Išsiskyręs trijų vaikų tėtis: „Visi taptų laimingesni įteisinus lygiavertę tėvystę“

Robertas Aleksa
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2019-06-23 10:35
„Jei taip atsitiko, kad du žmonės išsiskyrė, bet abu myli savo vaikus, jais rūpinasi, neteisinga apriboti vienam iš tėvų galimybę auginti atžalas. Turėtų būti įteisinta dviguba tėvystė“, – sako trijų vaikų tėtis Robertas Aleksa, itin skausmingai išgyvenęs skyrybas su pirmąja žmona.

„Taip jau nutiko, kad pirmoji mano santuoka iširo. Buvo sunkus laikas. Tačiau jei išsiskiria tėvai, vaikai neturėtų dėl to kentėti. Tėvai nesiskiria su vaikais! Dar blogiau, kai mažyliai tampa keršto įrankiu, – atvirauja Robertas Aleksa. – Labai neteisinga ir nesąžininga, kai mamos ima manipuliuoti vaikais, kad nepagrįstai išpeštų kuo daugiau pinigų, psichologiškai palaužtų buvusį gyvenimo partnerį. Man teko patirti savo kailiu, ką reiškia būti viešai juodinamam. Buvau apkaltintas neva nesumokėjęs alimentų. Teismų maratonas užtruko net keletą metų, kol galų gale tiesa buvo išaiškinta – esu šmeižiamas nepagrįstai. Tai kainavo daug nervų ir laiko. Baisiausia, kai į konfliktą įtraukiamos atžalos, kurios atsiduria tarp dviejų ugnių – sūnums motina kurį laiką draudė matytis su manim, šmeižė, kad esu blogas tėvas. Tai buvo emociškai nepakeliama. Juk ir tėčiai turi emocijas, jausmus, galų gale, ir savo teises, tačiau tai niekur neakcentuojama, apie tai garsiai nekalbama“, – ne vienus metus užtrukusį skyrybų procesą prisimena vyras.

Laimėtojų nebūna

„Iširus šeimai, laimėtojų nebūna, lieka vien sužeistieji. Skaičiau vieną straipsnį, kuriame buvo gražiai suformuluota, kodėl skiriantis taip skauda: „Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „aš“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo – „mes“. Tas „mes“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas.“*

Mes iki skyrybų pragyvenome 9-erius metus, sūnums iš pirmosios santuokos – aštuoneri ir ketveri (pirmagimis pasaulį išvydo 2000-aisiais, o po ketverių gimė ir antras sūnus). Įsivaizduokite, kai aštuonerius metus gyveni trise, ketverius – keturiese ir staiga... skyrybos! Skauda visiems, sunku visiems. O sistema dažniausiai priskiria vaikus motinai. Emociškai jautiesi taip, tarsi juos iš tavęs atima... Staiga tau su atžalomis leidžiama matytis tik kas antrą savaitgalį. Tas dvylika laukimo dienų lydi begalinis skausmas, beviltiškumas. Be to, dar jauti ir neigiamą visos aplinkos, sistemos nusiteikimą. Ir nors šeima yra trikampis: mama, vaikai, tėtis, visuomenėje šnekama tik apie du jo kampus – kaip sunku mamai ir vaikams. Bet kad ir tėtis žmogus, kad ir jam sunku – nutylima. – samprotauja Robertas. – Nežinau, iš kur atradau tiek vidinės stiprybės, bet man pavyko nepalūžti. Tačiau nenuostabu, kad kai kurie tėčiai neatlaiko psichologinio spaudimo, vaikų atskirties, begalinių konfliktų, bylinėjimųsi. Ir dėl emocinio išsekimo ar protestuodami pradeda ne visai adekvačiai elgtis. Vyrams susidaro įspūdis, kad moka pinigus ne vaikams, o baudą už skyrybas motinai. Esi vyras, todėl automatiškai kaltas ir todėl privalai mokėti. Toks juodinimas, šmeižimas, nesiskaitymas gali ne vieną priversti atsisakyti mokėti alimentus.“

Diskriminacija

„Automatiškai priskiriant vaikus motinai (pagal statistiką, tokį sprendimą teismas priima 94 proc. atvejų) tėčiai patiria didžiulę kančią, nes tai tolygu atžalų atėmimui. Ar tai ne vyrų diskriminacija? Be to, taip iškart užprogramuojamas konfliktas tarp išsiskyrusių žmonių, – sunkiai tramdydamas jaudulį tęsia pokalbį ir sako, kad jam skaudžiausia tema – ištuštėję namai. – Įsivaizduokite, vieną dieną grįžti iš darbo, o namai tušti. Prisimeni vaikų klegesį, žaidimus kartu, ir toks begalinis skausmas perveria širdį, kad net nežinai, ko griebtis.

Skyrybos yra emocijų karo laukas. Taip jau yra, kad mūsų visuomenėje moterys geriau gilinasi į savo jausmus, pažįsta emocijas. O mes, vyrai, išmokyti jas slėpti, ignoruoti, blokuoti. Todėl šiame psichologiniame kare moterys daug pranašesnės. Ir tuo jos, sąmoningai ar ne, naudojasi. Skyrybų neišgyvenusiems patiriamo skausmo neįmanoma įsivaizduoti. Mes, vyrai, irgi esame žmonės, kupini emocijų ir jausmų. Tačiau kartais susidaro įspūdis, lyg tėtis tėra bankomatas, pinigų mašina, išmokanti alimentus ir neturinti daugiau teisių į savo vaikus.“

Kova su vėjo malūnais

„Vyrauja stereotipinis mąstymas, kad visi vyrai kiaulės ir neatsakingi tėvai. O juk ir mes turime tėvystės jausmus, instinktus. Taip pat poreikius bei teises. Pagal įstatymus visi lygūs, bet praktikoje moterys lygesnės ir tuo neretai piktnaudžiauja. Neduok Dieve, pavėlavai 10 minučių atvežti vaikus mamai, ir kyla toks ažiotažas. Išgirsti kaltinimų, kad nesilaikai įstatymų. O kai mama nesilaiko teismo sprendimų ir abipusio susitarimo, visos instancijos lyg susitarusios gūžčioja pečiais – dėl vaikų lankymo tarkis gražiuoju su motina. O ji ima ir neleidžia, dar nuteikia vaikus prieš tave, paverčia atpirkimo ožiu. Tai žiauru, neteisinga, – lieja širdgėlą Robertas Aleksa. – Teisėjams, Vaiko teisių apsaugos tarnyboms, antstoliams neįdomu, kol per kelerius metus trunkančius bylinėjimusis neįrodai, kad nesi toks blogiukas, kokiu tave visų akivaizdoje paverčia buvusi žmona. Nors ir sumokėjau visus „vaiko pinigus“, ir dar daugiau, nei priskirta teismo (pavyzdžiui, apmokėdavau stovyklas, būrelius), buvusioji apdrabstė mane purvais. Teko iškęsti jos nuolatinį šmeižtą, vis rašomus skundus į Vaiko teisių apsaugos tarnybą (tai tęsėsi ir praėjus 7–8 metams po skyrybų), kuriuos gavę darbuotojai kaskart kviesdavosi mane ant kilimėlio, reikalaudavo rašyti pasiaiškinimus.

Daug laiko, nervų ir pinigų prireikė, kol įrodžiau, jog mama neteisi ir jos kaltinimai dėl neva neprimokėtų alimentų nepagrįsti. Bet iš pradžių, kai ji tik kreipėsi į antstolį, su nauja šeima atostogavome Azijoje ir specialistas iškart be jokio perspėjimo areštavo sąskaitą – kaip kokiam nusikaltėliui. Tuo metu keliavome su antrąja žmona, su jos vaikais iš pirmosios santuokos ir mūsų kelių mėnesių dukryte. Net negalėjau nusipirkti bilietų skrydžiui namo, nes mano mokėjimo kortelės buvo užblokuotos. Buvo daug streso, kilo begalė sunkumų, kaip grįžti į Lietuvą.

Kad esu pareigingas tėtis ir jokių skolų nebuvo, pavyko įrodyti tik po poros metų bylinėjimosi. Tai, ką išgyvena daugelis vyrų po skyrybų, panašu į kovą su vėjo malūnais. Tačiau apie tėčių problemas kalbėti reikia.“

Už lygias teises

Pašnekovo nuomone, dabartinė įstatymų bazė tiesiog užprogramuoja konfliktus ir neteisybę, dėl kurios kenčia ir tėvai, ir, deja, labiausiai vaikai. Šią problemą būtų galima išspręsti įteisinant lygiavertę tėvystę. Asociacija prieš tėvų atstūmimą kelia šį klausimą jau ne vienus metus. Nekalbu apie tuos tėčius, kuriems iš tiesų nerūpi jų vaikų likimas ir gerovė. Manau, tokių, kaip ir mamų, vienetai. Bent mano aplinkoje tokio neatsakingo tėvo nėra nė vieno, – sako trijų vaikų tėtis. – Deja, įsišaknijusi klaidinga stereotipinė nuomonė, kad po skyrybų vyrai piktybiškai vengia mokėti alimentus. Bet juk ne visi jie kiaulės, kaip ir ne visos mamos šventosios.“

Pasiryžęs papasakoti savo patirtį Robertas tikisi, kad tai bus tarsi mestas grūdas, kuris kažkada galbūt duos vaisių. Nes dabar pats metas pradėti kalbėti apie tai, ką jaučia tėčiai, po skyrybų patyrę atskirtį nuo vaikų. Ir tokių istorijų, kaip ši, begalė. Skyrybų skausmą išgyvenęs pašnekovas puikiai žino, ką teks ateityje patirti daugeliui kitų išsiskyrusių vyrų – tėčių.

„Turėtų būti įteisinta dviguba tėvystė. Jei taip atsitiko, kad du žmonės išsiskyrė, bet abu myli savo vaikus ir rūpinasi jais, neteisinga apriboti vienam iš tėvų galimybę auginti atžalas – tai diskriminacija“, – apibendrina Robertas. Tiesa, vyras gali pateikti ir teigiamos skyrybų patirties pavyzdį, įrodantį, kad galima civilizuotai, be skausmo ir streso visiems išspręsti vaikų auginimo klausimus. „Užsitęsę teismai su pirmąja sutuoktine, psichologinė įtampa, matyt, turėjo įtakos ir santykiams su antrąja žmona. 2018-aisiais išsiskyrėme, tačiau be ginčų. Dėl dukrytės sutariame dalykiškai. Sūnūs iš pirmosios santuokos laiką su manimi leidžia tik retkarčiais, o dukrytė – kas antrą dieną! – pasakoja pašnekovas. – Taigi turiu dvi buvusias žmonas, dvi mano vaikų mamas, bet skirtingas patirtis. Po skyrybų su antrąja – vaiko reikalai yra pozityvūs. Aš jai dėkingas už sąmoningumą ir supratimą. Kiek žinau, dėl vaiko ji man irgi neturi priekaištų. Mūsų dabar jau penkerių metukų dukrytė vieną dieną pati lyg suaugusi pasiūlė labai protingą mintį: „Tėti, kai būnu pas tave kelias dienas iš eilės, pasiilgstu mamos, o kai būnu su mama, pasiilgstu tavęs. Pasiimkite mane kas antrą dieną“. Buvome nustebinti jos tokios šaunios minties. Dabar taip ir darome: vieną dieną aš vakare pasiimu iš darželio, kitą – mama. Ir visi laimingi. Vaikai mus, suaugusiuosius, pamoko, kaip turėtumėte draugiškai gyventi net pasukę skirtingais keliais. Kaip be pykčių spręsti problemas ir pasidalyti vaikais, kad jie jaustų abiejų tėvų meilę ir nebūtų psichologiškai traumuojami.“

Naujausi straipsniai