Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Meilės istorija: „Pirmąją meilę prisimenu net praėjus 40 metų“

Mėnulis
Fotolia nuotr. / Mėnulis
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Jau seniai užmiršau kelią į mokyklą. Ir net kai kurių klasės draugų vardus. Jau neprisimenu, kaip atrodė mano suolas, kokia buvo lenta ir kaip aidėdavo ilguose koridoriuose mūsų balsai per pertraukas, tačiau nepamiršau savo pirmosios meilės.

Kiekvieną rugsėjo pirmąją jo veidas iškyla man prieš akis: pilkšvos didelės liūdnos akys, riesta, gal net kiek mergaitiška, nosis, ant akių krintančios neklusnios garbanos. Ir toks išstypęs, beveik visa galva praaugęs kitus klasės vaikinukus.

Sklido kalbos, kad čia jį atsivežė motina ir naujasis jos vyras, gyvenimą pradėję kurti ant dviejų iširusių šeimų griuvėsių.

Buvau tik devintokė, taigi šešiolikmetė. O jis – naujokas, atvykęs iš kito Lietuvos krašto. Sklido kalbos, kad čia jį atsivežė motina ir naujasis jos vyras, gyvenimą pradėję kurti ant dviejų iširusių šeimų griuvėsių. Jos kraitis buvo du vaikai – Evaldas, nuo pirmo žvilgsnio kritęs man į akį ir širdį, ir jo mažoji sesė, pradinukė, kuri vėliau suvaidino lemiamą vaidmenį mūsų istorijoje.

Taip ir matau save, vilkinčią ruda mokykline suknute ir laikančią margaspalvių jurginų puokštę. Regiu save tokią, kokią mane tą Rugsėjo 1-ąją pamatė jis. Evaldas.

Nesakyčiau, kad buvau ypatinga ir tikrai neturėjau kristi jam į akį. Tuo labiau, kad klasėje buvo tikrų gražuolių – aukštų ir liaunų, ilgaplaukių ir pasitikinčių savimi merginų. Visos jos viltingai žiūrėjo į naujoką. Ko gero, tik aš viena stebėdama Evaldą mačiau ne potencialų vaikiną, bet jo liūdnas akis ir jaučiau gailestį. Vaikinukas neatrodė ne iš tų, kuriems lengva susipažinti, bendrauti, įsilieti į naują kolektyvą. Supratau, kad jis kankinasi, išrautas iš artimų draugų būrio ir negailestingai įmestas į visiškai svetimą aplinką.

Vis stovintį nuošalyje Evaldą stengdavausi užkalbinti, pasiteirauti, pavyzdžiui, kaip sekėsi kontrolinis, arba kokias knygas mėgsta skaityti. Taip jau nutiko, kad radome daug bendrų interesų. Jis buvo aistringas žvejys, o aš gamtos vaikas – mieliau sėdėdavau su knyga paupyje, nei šlifuodavau miestelio gatves. Pamažu susidraugavome, tapome artimais bičiuliais.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip parodyti meilę be žodžių: 7 efektyvūs būdai

„Fotolia“ nuotr./Rankos
„Fotolia“ nuotr./Rankos

Mano tėvai daug dirbo. Evaldo mama buvo užimta naująja meile – neturėjo laiko ne tik Evaldui, bet ir mažajai sesutei, taigi ji kaip uodegėlė vis sekiojo mudviem iš paskos. Evaldas su sesute padėjo man skinti obuolius, drauge ėjo grybauti. Kartą mama pričirškino baravykų svieste ir pakvietė visus mus prie stalo. Buvau vienturtė, bet tąkart jaučiausi, lyg staiga būčiau įgijusi brolį ir sesę.

Žiemą kartu slidinėjome, tampėme vieni kitus rogutėmis, bandėme upės ledo stiprumą. Ir tomis dienomis, prieš užmigdama, aš jau pradėjau galvoti apie Evaldą ne kaip apie brolį, bet kaip apie vaikiną – budo pirmieji, dar nedrąsūs, bet jau aiškiai įvardijami jausmai. Pradėjau virpėti nuo kiekvieno Evaldo prisilietimo, jie staiga tapo elektros iškrova, supurtančia iki sielos gelmių. Matyt, taip pat jautėsi ir Evaldas, nes kaskart, vos tik prigludęs, atšokdavo, parausdavo ir nerasdavo, ką pasakyti. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau prisilietimai tapo nebe atsitiktiniai – Evaldas net ieškodavo progų priglausti mano ranką: paduodamas knygą, stverdamas slidžių lazdą ar suskubdamas atverti duris. O man svaigo galva. Skubėdavau į mokyklą, kad tik kuo greičiau sutikčiau jo žvilgsnį, o susirgti būdavo pati didžiausia bausmė. Tačiau tuomet Evaldas ateidavo manęs aplankyti – pasakodavo, kas nutiko mokykloje, aiškindavo naujas temas, o aš, apsiklojusi beveik iki ausų, tik žiūrėdavau didelėmis akimis ir nebyliai maldaudavau, kad jis kuo ilgiau neišeitų.

Paskui atėjo pavasaris. Svaigiai žydint sodams mums abiem sukako 17. Atrodė, buvome patys laimingiausi pasaulyje. Troškome būti drauge, troškome vienas kito bučinių ir nedrąsių glamonių, tad jau neleisdavome mažajai Evaldo sesutei sekioti iš paskos – jai teko susirasti naujų vaikiško šnipinėjimo objektų. Deja, jais tapo naujasis tėtukas ir... miestelio bibliotekininkė.

Tik po daugelio metų sužinojau, kodėl taip staiga, vos spėjus pasibaigti mokslo metams, Evaldo šeima išvyko. Pasirodo, mažoji pleputė atvėrė mamai akis ir paskatino su vaikais ieškoti naujos vietos. Mudu net neturėjome galimybės atsisveikinti.

***

Prabėgo daugiau kaip 40 metų, o aš tebeturiu per 17-ąjį gimtadienį Evaldo padovanotą medinę, dailiai raižytą papuošalų dėžutę. Ant dugno jo ranka užrašyta: „Violetai 17“. Laikau joje pačius mieliausius papuošalus ir kaskart atverdama prisimenu savo pirmąją meilę. Evaldas akyse iškyla kiekvieną Rugsėjo 1-ąją. Anksčiau – vedant į mokyklą vaikus, dabar – grožintis jau mokyklinukais anūkais. Ši diena man visada pilna džiaugsmingų prisiminimų, sielos virpulio ir švelnaus liūdesio, kad pirmoji meilė buvo tokia trumpa.

Nežinau, kaip susiklostė Evaldo likimas. Panaršiusi internete išvydau solidų, pliktelėjusį ir žilą vyruką su kostiumu. Tikriausiai taip pat senelis, nes nuotraukose labai švelniai glaudžia aplink tupinčius pyplius. Tikiuosi, kad ir aš išlikau jo prisiminimuose kaip gražus jaunystės blykstelėjimas – mergaitė, padovanojusi pirmąjį bučinį, parašiusi tūkstantį neišsiųstų laiškų ir pažadėjusi niekada jo neužmiršti.

Violeta

TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės istorija: „Džiaugiuosi, kad tąkart ištariau „ne“

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt