Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laiškas nepažįstamajam: „Tu – mano narkotikas“

Vyras.
Fotolia nuotr. / Vyras.
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Net jei niekada manęs nepaklausi, kaip man sekasi, ir jei niekada negersime kavos vėsų rytą, o tavo rankos niekada neglostys mano kūno po aistringos nakties, noriu tau padėkoti. Už tai, kad esi...

Suskamba žadintuvas. 6 valanda ryto. Išjungiu jį, bet netraukiu antklodės sau ant galvos. Šiandien ta viena iš kelių savaitės dienų, kai nesinori ilgiau miegoti. Kai nejaučiu kambario vėsos ir negalvoju, kokie iššūkiai laukia darbe. Diena, kai prie veidrodžio užtrunku trumpiau ir neplikau puodelio kavos. Šiandien man viso to nereikia. Šiandien mano akys ir taip šypsosis, nes jos pamatys Tave.

*

Jau prabėgo pusantrų metų. Aštuoniolika mėnesių. Daugiau nei septyniasdešimt savaičių. Tačiau iki šiol prisimenu tą vėsų rytą, kai išvydau Tavo besišypsančias akis. Jos klausė ir žavėjo, viliojo ir kvietė. Sutrikau. Jau seniai buvau pamiršusi, kaip gali spindėti smalsios nepažįstamo vyro akys. Tas žvilgsnis – šiltas ir smalsus – įžiebė mažą kibirkštėlę širdyje. Bėgant savaitėms ji vis stipriau ruseno virsdama maža liepsnele. Deja, jai nebuvo lempa tapti deginančia ugnimi. Kaip ir manąjį, Tavo bevardį pirštą puošė žiedas. Skaudus priminimas, neleidęs žengti lemtingo žingsnio. Bet mes vis tiek kaskart ieškojome vienas kito žvilgsnio, sekėme kiekvieną kūno judesį ir iki šiol tik vienas kitam sakome „Labas rytas“. Kai ištari šiuos žodžius, mano širdis sustoja, o mintys iš naujo paklysta trumpose, tačiau tokiose brangiose laimės akimirkose...

Kai ištari šiuos žodžius, mano širdis sustoja, o mintys iš naujo paklysta trumpose, tačiau tokiose brangiose laimės akimirkose...

*

Kad tu žinotum, kiek kartų žvelgiau į tave ir troškau paliesti juodus lyg naktis tavo plaukus. Lėtai panardinti rankas į tankias jų sruogas, o paskui palengva pirštais nuslysti nuskustais skruostais. Kiek kartų žvilgsniu glosčiau tavo kūną – tvirtą, bet dailų, ir svajojau pajusti jo šilumą. Kiek kartų norėjau tau pasakyti, koks esi žavingai juokingas, kai po sunkios nakties į pasaulį rūsčiai žvelgi pro užmiegotas akis. O kartais, kai būni liūdnas ir tylus, taip norisi prie tavęs prisiglausti, apkabinti ir paklausti: „Kas gi nutiko?..“

Ar pameni tą pilką ir lietingą rugpjūčio rytą, kai skriedamas šlapia gatve pasivijai mane? Tu nežinai, kaip daužėsi mano širdis veidrodėlyje išvydus ryškius tavojo automobilio žibintus. Jų vis dar ieškau kiekvieną rytą važiuodama ta pačia gatve. Vis dar noriu, kad nepraskrietum pro šalį, palydėtum, kaip ir anąkart. Tyliai, be žodžių, bet su maža viltimi.

Fotolia nuotr./Vairuotojas.
Fotolia nuotr./Vairuotojas.

Kad tu žinotum, kiek kartų eidama pro tą juodą automobilį norėjau ant lango nupiešti mažą širdelę. Ne tam, kad man atsakytum. Tik tam, kad nuspalvinčiau tavo dieną, kad padovanočiau trupinėlį laimės. Nes kai laimingai šypsosi tavo akys, nušvinta net ir pilkiausia mano diena.

O kiek naktų, kai vyro rankos slydo mano kūnu, svajojau apie tave. Troškau, kad ne jo, o tavo lūpų prisilietimas degintų mano odą, o tvirtas, aistros užvaldytas kūnas pakeltų į dar neregėtas aukštumas. Nurieda ašara. Kiekvieną kartą, kai du įkaitę kūnai atsiplėšia vienas nuo kito ir krinta į minkštus patalus. Nes vyras šalia manęs – ne tu.

*

Ar tu žinai, kaip tavęs ilgiuosi, kai kartais dingsti? Kai bėga dienos, savaitės, o tavo šypsena nepraskaidrina mano ryto? Kai bijau, kad daugiau tavęs nepamatysiu? Tačiau veju juodžiausias mintis į šalį ir noriu tikėti, kad esi užsiėmęs, o gal sergi... Ir bėga dienos. O aš laukiu. Laukiu ir mėginu save įtikinti, kad viskas, ką tau jaučiu, yra kvailystė. Kad tai vaikiškas susižavėjimas, kuris niekada nevirs pirmuoju pasimatymu ir pirmąja naktimi. O dienos bėga, pamažu negailestingai trindamos tavo atvaizdą iš atminties ir sapnų.

Ir kai, rodos, imu gyventi naują gyvenimą, kai patikiu, kad ir taip turiu viską, ko galima trokšti, tu vėl sugrįžti. Ir vėl ryžtingai įžengęs pro duris susirandi mane žvilgsniu, vėl sukeli audrą širdyje, vėl dovanoji mažą viltį. O aš, kaip mažas vaikas, vėl patikiu svajone. Ir vėl manęs nebeliūdina tamsus dangus, automobilio stiklą plaunantis šaltas lietus ir net niūriausias laiškas elektroniniame pašte. Nes tu – mano narkotikas. Lyg juodos, ką tik išvirtos kavos aromatas. Pažadinantis dar neprilietus lūpomis puodelio, apsvaiginantis vos tik pajutus dievišką aromatą. Ir bemat išgaruojantis bundantį miestą gaubiančiame rūke...

*

Ir net jei niekada manęs nepaklausi, kaip man sekas, ir jei niekada negersime kavos vėsų rytą, o tavo rankos niekada neglostys mano kūno po aistringos nakties, noriu tau padėkoti. Už tai, kad esi. Už pažadintus jausmus, kuriuos jau seniai buvau pamiršusi. Už spalvotus sapnus, po kurių virpa kūnas. Už galimybę svajoti, net jei žinau, kad mano norams niekada nebus lemta išsipildyti. Už džiaugsmą, kurio prisipildo širdis išvydus Tave. Ačiū Tau, mano juodaplauki nepažįstamasis.

Rasa

TAIP PAT SKAITYKITE: 3 ženklai, kad santykiai nesiklosto taip, kaip norėtumėte

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt