Geriausiu Lietuvos operatoriumi pripažintas Saulius Lukoševičius: „Jei kažkuo tiki, negalima nuleisti rankų“

Pasiekėte daugelio filmų kūrėjų svajonę – studijuojate vienoje prestižiškiausių kino mokyklų pasaulyje. Ar filmuoti svajojote nuo vaikystės?

Su kinu mano gyvenimas susijęs jau seniai. Viskas prasidėjo tikriausiai nuo vaikystės. Tėtis fotografas, fotografuoja ir sesuo. Taigi tai mūsų šeimos gyvenimo dalis. Būdamas 13-os pradėjau lankyti foto-video būrelį Vilkaviškyje. Tėtis savaitgaliais fotografavo vestuves ir, kai sulaukiau 16-os metų, pakalbino mane pafilmuoti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Mokydamasis fotografijos ir filmavimo labai įsitraukiau į šią veiklą, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Aplinkiniai matė, kad man sekasi, todėl skatino stengtis ir judėti toliau. Ilgą laiką man svarbiausia buvo fotografija, bet paėmus vaizdo kamerą į rankas fotoaparatu darbavausi vis mažiau.

Kuo jus patraukė operatoriaus darbas?

Darbas su kamera žavėjo galimybe kurti skirtingas istorijas, mokantis šio meno patiko montuoti medžiagą. Baigęs dvylika klasių vis dar galvojau apie fotografiją, bet taip atsitiko, kad tais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo renkamas kino ir televizijos operatoriaus kursas. Priimti norėjo apie 17–18 žmonių.

Prieš stojamuosius lankiau akademijoje organizuojamus paruošiamuosius kursus. Visi, pasirinkę šią specialybę ir norintys studijuoti LMTA, laikėme egzaminą. Netikėjau, kad įstosiu, bet įstojau ir buvau labai laimingas. Iš tikrųjų man pasisekė, nes toks kursas buvo renkamas tik kas ketverius metus – ir tai sutapo su mano mokyklos baigimu.

Su kokiais projektais teko dirbti studijuojant ir baigus studijas? Kokia kryptis labiausiai patinka?

Palaipsniui mano kryptimi tapo kino filmai, ne televizijos projektai. Kurti kino projektus man patinka, tai yra apgalvotas, sudėtingas procesas, rezultatas yra ilgai laukiamas. Televizijoje viskas vyksta kiek kitaip, labai greitai. Tiesiog tai ne man.

Viskas taip susiklostė, kad po studijų ilgai laukti nereikėjo ir jau 2010-aisiais, paskutiniais studijų LMTA metais, sulaukiau pasiūlymo filmuoti nekomercinį filmą „Knygnešys“. Ši 40 minučių juosta lig šiol rodoma mokyklose per istorijos pamokas.

Po studijų aktyviai važinėjau po pasaulį, dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse Berlyne, Rumunijoje, Serbijoje, Rusijoje. Teko filmuoti filmus Australijoje, Azerbaidžane, Kirgistane, Suomijoje, Rusijoje, Italijoje. Užsienyje įvyko didžiausi atradimai. Sutikau talentingų kūrėjų, su kuriais bendrauju ir dirbu lig šiol. Vienas sėkmingiausių projektų, kurį filmavau 2013 metų žiemą keliaujant traukiniais per Sibirą, – trumpametražis filmas „Žiema“. Jis aplankė per 250 festivalių visame pasaulyje, atnešė 14 tarptautinių apdovanojimų, buvo nominuotas Europos kino apdovanojimuose.

Kodėl pasirinkote JAV kino mokyklą?

Žinoma, tikrai gerų kino mokyklų yra ir Europoje: Lenkijoje, Čekijoje, Anglijoje, bet Amerikos filmų institutas – daugelio operatorių svajonė. Abejonių dėl šios mokyklos neturėjau – ja pradėjau domėtis 2015 metais, tada ir nusiunčiau dokumentus.

Tačiau juos priduoti galima tik išlaikius tarptautinį anglų kalbos egzaminą IELTS. Tai ir buvo pagrindinė kliūtis. Tris kartus per visus tuos metus jame surinkdavau 6,5 balo, o, norint būti peržiūrėtam, reikėjo septyneto. Galiausiai ketvirtąjį kartą man pavyko. Per tą laiką papildomai lankiau anglų kalbos pamokas, pakeičiau kelis mokytojus. Galiausiai su dėstytojos V. Ginevičienės pagalba man išėjo įveikti šį barjerą.

Paskui, 2018 metų balandžio mėnesį turėjo įvykti pokalbis su akademijos dėstytojais. Norėdamas parodyti, kad mano ketinimai rimti, dėl interviu vykau į Ameriką, nors tai nebuvo būtina. Pokalbis praėjo sklandžiai ir jau po poros mėnesių gavau teigiamą atsakymą. Studijos prasidėjo nuo rugpjūčio pabaigos.

Atrodo, ryžto ir noro jums tikrai netrūko, o ar studijos išpildė lūkesčius?

Laikas čia bėga labai greitai. Dėstytojai teigia, kad tai ketverių metų programa, suspausta į dvejus metus. Intensyvus grafikas, programa žiauri. Įsivaizdavau, kad bus sunku, bet kad taip, tikrai ne. Sunku ir fiziškai, ir emociškai, psichologiškai (niekur nešneku lietuviškai). Dabar turbūt sunkiausias metas mano gyvenime. Bet kasdien labai daug išmokstu. Iki tol daugiausia dirbau su dokumentiniu kinu, o čia studijuoju vaidybinio kino subtilybes. Juk to ir atvažiavau. Studijos – praktinės ir užima visą mano laiką, todėl bet kokį asmeninį gyvenimą galima pamiršti (šypteli). Dirbu nuo 9 val. ryto iki 10 val. vakaro. Lankomumas vertinamas labai griežtai. Kai prasideda filmavimai, penkis iš septynių savaitgalių filmuojame be jokio atokvėpio. O atsiskaitymams reikia parengti 100 puslapių knygą su išsamiu aprašymu apie pasiruošimą darbui ir visą procesą.

Bet kad ir kaip sunku, studijomis labai džiaugiuosi. Jau nufilmavau du filmus. Paskutinis buvo labai ambicingas projektas: 1930 metų Londonas, personažas kraustosi iš proto, o tai perteikiama pasitelkus mažėjančio kambario vaizdą. Dailininkai ir visa komanda padirbėjo iš peties, viskas buvo filmuojama studijoje. Dekoracijas turėjome padaryti ir valdyti patys. Darbo daug, bet ir didžiulis malonumas juo dalytis su komanda. Kaip pavyko, ar kolegos sutarė dirbdami – viskas pasimato ekrane. Ne visada komanda randa bendrą kalbą. Su vienais žmonėmis darbas puikiai pavyksta, su kitais būna sunkiau.

O kaip formuojamos komandos, gal studentus į grupes skirsto dėstytojai? Ar tarpusavyje konkuruojate?

Čia, kaip ir už instituto ribų, pirmo filmo komandą (iš savo laidos) renkasi studijuojantis režisierius, antro – scenaristas, trečio – prodiuseris. Visi studentai talentingi, ypač režisieriai. Juk įstoja tik geriausi. Iš tūkstančio norinčių studijuoti į operatorių kursą buvo atrinkti 28 žmonės. Turiu kursiokų iš 12 šalių (apskritai institute – iš 34), beje, maždaug panašiai vyrų ir moterų.

Mūsų kursas – kaip didelė šeima. Ypač susidraugavome po pirmųjų filmavimų. Konkurencijos nejaučiame, padedame vieni kitiems. Kai filmuoju aš, man talkina keturi kursiokai, kai filmuoja kitas operatorius, prie jo prisidedame ir mes. Tai labai įdomu: matai, kas kaip dirba, kokie talentingi žmonės aplink.

Talento neabejotinai netrūksta ir jums – 2017-aisiais buvote pripažintas geriausiu Lietuvos operatoriumi. Tačiau šios studijos ypač brangios...

Studijų metai institute kainuoja 100 tūkst. eurų. Įstojęs tikėjausi gauti 75 proc. finansavimo iš mokyklos, tačiau tokių rėmimų AFI (Augimo finansavimo iniciatyva – red.) neteikia. Stengdamasis išpildyti svajonę, ėmiausi įvairių priemonių. Naudojausi vadinamuoju sutelktinio, arba minios, finansavimo metodu, kai žmonės savanoriškai tam tikra suma prisideda prie tikslo įgyvendinimo. Tam sukūriau filmuką, kuris sukosi internete du mėnesius (peržiūrėtas 150 tūkst. kartų), vaikščiojau į televizijos, radijo laidas, rašiau verslininkams, privačioms kompanijoms, į fondus, remiančius užsienyje studijuojančius lietuvius. Iš valstybės sulaukiau teigiamo atsakymo ir gavau 40 tūkst. eurų. Tai buvo didelis postūmis.

Per visą laiką apie mane išgirdo, sužinojo daug žmonių. Net gyvenamą vietą JAV gavau per Lietuvių bendruomenę. Nuomojuosi pas lietuvę už simbolinę kainą. Tai man didelė pagalba. Šiandien, mano skaičiavimais, studijoms dar trūksta maždaug 23 tūkst. dolerių, kuriuos reikia surinkti iki šių metų vasaros pabaigos. Neseniai gavau paramos gavėjo statusą, kuris suteikia galimybę sulaukti iki 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio. Visą informaciją, kaip prisidėti, galima rasti www.lukosevicius.net.

Nors minėjote, kad laiko asmeniniam gyvenimui nelieka, turbūt teko apsižvalgyti po apylinkes? Kokie įspūdžiai?

Gyvenu apie pusvalandį kelio dviračiu nuo Holivudo. Kasdien minu į studijas. Neturint automobilio sunku daugiau pakeliauti.

Maždaug prieš 6 metus buvau Niujorke, kur didelis gyventojų tankumas nepaliko gero įspūdžio. Los Andžele žmonių taip nejauti, nes miestas yra išsidėstęs labai plačiai. Kadangi Holivude būnu kasdien, tai jį priimu gal kitaip nei turistai. Čia milžiniški kontrastai tarp prabangos ir skurdo, gatvėse daug benamių.

Labai patinka šiltas klimatas. Tiesa, žiemos mėnesiai buvo lietingi, bet tokio oro atšalimo niekaip nepalyginsi su Lietuva – socialiniuose tinkluose mačiau daug nuotraukų iš šiųmetės baltos, snieguotos žiemos ten. Ilgėjausi sniego.

Kokių planų turite baigęs studijas? Ar jaučiatės skolingas Lietuvai, grįšite čia?

Jaučiuosi skolingas visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie mano svajonės išsipildymo. Tai skatina dar labiau stengtis ir judėti pirmyn. Esu pačioje geriausioje vietoje, kur tik galėčiau save įsivaizduoti, dėl to bandysiu išnaudoti visas gyvenimo teikiamas galimybes. Esu numatęs keletą vystomų projektų Europoje, kur įtrauksiu ir Lietuvą kaip vieną iš bendradarbiavimo šalių.

Nors dabar koncentruojuosi į vaidybinį kiną, dokumentinio nežadu atsisakyti – ten jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Dėl gyvenamosios vietos – kino žmonės daug laiko praleidžia svetur, kur vyksta projektai. Ir iki studijų Amerikoje Lietuvoje nuolat nebūdavau. Sunku pasakyti, kas nutiks po studijų, laikas parodys. Tikiu, kad viskas susitvarkys taip, kaip turi būti.

Ką pasakytumėte talentingiems žmonėms, stingantiems pinigų ir nesiryžtantiems žengti svajonės link?

Nebijoti svajoti. Ir aš neturėjau finansų, buvo nesmagu, bet įveikiau save, ėjau visur, kad gaučiau pinigų. Taip pat – užsispyrimo. Labai sunkiai kovojau su anglų kalba, kol išlaikiau egzaminą. Bet jei kažkuo tiki, negalima nuleisti rankų.