Išskirtinė lietuvių istorija: į Tailandą – gelbėti benamių šunų

Rasa Skridailaitė ir Mantas Pralgauskas Tailande
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2020-03-11 07:23
Mantas Pralgauskas ir Rasa Skridailaitė Tailande gyvena jau šešerius metus. Per tą laiką jiedu vos kartą buvo parvykę į Lietuvą, nes nėra lengva rasti žmogų, kuriam galėtų palikti prižiūrėti net penkiolika šunelių. Visi gyvūnai Manto ir Rasos namuose atsirado iš gatvės. „Saloje, kurioje gyvename, yra per tūkstantį benamių šunų. Visų pasiimti į namus negalime, bet stengiamės jiems padėti“, – pokalbį pradeda Rasa.

Rasa ir Mantas pasakoja, kad niekada neplanavo gyventi Tailande ir tapti benamių šunelių gelbėtojais. „Mantas yra fotografas. Lietuvoje vasaromis jis fotografuodavo vestuves, o žiemą nebūdavo darbo ir ką veikti, todėl šaltuoju metu keliaudavome. Maždaug prieš aštuonerius metus pirmą kartą nuvykome į Tailandą dviem savaitėms. Kitąmet grįžome mėnesiui, paskui trims, šešiems. Nejučia ėmėme galvoti, galbūt ir čia galėtume gyventi, fotografuoti. Vėliau prie fotografavimo prisidėjo vestuvių planavimas, ir štai jau šešerius metus gyvename Tailande, – pasakoja pašnekovė. – Šuneliai pas mus atsirado netikėtai. Viskas prasidėjo nuo pirmosios kalytės Zuikos, o dabar namuose visa jų gauja.“

Paskatino netektis

Kai Rasa su vyru į Tailandą išvyko keliems mėnesiams, Lietuvoje savo tėčiui paliko saugoti jau senyvo amžiaus šunį. Tailande juos pasiekė žinia, kad šunelis nugaišo. „Ta žinia mus labai sukrėtė, labai išgyvenome, kad negalėjome būti šalia, atsisveikinti, išlydėti. Kurį laiką buvo labai sunku. Tai širdgėlai palengvinti iš gatvės pasiėmėme auginti mažytę kalytę, ją pavadinome Zuika, – pasakoja. – Po kelių mėnesių turėjome grįžti į Lietuvą, bet jau žinojome, kad parvyksime gyventi į Tailandą. Grįžę atsiėmėme savo kalytę, o po kurio laiko prie mūsų prisiblatino kitas šuo. Jį pavadinome Kaštonu, ir taip pamažu šunų skaičius išaugo iki penkiolikos.“

Toks augintinių kiekis – įspūdingas, bet tai toli gražu nereiškia, kad lietuviai priglaudė visus apylinkėse valkataujančius šunis. „Ilgiau pradėję gyventi Tailande, Kuto saloje, pamatėme, kad su benamiais šunimis čia yra nenormali situacija. Kai saloje buvo statomi viešbučiai, statybininkai (vėliau ir personalas) čia kraustėsi su šeimomis ir savo šunimis. Tų šunų niekas nekastruodavo ir nesterilizuodavo, todėl jie laisvai daugindavosi, per metus ir po kelias vadas. Tie nepageidaujami šuniukai atsidurdavo gatvėje. Kai kurie mirė iš bado, kiti žuvo po motorolerių ratais, tačiau daugybė išliko ir dauginosi toliau, – pasakoja Rasa. – Kai pamatėme tokią situaciją, stvėrėmės už galvos. Norėjosi tuoj pat veikti, gelbėti. Pagalbos šauksmus dėl baisios šunų situacijos saloje išsiuntinėjome visiems Tailando veterinarijos universitetams. Atsiliepė keli, ir per porą metų įvykdėme penkis stambius projektus, per juos kartu su savanoriais, veterinarijos mokyklų dėstytojais ir studentais, įvairių organizacijų atstovais iškastravome ir sterilizavome apie tūkstantį salos šunų.“

Ypatingi šuneliai

Vis dar įprasta augintinį rinktis pagal išvaizdą, dydį, tam tikras pageidaujamas charakterio savybes, tačiau lietuviai Tailande vadovaujasi kitais kriterijais.

„Po Zuikos mirties priglaudėme netoliese badavusį Kaštoną. Po to pasiėmėme Pupytę. Jai buvo vos trys savaitės, kai radome merdėjančią gatvėje. Tarp mūsų šunelių ne vienas – neįgalus. Yra kalytė, kuri strikinėja vos ant dviejų kojyčių. Reksiukas prasižioja vos 10 proc. Matėme, kad jam sunku gatvėje, nes negali apsiginti nuo kitų šunų, kurie jį skriaudė. Jam buvo atlikta sudėtinga ir brangi žandikaulio operacija, deja, situacija nepasitaisė, taigi jis liko su mumis. Margiukas yra aklas. Kai pasiėmėme jį iš gatvės, jis kentė nuo akių infekcijos, deja, gydymas buvo nesėkmingas, ir veterinaras nutarė išvis pašalinti akis. Tačiau iš šalies pažvelgęs į Margiuką niekada nepasakytum, kad jis aklas: jis pirmas pasipešti su kitais šunimis, niekada niekur neužkliūva, net bėgdamas greta važiuojančio motorolerio, –  augintiniu didžiuojasi Mantas. – Beje, šunys suformavo tam tikrą gaują, susiskirstė pagal hierarchiją, kurioje alfa patinas yra Kaštonas, dominuojanti patelė – Zuika, o tada rikiuojasi visi kiti. Nemažai šunų mūsų namuose yra garbingo amžiaus. Prieš kurį laiką nusprendėme imti senesnius, kuriems ypač sunku gatvėje išgyventi tarp jaunų ir aktyvių, be to, susimąstėme ir apie save – juk iš salos negalėsime išvykti visam laikui, kol mūsų šuneliai gyvens.“

Išsiilgę meilės

Rasa prisimena, kad iš pradžių su vyru buvo nusprendę priglausti šunis laikinai, kol pastatys juos ant kojų, ir tada sugrąžinti atgal į gatvę, bet tai pasirodė sunkiau, nei galėjo įsivaizduoti. „Labiau nei maisto tie šunys išsiilgę meilės. Jei tik parodysi dėmesį, paglostysi, pažaisi, niekur nebesitrauks nuo tavęs. Benamiai šunys nematę švelnumo. Šuo Tailande nėra laikomas žmogaus draugu. Čia jis kenkėjas – valkataujantis, vagiantis maistą.

Žinoma, ne visi žmonės nusiteikę taip priešiškai. Būna, pardavinėja bobulytė kokį gatvės maistą, tai vis numeta kąsnelį kuriam nors šuniukui, kuris valkatauja netoliese. Turistiniu sezonu gatvės šunys gyvena geriau, nes viešbučiai prisipildo gyventojų, restoranai – lankytojų, visur gaminamas maistas, todėl lieka atliekų, jomis pašeriami benamiai gyvūnėliai. Tačiau tuomet, kai prasideda liūčių sezonas ir viskas užsidaro, gatvės šunims vėl tenka badauti, per kailiuką tuoj ima matytis visi kaulai, – kalba pašnekovė. – Labai sunku gyventi realybėje, kai negali, kaip Lietuvoje, pamatęs benamį šunelį paskambinti tarnyboms, kad atvažiuotų jo pasiimti ir pasirūpintų juo. Tiesa, pamažu ir Tailande situacija gerėja. Bet ne vietinių, o iš užsienio atvykusiųjų pastangomis. Užsieniečiai Tailande vis įkuria naujų didelių organizacijų, šios turi modernias veterinarijos klinikas, taip pat vykdo masines kastravimo ir sterilizacijos akcijas – per metus šimtams tūkstančių šunų.“  

Tapo salos veterinaru

Lietuviai pasakoja, kad saloje nėra nė vieno veterinarijos gydytojo ar klinikos, kurioje būtų galima pagydyti šunis. Iki artimiausio miesto Trato reikia plaukti 40 km, o tada dar automobiliu važiuoti 80 km. Todėl ilgainiui Mantas ir Rasa sukaupė nemažą vaistų arsenalą ir ėmė patys gydyti šunis.

„Su pažįstamais veterinarais bendraujame telefonu, nusiunčiame jiems nuotraukas, nupasakojame šunelio savijautą, pagrindinius simptomus ir gauname rekomendacijų, kiek ir kokio vaisto suleisti, kiek dienų tęsti gydymą. Per tiek laiko jau išmokome ir lašinę pastatyti, žaizdą sulopyti ir kt. Vietiniai taip pat į mus kreipiasi pagalbos. Mantą jie netgi vadina veterinarijos gydytoju, – su šypsena pasakoja Rasa. – Jei randa kokį sužeistą šunelį, iškart neša mums. Kreipiasi ir dėl kitų gyvūnų: esame siuvę žaizdą beždžionei, vykę į iškvietimą susirgus kiaulei. Tačiau bėda ta, kad vietiniams atrodo, jog turime stebuklingų tablečių, kuriomis galime pagydyti bet ką. Atneša po ratais sutraiškytą šunelį (kitąkart nuo smūgio net iškritusiomis akimis) ir tikisi, kad duosime tabletę, kuri jį pastatys ant kojų... Nesuvokia, kad reikia operacijų, ilgo gydymo, kurį gali suteikti tik sostinės veterinarijos klinikoje, o į ją reikia gabenti laivu, automobiliu.“

Visi pinigai – maistui

Lietuviai pasakoja, jog pamatę, kokie benamių šunų mastai Tailande, svarstė įkurti pelno nesiekiančią organizaciją, kad galėtų pasirūpinti kuo daugiau nelaimėlių, tačiau tvarka čia tokia, kad pradinis kapitalas turi siekti net 20 tūkst. eurų, todėl Rasa su Mantu šios minties atsisakė.

„Esame tik mudu su Mantu, taip pat sulaukiame finansinės paramos iš šunims aukojančių žmonių. Daugiausia išleidžiame maistui, o blogiausia tai, kad maistas pabrangsta dvigubai, kol atkeliauja iki mūsų salos, nes, kaip minėjau, reikia plukdyti, vežti automobiliu. Perkame dideliais kiekiais, kad kaštai būtų kuo mažesni, bet vis tiek išleidžiame labai daug pinigų, nes maitiname ne tik savo šunis, bet, kiek tik įstengiame, ir visus, gyvenančius gatvėje. Nors jie puikiai prisitaikę išlikti, net apsidairo eidami per judrią gatvę, bet tuo metu, kai ne sezonas, daugelis badauja, todėl važinėjame po salą ir paliekame jiems maisto“, – kalba Rasa.

Į Lietuvą

Praėjusiais metais Mantas ir Rasa buvo trumpam grįžę į Lietuvą susitvarkyti kai kurių dokumentų, kitų reikalų. Tuo metu Tailande visus jų augintinius prižiūrėjo kiti žmonės. „Planuodami kelionę į Lietuvą, internete paskelbėme, kad ieškome žmogaus, kuris norėtų pagyventi Tailande. Mainais į mūsų augintinių priežiūrą jam siūlėme nemokamai pagyventi mūsų namuose. Ieškojome žmogaus, kuris mylėtų gyvūnus ir gebėtų su jais susitvarkyti: pašertų, pagirdytų, pastebėtų, jei kuris prastai jaučiasi ir pan.

Į Lietuvą grįžti visam laikui, ko gero, galėsime tik tada, kai nebeturėsime savo šuniukų arba turėsime pakankamai pinigų visiems parsivežti. Nors tampa populiaru iš didelių prieglaudų Tailande vežti šunis įšuninti į Europą, JAV, tačiau tai yra labai sudėtingas ir brangus procesas. Šuns paruošimas keliauti į Vakarus trunka kelis mėnesius. Be to, jam reikia pirkti atskirą lėktuvo bilietą, specialų gyvūnams skirtą kelioninį konteinerį. Mes turime penkiolika šunų... Be to, jei grįžtume su visais jais, mūsų kaimynai tikriausiai nebūtų labai patenkinti, arba tektų nuomotis kokį vienkiemį, – šypsosi Mantas. – Artimiausiu metu grįžti visam laikui į Lietuvą neplanuojame, o kaip bus ateityje – matysime.“