Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Meilės istorija: gražiausias žodis – „meilužė“

Karštas bučinys
„Fotolia“ nuotr. / Karštas bučinys
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Tyrimai atskleidė, kad lietuviams gražiausias lietuvių kalbos žodis yra „ačiū“. Tiesa, ne visiems. Man gražiausias žodis – „meilužė“.

„Meilužė“ tiesiogiai kildinamas iš žodžio „meilė“. O tai pats nuostabiausias jausmo gyvenime. Nei „žmona“, nei „sutuoktinė“, nei „partnerė“, nei „gyvenimo“ ar net „širdies draugė“ taip neskamba.

„Meilužė“ tiesiogiai kildinamas iš žodžio „meilė“. O tai pats nuostabiausias jausmo gyvenime. Nei „žmona“, nei „sutuoktinė“, nei „partnerė“, nei „gyvenimo“ ar net „širdies draugė“ taip neskamba.

Taip, aš meilužė. Jau bene šešeri metai. Ir sakau tai aukštai iškelta galva, nes myliu tą vyrą, o jis – tikiu – myli mane. Tomas nenešioja auksinio žiedo, todėl, kai susitikome, maniau, kad yra laisvas ar išsiskyręs. Ta apmaudi klaida nulėmė tolesnius mūsų santykius. Jei būčiau iš karto žinojusi tiesą, būčiau neužmezgusi jokių santykių. Būčiau tris naktis paverkusi į pagalvę, ir tiek. Bet sužinojau per vėlai – pilve jau skraidė aistros drugeliai, o akis uždengė rožiniai akiniai.

„Šeimoje auginu du sūnus“, – atvirai pasakė Tomas. O aš tarsi sau garsiai ištariau: „Vyras, kuris užaugina du sūnus, lengvai gali užauginti ir keturis.“ Po šių žodžių stojo nejauki tyla. Jis ilgai susimąstęs į mane žiūrėjo.

Mylimasis man niekada nemelavo. Nežadėjo „rytoj“ palikti žmonos. Apskritai apie ją kalbėjo tik pagarbiai. Kortas atvertė iš karto: žmonos nemyli ir niekada nemylėjo, į porą juodu suvedė kūdikis. Bet vaikus jis myli ir užaugins.

Seniau nebuvau turėjusi rimtesnių santykių, todėl lovoje Tomas mane išmokė visko ir taip, kaip maloniausia jam. Tapau kažkuo tarp kekšės ir šventosios. Išmokau atspėti, kas jam rūpi ir kaip padaryti jį laimingą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Moterų nuomonė: mitai apie santuoką greitai sugriuvo

Fotolia nuotr./Jausminga pora
Fotolia nuotr./Jausminga pora

***

Tądien paskambino Vilma, mano draugė, kuri laisvalaikiu mokėsi juvelyrikos, ir pakvietė ateiti. Parodė naujausius savo sukurtus žiedus, matavomės, kalbėjomės ir juokavome. Aš netikėtai prisipažinau, kad man gražiausi – su ryškiai raudonu rubino brangakmeniu. Tik daug vėliau sužinojau, kad ta popietė nebuvo jau tokia nekalta...

***

Ryšiai su Tomu stiprėjo. Dažnai pietaudavome nedidelėje kavinukėje šalia verslo centro, kuriame jis dirbo. Tie dienos pietūs turėjo būti įprasti. Bet Tomas atnešė nedidelę, ką tik suskintą vos pražydusių žibuoklių puokštelę ir lygiai tokios pat svaiginamai žydros spalvos dėžutę. „Myliu tave, Jurga, – ištarė, – ar sutinki būti mano žmona?“ Visiškai pasimečiau... Kokia dar žmona?!.. Juk jis net neplanuoja skirtis. Tuomet Tomas atvėrė žydrąją dėžutę, o joje raudoniu žėrėjo žiedas su rubinu ir keliais mažučiais deimančiukais.

„Imk, bet prisiek, kad mūsų kapai bus šalia“, – ir užmovė žiedą.

„Imk, bet prisiek, kad mūsų kapai bus šalia“, – ir užmovė žiedą. Kurį laiką buvau praradusi kalbos dovaną. Neradau tinkamų žodžių. „Juk tu susituokęs. Ir ne kartą man sakei, kad nesiskirsi. Koks čia žiedas? Kam tos patyčios?“ – pagaliau pralemenau. „O tu gerai jį apžiūrėk,“ – ramiai pasiūlė Tomas. Nusimoviau ir vidinėje pusėje radau išgraviruotą tolimą ateities datą. „Tai – dvylika metų nuo mūsų pažinties“, – pasakiau. „Ne, tai metai, kai mano jaunesniajam sūnui sukaks aštuoniolika. Aš myliu tave, Jurga. Tiesiog noriu užauginti sūnus. Ir gal tada dar du sūnus su tavimi“, – nusišypsojo Tomas.

Meilužė... Tą akimirką supratau, kad man skirta dalia – laukti. „Nemune ledai išplauks, obelys pabals, lauk manęs...“ – mintyse skambėjo mokyklos suole iškaltas Salomėjos Nėries eilėraštis. Meilužė... Daugelis skaitytojų gal ir pasmerks mane, bet juk meilės nevalia smerkti.

***

Raudonas rubinas degina ranką... Kiti jį pamatę ima sveikinti ir klausinėti, ar vestuvės jau šią vasarą... Artimieji diplomatiškai šios temos vengia.

Pradėjau bėgioti maratonus – jie ugdo ištvermę. Kartu supranti, kad kiekvienas kitas kilometras bus tik sunkesnis ir pareikalaus daugiau jėgų. Taip ir gyvenime... Kaip tik dabar savita maratono pusiaukelė – lygiai šešeri metai nuo datos, kai su Tomu susipažinome, ir dar šešeri iki tos, kada jis pažadėjo mane vesti. Man bus jau trisdešimt ketveri – už nugaros gražiausi jaunystės metai. Ar Tomas išpildys savo pažadą?.. Juk kai aš vieniša apsikabinu jo dovanotą meškiuką, mylimasis užmiega glėbyje spausdamas bendraamžę žmoną. Ar po šitiek metų jis dar mylės mane?.. Kaip mane priims suaugę jo sūnūs?.. Galų gale – ar aš pati jį vis dar mylėsiu?.. Visus kitus potencialius kandidatus aš juk pati atstūmiau sužadėtinės statusu...

Lyg nujausdamas mane puolančias abejones, šį rugpjūtį Tomas nusivežė mane į verslo kelionę – į Romą. „Pasivaikščiok po parduotuves. Noriu, kad vakare atrodytum pritrenkiančiai – vakarieniausime mieste.“ Taip, aš turiu tik man skirtą kreditinę kortelę, bet stengiuosi kuo mažiau išlaidauti. Nenoriu, be to, bijau, kad mūsų santykiai neįgautų „perku–parduodu“ pobūdžio. Tomo pinigų negailėjau tik vienam – gundančiam, figūrą paryškinančiam apatiniam trikotažui – juk visgi meilužė...

Nusipirkau kuklią raudoną suknelę ir ilgai rinkausi kvepalus. Suradau staigmeną ir Tomui – iš juodo ir balto šokolado nulietą šachmatų lentą su figūromis. Sužaisime vakare partiją, pamaniau.

„Nėra čia jokios nuodėmės, nes tu – man skirta moteris“, – netikėtai rimtai atsakė Tomas.

Jauki vakarienė vyko nedideliame šeimos restoranėlyje, kur mama sukosi virtuvėje, o dukra priiminėjo užsakymus ir nešiojo patiekalus. Grįžę į viešbutį, persirengėme paprasčiau ir išsprukome į naktinį Amžinąjį miestą. „Reikia nuvažiuoti iki Vatikano, už mudviejų nuodėmes“, – pajuokavau. „Nėra čia jokios nuodėmės, nes tu – man skirta moteris“, – netikėtai rimtai atsakė Tomas. Sėdėjome dviese prie Koliziejaus, svarstėme, kaip jautėsi gladiatoriai, pasmerkti mirti. Ir supratome: svarbu tik tai, kas yra šiandien, čia ir dabar, nes rytoj mūsų gali ir nebebūti...

O šiandien man gražiausias žodis – „meilužė“.

Jurga

TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės istorija: „Džiaugiuosi, kad tąkart ištariau „ne“

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt