Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos „Dukra“ autorė: „Manęs klausė, kodėl viešai skalbiu šeimos marškinius“

Knygos „Dukra“ pristatymo akimirka/Sandros Sadauskaitės nuotr.
Knygos „Dukra" pristatymo vakaras /Sandros Sadauskaitės nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
0
A A

Erika Burinskaitė, knygos „Dukra“ autorė atvirai sako, kad ilgą laiką jos mama išgyveno fizinį smurtą, o visa šeima – psichologinį. Tačiau pagaliau ji jaučiasi išsilaisvinusi ir atleidusi tėvui. „Tikiuosi, kad knyga pagelbės daugeliui moterų suprasti, kad išeitis yra, nes knygoje aprašyti ne tik prisiminimai, bet ir patariama, kaip išeiti iš užburto rato“, – sako jaunoji rašytoja.

Knygoje – asmeninė patirtis

Knygą Erika skyrė mamai, nes būtent jai reikėjo išgyventi daugiausiai: fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje. Tačiau knygos esmė ne tik šis faktas, bet ir kaip smurtaujančioje šeimoje jaučiasi vaikai. „Aš labai norėjau būti mylima dukra, todėl viską stipriai išgyvenau. Ir visi tie baubai turi įtakos dabarčiai. Labiausiai atsimenu ne tiek vaizdus, kiek tai, kaip jaučiausi. Aišku, daug ką pamiršau, bet kai prisėdau naktimis rašyti knygos, labai susikaupdavau, ir visi prisiminimai grįždavo“, – pokalbį pradeda autorė.

Kaip dar beviltiškiau gali jaustis vaikas, kai policininkai, matydami akivaizdų smurtą, žiūrėdami vaikams į akis, gali ramia širdimi išvažiuoti?

Autorė tikina, kad dabartiniai įvykiai Lietuvoje, susiję su vaikais, ir išėjusi knyga šia tematika yra sutapimas. Bet tai tik įrodo, kad niekas nepasikeitė... Galų gale susimąsto, kad tikriausiai niekas nevyksta be reikalo, todėl tikriausiai ir išėjo ši knyga.

Kalbėdama apie šiandieninę situaciją, ji prisimena, kad anuomet, prieš dvidešimt metų, buvo kreiptasi ir į policiją, ir Vaikų teisių apsaugos tarnybą, bet visi sakė, kad nieko negali padaryti. „Kaip dar beviltiškiau gali jaustis vaikas, kai policininkai, matydami akivaizdų smurtą, žiūrėdami vaikams į akis, gali ramia širdimi išvažiuoti?“, – dabar retoriškai klausia Erika. „Tiek daug metų mes iš nieko nesulaukėme visiškai jokios pagalbos. O Tėvas, nakčiai paimtas į blaivyklą, ryte grįždavo dar piktesnis“, – prisimena Erika.

Knyga „Dukra“/Sandros Sadauskaitės nuotr.
Knyga „Dukra“/Sandros Sadauskaitės nuotr.

Tik parašiusi knygą, galėjo paskambinti tėvui

​Porą metų vis parašydavau po pastraipą, apsiverkdavau ir uždarydavau kompiuterį. Tačiau jei manęs ši mintis nepalieka, supratau, kad reikia tai padaryti. ​

Erikos draugė vis sakydavo, kad ji privalo parašyti knygą apie savo gyvenimą. „Tada galvojau, ką aš galiu pasakyti žmonėms. Turėjau daug kompleksų, buvau liūdna. Visgi pagalvojau, kad reikėtų pabandyti parašyti bent prisiminimus. Porą metų vis parašydavau po pastraipą, apsiverkdavau ir uždarydavau kompiuterį. Tačiau supratau viena – jei manęs ši mintis nepalieka, vadinasi, reikia tai padaryti“ – atvirauja Erika.

Pačią knygą Erika parašė vos per tris vasaros mėnesius. Dabar tikina, kad šios knygos neįmanoma skaityti neverkiant. „Aš net pati knygoje rašau, kad rašant šį sakinį, krenta ašaros. Kasnakt mano kompiuteris būdavo apverktas. Tie potyriai labai skaudūs. Kai pagaliau gavau knygą į rankas, pavarčiau ir vėl apsiverkiau. Tai tam tikra prasme psichologinis seansas. Kai kurie moka psichologams pinigus, o aš viską išrašiau. Kai padėjau paskutinį tašką, man labai palengvėjo“, – knygos rašymo procesą apibūdina rašytoja.

Ir tik tada, kai knygą nunešiau į leidyklą, galėjau paskambinti tėvui. Anksčiau, kai ruošdavausi jam skambinti, drebėdavo širdis, pakildavo pulsas, dabar jaučiuosi rami. Jis sakė, kad knygą nusipirko ir verkė, nes pripažįsta, kad buvo blogas tėvas, niekšas. Aš negaliu jam nieko į tai atsakyti, tik tiek, kad dabar yra kitaip ir gali bent skirti dėmesio, laiko, nes daugiau nieko ir nereikia“, – atvirauja Erika.

Ne visi artimieji palaikė

Nors buvo didelė dalis žmonių, kurie palaikė, skatino nesustoti, gyrė, ne visi buvo nusiteikę draugiškai. Ir kas keisčiausia – giminės. „Nors brolis nedaugžodžiauja, bet kai išleidau knygą, gavau iš jo daug komplimentų. Mama pasakė, kad daryčiau tai, ką sumaniau. Bet po poros mėnesių patikinau ją, kad knyga tikrai bus išleista ir klausiau, ką aš galiu rašyti, nes buvo labai skaudžių įvykių. Pavyzdžiui, sykį mama bandė nusižudyti prie mano akių. Tuo metu man buvo maždaug devyneri. Aš mačiau, kaip ji miršta, o ji sakė: „Palikite mane ramybėje, aš noriu numirti.“

TAIP PAT SKAITYKITE Andrė Amiya Pabarčiūtė: „Kiekviena moteris – genijus“

Deja, net ir skriaudžiama, kaip ir visos moterys, ji bijojo išsiskirti su vyru, likti be finansų, be statuso. Kaip po dvylikos metų išsiskyrė, giminės klausė, kodėl išsiskyrė su tokiu tobulu vyru. „Prieš kitus jis atrodė labai geras. Daugelis giminaičių manęs klausė, kodėl man reikia rašyti apie save visam pasauliui, skalbti nešvarius marškinius. O aš žinau, kodėl – tai gali padėti kitoms moterims, vaikams, šeimoms.“

„Manęs patarimų klausia 40-etės, jos mato, ką aš išgyvenau. Jos supranta, kad galima iš šio užburto rato išeiti. Kalbėti reikia ir su vaikais, ypač mokyklose, nes jie dažnai slepia tai, kas vyksta namuose, tačiau labai kenčia. Jei žmogus nelaimingas, reikia paklausti apie jo vaikystę, santykius su mama“, – įsitikinusi Erika.

Knygos „Dukra“ pristatymas/Sandros Sadauskaitės nuotr.
Knygos „Dukra“ pristatymas/Sandros Sadauskaitės nuotr.

Gerų patarimų davė rašytojas Alex Monaco

Rašytojas Alex Monaco buvo tas žmogus, kuris padėjo pakoreguoti kai kuriuos dalykus knygoje, buvo jos mokytojas. „Buvo momentas, kai rašydama tarsi užstrigau, tad man reikėjo patarimų iš šalies. Jis man davė užduotį per savaitę pakeisti knygos pavadinimą, rašymo stilių“, – atskleidžia Erika.

„Išmokau ir tai, kad reikia degti aistra, jei kažką darai. Man kilo klausimas, kaip aistringai rašyti. O dabar, kai gaunu padėkos žinutes, žmonių atsiliepimus, suprantu, kad man tai pavyko. Taip pat išmokau disciplinos, o tai labai svarbu, siekiant bet kokio tikslo. Kadangi vasarą rašiau knygą, domėjausi kitomis panašiomis istorijomis, o dar dirbu fitneso trenere, tai per dieną turėjau atlikti daug darbų. Disciplina būtina“, – pabrėžia Erika.

Erika sako, kad ir trenerės darbas, ir rašymas padeda žmonėms tapti laimingesniems. „Aš grįžtu iš darbo fiziškai pavargusi, bet emociškai pakylėta. O rašymas irgi pagalba žmonėms. Man smagu išgirsti, kad perskaitę knygą žmonės daugiau šypsosi, daugiau bendrauja su mama“ – pastebėti smulkmenas pataria rašytoja.

Išgyti padėjo kambario draugė ir tinkama knyga

Gijimo procesas prasidėjo studijų laikais, ketvirtame kurse. Į rankas papuolė knyga „Kaip susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. „Dabar ją verčiu, žiūriu, kokia ji mažytė, o joje surašyti tokie paprasti dalykai: kad reikia daugiau šypsotis, užkalbinti nepažįstamąjį. Aš viso to nemokėjau.

​Kai moteris tiek patiria ir sugeba išauginti gerus vaikus, tai yra milžiniškas darbas. O dabar mano mama laiminga, laisva, žydinti, nebeverkia. ​

Buvau nusistačiusi prieš viską: draugus, pasaulį, mokslą, tėvus. Nežinojau, kaip man gyventi su savo nelaime. Aš labai nemėgau savo šypsenos, o dabar nuolat šypsausi, ir daugelis man kartoja: „Kokia graži tavo šypsena.“

„Pradėjau skleisti šilumą aplink save ir pamačiau, kokią jėgą tai turi. Ir tada pastebėjau, kad teigiami vidiniai dalykai padėjo pritraukti gerus pokyčius, pavyzdžiui, susiradau gerą darbą. Todėl daug rašau apie vidinę būseną. Jei būsi nelaimingas, tai nesiseks visur: ges mašina, lūš kulniukas gatvėje, padavėja atneš neskanų maistą ir pan. Dabar jaučiuosi laiminga, kai galiu nustebinti savo mamą: ką nors gražaus jai nupirkti, nusivežti atostogauti, pavaišinti neragautu maistu. Tai mane labai džiugina“, – į pasaulį žvelgti optimistiškiau bet kokiomis aplinkybėmis pataria Erika.

Autorė pataria: „Moterys, pirmiausiai išsiskirkite“

„Jei patiriate smurtą šeimoje, pirmiausiai reikia išsiskirti, nes žiūri į moterį ir matai, kad ji nežydi. Jei ji mylės save, galės mylėti ir kitus. Juk ir lėktuve, pirmiausiai deguonies kaukę užsidedi sau, paskui vaikui. Jei moteris išdalins save vien tik vaikams, šeimai, namų ruošai, ji išsisems. Man gaila tų moterų, kurios nežino, ką daryti, o reikia tik išeiti. Kad ir kaip sunku, tai pirmasis žingsnis ir jai, ir vaikams“, – neabejoja rašytoja.

TAIP PAT SKAITYKITE Stokholmo sindromas pastebimas ir darbovietėse, ir šeimose

„Kai moteris tiek patiria ir sugeba išauginti gerus vaikus, tai yra milžiniškas darbas. O dabar mano mama laiminga, laisva, žydinti, nebeverkia. Moteris, gyvenanti su smurtautoju, pati save žemina, todėl reikia daryti sprendimą“, – tvirtina Erika.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt