Grįžti į mokyklas ar ne: ko per karantiną labiausiai trūksta pradinukams

Mokiniai mokykloje / 123RF.com nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2020-06-03 11:23
Sušvelninus karantino sąlygas, vis daugiau mokyklų grįžta prie įprasto kontaktinio mokymosi, nors ir trumpam. Ar verta grįžti? Šį klausimą dažniausiai svarstome rizikų ir pandemijos fone, tačiau mažiau dėmesio skiriama vaikų savijautai bei tokio didelio ir staigaus pokyčio padariniams.

Su kokiais įspūdžiais vaikai sugrįžo į klasę bei kokie visgi buvo nuotolinio ugdymo privalumai bei trūkumai, pasakoja Šiaurės licėjaus pradinio ugdymo mokytoja Gintarė Lukošiūtė.

Socializacijos trūkumas

„Šią savaitę į klasę grįžę vaikai, kaip didžiausią karantino trūkumą, įvardija draugų ir mokytojos gyvo kontakto nebuvimą, negalėjimą pabendrauti ar kartu pažaisti. Be gyvo kontakto sunkiau tapo organizuoti komandinį mokinių darbą, ugdyti jų bendradarbiavimo ir komunikavimo kompetencijas. Atliekant įvairias užduotis nebeliko poreikio dalintis priemonėmis. Tuo pačiu ir užduočių įvairovė susiaurėja - vaikai, būdami namuose ir neturėdami tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, klijų, dažų ar pan. negali atlikti vieno ar kito darbelio.

Taip pat, nuotolinio darbo metu pastebėjau, jog daliai vaikų mokantis virtualiai sunkiau susikaupti, tenka daug dirbti savarankiškai ir žinoma, nemažai laiko praleisti prie kompiuterio ar kitų technologinių priemonių. Neturėdami gyvo kontakto, pertraukų su draugais, vaikai greičiau išsiblaško bei pavargsta ugdymo(si) procese. Tam didelę įtaką darė ir sumažėjusi aktyvi fizinė veikla, vaikai tiek neišsikraudavo, nuotolinės veiklos natūraliai yra pasyvesnės, ramesnės, o mokykloje turėdavome ir aktyvesnių veiklų. Nuolatinis sėdėjimas tikrai nebuvo į naudą nei vaikų savijautai, nei laikysenai, nei regai,“ – pasakoja pradinio ugdymo mokytoja G. Lukošiūtė.

Šiaurės licėjaus pradinio ugdymo mokytoja Gintarė Lukošiūtė
Šiaurės licėjaus pradinio ugdymo mokytoja Gintarė Lukošiūtė

Virtualaus ugdymo(si) iššūkiai

Man, kaip mokytojai, tapo sunkiau organizuoti įtraukiančias patirtines veiklas, tyrinėti reiškinius. Taip pat, sunkiau diferencijuoti ugdymą ir pateikti skirtingas užduotis ar esant poreikiui tiesiog vietoje skirti papildomų. Dažnai, organizuojant įvairius tyrimus ar eksperimentus, prireikdavo ir tėvelių pagalbos.  

Taip pat, nuotoliniu būdu sunkiau ugdyti įprastą raštingumą ranka. Tarkime, skiriu užduotį sukurti pasakojimą, gaunu jį parašytą Word formatu. Darbas puikus, tačiau matau, kad parašęs darbą mokinys ankščiau nerašydavo visiškai be klaidų. Pasirodo, kad automatinė kompiuterio  programa viską ištaisė.

Kitas atvejis, užduotis tokia pati - parašyti rašinį, mokinys, taip pat dar turintis kur tobulėti, tačiau šįkart gaunu darbo, parašyto ranka, nuotrauką – viskas puiku. Klausiu mokinio, ar pats rašė, sako taip, bet mama padėjo klaidas išsitaisyti. Taigi, dažnai, dirbdamas nuotoliniu būdu mokytojas nežino, kaip vaikas rašė darbą, su kieno pagalba rašė ir ar vaikas pats išsitaisė savo klaidas, ar jam buvo mechaniškai pasakyta, kur kokią nosinę raidę parašyti. Tokiu būdu tėvai padaro vaikams meškos paslaugą, na o mokytojas lieka nesužinojęs, ar vaikas padarė pažangą ir nežino kur dar jam reikia padėti patobulėti.

Kompiuterinio raštingumo progresas – ir vaikams, ir mokytojams

Didelis nuotolinio ugdymo(si) pliusas -  gerokai patobulėjęs kompiuterinis raštingumas. Ne tik vaikų, bet ir mokytojų. Mokytojai buvo priversti itin greitai rasti įvairių programėlių, kurios palengvintų užduočių atsiskaitymus ar papildomų užduočių atlikimą, pagyvintų ugdymosi procesą vaikams. Tuo tarpu vaikai sukaupė nemažą bagažą kompiuterinio raštingumo žinių ir kompetencijų: mano antrokai išmoko kurti pristatymus per Power Point programą.

Jiems taip patiko kurti skaidres, jog norėjo dar ir dar daugiau knygų pristatymų. Savo iniciatyvą vaikai kūrė pristatymus apie pavasario augalus, įvairius padrąsinimus klasės draugams dėl susiklosčiusios „Covid19“ situacijos. Labai džiugu, kad greta itin intensyvaus technologijų naudojimo, visgi padidėjo ir knygų skaitymas. 

Ar verta grįžti į mokyklas nors trumpam?

„Tikrai taip! Net jeigu tai grįžimas tik savaitei ar dviem, manau, prieš pat ilgesnį vasaros atostogų atsisveikinimą, itin svarbus yra pabuvimas kartu ne tik virtualiai. Odvi savaitės, tai ne visai trumpas laiko tarpas, per tokį laiką galima suorganizuoti daugiau veiklų lauke, kad jos būtų įdomios, tiriamosios, netradicinės ir pan. Mokantis nuotoliniu būdu vaikams sunkiau įsiminti naują informaciją, nes namuose yra daug dėmesį atitraukiančių daiktų. O mokytojas gali ir nematyti, ką vaikas veikia namuose, ar jis tuo metu, kai reikia, klauso ir tinkamai dalyvauja veikloje, tad šios dvi savaitės – puiki proga pasitikrinti įgytas žinias ir jas įtvirtinti. O svarbiausia, būnant klasėje, mokytojas gali labiau padėti vaikams: parodyti klaidas, padėti užpildyti spragas. 

Taip pat, svarbu neapleisti ir gyvo kontakto su bendraklasiais ar kitais bendraamžiais. Tai skatina komandos formavimąsi. Jei tik situacija šalyje leis, tikrai rekomenduočiau šią vasarą vaikams keliauti į vasaros stovyklas ir kuo daugiau laiko leisti su bendraamžiais. Kadangi pati mokykloje organizuoju ir dirbu atvirose vasaros dienos stovyklose, galiu patikinti, kad vaikai ten smagiai praleidžia laiką, susiranda naujų draugų, patiria įvairiausių nuotykių, keliauja į įvairius žygius, išbando naujų veiklų, sužino naujų faktų, kasdien išbando kažką naujo. Stovyklose praleidžiamas laikas ne tik smagus, bet ir produktyvus, na, o ir tėvai gali ramiai dirbti savo darbus kol vaikai smagiai ir turiningai leidžia vasaros atostogų dienas su kompetentingais ir pozityviai nusiteikusiais pedagogais,“ – pataria mokytoja.

Naujausi straipsniai