalbant apie mėlynąjį Mėnulį. Anglai parašė „Blue Moon“, o mes ir išvertėme kaip „Mėlynąjį Mėnulį“. Tačiau juk tai – anglų folkloras, reiškiantis tarsi iš niekur, netikėtai atsiradusį dalyką. Anglai šį terminą vartoja tryliktam metų Mėnuliui pavadinti, kai vieną mėnesį pilnatį mato du kartus – mėnesio pradžioje ir pabaigoje. Aišku, tai gana įdomus, nedažnas reiškinys. Tačiau mes jį vadiname ne netikėtu, o kažkodėl mėlynuoju Mėnuliu. Na, o jei per tą pilnatį įvyksta Mėnulio užtemimas, tai būtinai dar pridedamas ir žodis „kruvinasis“ Mėnulis.

Kokią įtaką Žemei turi Saulės užtemimas?

Sakyčiau, labiau emocinį poveikį. Žmonės jau iš anksto paveikti, jiems įdomu, rūpi paklausti. Fizinio poveikio mokslininkai nefiksuoja. Žinoma, yra keletas laikinų pokyčių, pavyzdžiui, oro temperatūra, visiškai užtemus Saulei, atšąla per 10 laipsnių. Tuo metu gali pasikeisti ir tam tikros atmosferos sąlygos, tarkime, gali imti pūsti vėjas. Gamta į tai reaguoja. 1999 m. stebėjau užtemimą Vengrijoje. Jam vykstant greitai nutilo visi pievų gyviai, buvo tylu kaip naktį. Kai tik pasirodė pirmas Saulės spindulėlis, Mėnuliui išlendant, kaip iš šautuvo iššovė visi pievų svirpliai. Tad tam tikras poveikis yra, gyvūnai mato, kad sutemo, todėl elgiasi kaip vakare: nutyla, nes ruošiasi miegoti. Augalai, gyvūnai reaguoja į šviesą, tačiau tai – normali reakcija.

Vasaros pabaigoje iš dangaus paprastai laukiame dažniau krintančių žvaigždžių. Ar šią vasarą ruoštis stebėti meteorų lietų?

Stebėti galima visada, kai netrukdo oro sąlygos. Rugpjūčio 12 d. būna vadinamasis pikas. Esu matęs ir rugpjūčio 8, 16 d., tad patarčiau dažniau į dangų dairytis jau nuo rugpjūčio 5 d. Artėjant rugpjūčio 12-ajai, meteorų vis daugėja. Vis dėlto nebus taip, kad sutemus jie nesustodami byrės. Būta atvejų, kai per valandą nukrito tik 3, o būta ir 260 meteorų per valandą. Buvo, kad Lietuvoje per valandą krito keliolika, o Filipinuose tą pačią dieną – 5 tūkst. meteorų per valandą. O kaip atsiranda tas meteoras? Tai yra kosmose skriejanti kieta dalelė – meteoroidas, kuris, įlėkęs į Žemės atmosferą, pradeda degti. Kosmose jų atsiranda tuomet, kai kometa, skriejanti aplink Saulę, yra kaitinama ir praranda ledą (šis tirpsta) ir kai išsilaisvina dulkelės. Jei kometa tirptų visą laiką vienodu greičiu, paskui ją lekiantys likučiai pasiskirstytų tolygiai. Tačiau tirpimo greitis nėra vienodas, todėl meteorų stebėjimas kiekvieną kartą yra loterija.

Aš siūlyčiau eiti stebėti šį reiškinį su bendraminčiais, kompanija. Manau, turėtume labiau pabrėžti socialinį aspektą: tai yra puiki proga sugrąžinti žmones į tylą, išjungti išmaniuosius telefonus ir tiesiog klausyti dangaus. Nuvažiavęs kur nors į ramesnę vietą, tikiu, ne vienas nustebtų, koks gamtos kvapas, kaip vėjelis pučia, išgirstų kitokių garsų, pajustų savo santykį su dangumi ir savimi. Aš visada, jei tik susiklosto aplinkybės ir būnu ne mieste, stebiu. Nors šiaip man tai yra įprasta (juokiasi). Geriausiai – išsiruošti į nedidelį žygį ir dairytis į šalis. Keliems stebėti yra kur kas įdomiau, nes taip suskaičiuojama daugiau meteorų – vienas žvilgsnis neaprėpia tiek daug. Patariu išeiti ten, kur yra atviras horizontas. Beje, mieste nematysite tiek, kiek tamsesnėje vietoje kaime.

Kaip tiksliai astronomai gali nusakyti visatos ateitį, likimą? Ar gali?

Apibendrintai kalbant, gali, bet, jei klausiate, kiek metų visatai liko, tada negali. Reikėtų kalbėti apie du dalykus – pačios visatos kaip didžiulio vieneto egzistavimą ir ją sudarančio elemento egzistavimą. Galime pasakyti, kaip elgsis žvaigždė pagal apskaičiuotą jos masę, galime pasakyti jos amžių. Pavyzdžiui, Saulės gyvavimo amžius – 11 mlrd. metų, o dabar jai – 4,7 mlrd. metų, tad ji gyvuos dar ilgai.

Labai įdomu paklausti: ar pasaulio pabaigos pranašystės yra pagrįstos astronomiškai? Ar įmanoma pasakyti, kada ji bus?

Kaip mokslininkams įprasta, reikėtų klausti, kokia būtų to priežastis. Pasaulio pabaigą gali sukelti asteroido smūgis, susidūrimas su didele kometa ir pan. Pasaulio pabaiga bus tuomet, kai, Saulei baigiant savo gyvenimą, ji išsipūs, pavirs raudonąja milžine. Tačiau tai įvyks po 6 mlrd. metų. O jei toliau ieškotume pasaulio pabaigos priežasčių, tai reikėtų žvilgsnį nuleisti į save: pasaulio pabaigą gali sukelti mūsų pyktis, karai, tankai, žmonių agresija ir t. t. Jei aktyvinsime ego, tada pasaulio pabaiga ateis, bet tai bus žmonijos vidinės priežastys, o ne sukeltos kosminio įvykio. Kiekvienam derėtų susimąstyti apie tai, kaip elgiasi su kaimynu, šunimi, skruzde, galų gale – su savimi.

Koks jūsų kaip astronomo šiuo metu didžiausias pastebėjimas ar suvokimas?

Tiesą sakant, matydamas daugybę į observatoriją atvykstančių žmonių, suprantu, kad dangus jiems yra be galo įdomus, jie labai nori jį stebėti. Tik nuo kiekvieno asmens išsilavinimo, auklėjimo, patirties ir pomėgių priklauso tai, kiek norės gilintis į šią sritį. Dangaus trauka iš tikrųjų yra be galo didelė – tai mane labai džiugina (šypsosi).

Naujausi straipsniai