Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija: „Iškenčiau daug pažeminimų, bet skirtis iki šiol bijau...“

Smurtą patiriantis asmuo gali pradėti galvoti, kad „kažkas su manimi iš tikrųjų yra negerai“.
Fotolia nuotr. / Bijanti moteris
Šaltinis: Ji24.lt
0
A A

Gal mano istorija niekuo neypatinga ir neįdomi, bet noriu išsipasakoti ir gal netgi gauti patarimą, kaip gyventi toliau.

O Dieve, kaip aš jį mylėjau...

Susitikome prieš daugiau nei 16 metų. Nebuvau gražuolė, bet ir ne pabaisa. Draugė davė jo telefono numerį, tad pradžioje bendravome tik trumposiomis žinutėmis. Po kiek laiko išaušo ta diena, kai jis pasirodė prie mano durų.

Išsipuošiau kaip tik galėjau: apsiaviau aukštakulnius, apsirengiau gražiausius drabužius ir išgirdau durų skambutį. Atidarau duris, ir – „o mamyte“... Stovi mažas, susitraukęs žmogėnas, apranga niekuo neišsiskiriantis, o aš, avėdama aukštakulnius, visa galva už jį aukštesnė.

Teko nėščiai 15 kilometrų žingsniuoti, buvau palikta viduryje miškų, teko klūpoti prieš jį, kad tik manęs nepaliktų...

Nepadarė jis man jokio įspūdžio. Net juokas ėmė, bet kažkas patraukė. Kai dabar pagalvoju, gal jo pasitikėjimas savimi. Nuo tos dienos įsikaliau sau į galvą, kad jis turi būti mano. Jis niekados nesakė, kad mane myli, buvo šaltas, niekada nekalbėdavo atvirai, niekada manęs nestebindavo, bet vis tiek norėjau jo kaip išprotėjusi. Visko buvo: ir verkiau, ir maldavau, o jis begalę kartų mane įskaudino be jokio gailesčio, bet pasiekiau savo – mes jau 15 metų susituokę...

Dabar matau, kad santykiai buvo pasmerkti nuo pirmos dienos

Pasiekiau. Dabar gailiuosi tos dienos. Kai dabar mąstau apie visą mūsų santykių pradžią, suprantu, kad viskas buvo pasmerkta nuo pirmos draugystės dienos: mūsų niekas nesiejo, bet mano rožiniai akiniai, kuriuos nešiojau, ir ta begalinė meilė jam neleido blaiviai to suvokti.

TAIP PAT SKAITYKITE Knygos „Dukra“ autorė: „Manęs klausė, kodėl viešai skalbiu šeimos marškinius“

Kai pagalvoju, net nežinau, už ką jį taip mylėjau. Bet mano meilė jam buvo kaip liga – nemačiau jokių neigiamų jo savybių, nemačiau nieko blogo, kai į savo brolio vaiko krikštynas jis pasikvietė ne mane, o mano draugę. Nieko smerktino nemačiau ir tada, kai pas jį lankydavosi kitos merginos, juk jos tik draugės.

Net mūsų vestuvių diena buvo tokia lietinga ir vėjuota, kad skėčiai visi, kuriuos turėjome, sulūžo. Kai dabar mąstau, tai buvo ženklas. Jau kitą dieną jis išėjo švęsti mūsų vestuvių su bendradarbiais, kurie pasveikino, tik, aišku, ten manęs nekvietė. Prašiau, net maldavau jo su ašaromis akyse, kad ir mane pasiimtų, bet veltui. Vis tiek jį mylėjau, be galo pavydėjau jo visiems, o jis nuolat mane skaudindavo: tai per naktį negrįždavo, tai su draugais išeidavo.

Taip ir bėgo mano, jaunamartės, gyvenimas

Praėjus metams po vestuvių gimė dukra. Maniau, kad dabar jau viskas susitvarkys ir gyvensime gražiai, bet veltui. Ji visada mėgo išgerti ir jam neužtekdavo vienos dienos (gerdavo su draugais, o antrą dieną vienas pats namuose). Vos tik bandydavau ką nors sakyti apie jo gastroles ir girtavimą, atsakymas būdavo „nepatinka, negyvenk“, ir specialiai pradėdavo krautis daiktus. O tada norėdama jį atkalbėti turėdavau atsiprašyti, verkti, klauptis ant kelių. Tuomet jis, paniekinamai žiūrėdamas į mane, pasilikdavo.

Kai dukrytei buvo beveik ketveri metukai, pajutau, kad mano aistra jam pradėjo blėsti. Jei būčiau logiškai mąsčiusi, jau tada reikėjo skirtis ir apie nieką negalvoti. Tačiau nusprendžiau, kad mums reikia dar vieno vaiko, kad mūsų šeima būtų ideali. Taigi gimė sūnus. Auginame du nuostabius vaikus, tėtis jiems yra geras, myli juos, bet ką daryti man?

TAIP PAT SKAITYKITE Nuo kokių vyrų moterys turėtų bėgti neatsisukdamos?

Iš linksmos virtau pilka, niūria moterimi

Jis vyresnis už mane septyneriais metais. Užaugo daugiavaikėje šeimoje, kurioje nebuvo mylimas nei tėvo, nei mamos. Mano šeima kitokia. Nors tėvai ir nesutarė idealiai, bet visada jaučiausi mylima. Per 15 mūsų santuokos metų nė karto neišgirdau, kad jis mane myli (nebent girtas pasako). Mylėjimasis man tapo prievole: stengiuosi eiti į lovą kuo vėliau, kad jis jau miegotų, mylintis nėra jokių bučinių, tik formalus jo aistros patenkinimas. Jokių dovanų, staigmenų negaunu, o bandydama pasikalbėti atvirai visada sulaukiu žodžių „jei tau nepatinka, aš galiu išeiti“.

„Fotolia“ nuotr./Liūdna moteris
„Fotolia“ nuotr./Liūdna moteris

Kiek per bendrus mūsų gyvenimo metus buvo pažeminimų, sunku net suskaičiuoti. Teko ir nėščiai 15 kilometrų žingsniuoti (nes vyras girtas namie miegojo, o aš neturėjau nė cento kelionei), buvau palikta viduryje miškų, nes atvažiavusi pasiimti girto vyro nesutikau laukti mašinoje, kol balius baigsis (vaikai vieni namuose buvo), teko klūpoti prieš jį, kad tik manęs nepaliktų. Taip pamažu iš visada linksmos, žodžio kišenėje neieškančios mergaičiukės virtau pikta, niūria moterimi.

Man dar tik 35 metai, bet jaučiuosi skęstanti pati savyje. Skirtis nesiryžtu, nors meilės, kuri kažkada buvo, tikrai nebėra, liko tik prisirišimas. Per tiek bendro gyvenimo metų tikrai pasikeičiau, visada taikydavausi ir bandydavau prisitaikyti prie jo norų ir nuomonės.

Daugelis sako, kad iš bjauriojo ančiuko po vaikų gimimo tapau tikra gražuole ir motinystė man tik į naudą. Pripažįstu tą ir pati – vyrai palydi akimis. Be galo myliu savo vaikus ir tikrai, jie turėčiau galimybę laiką atsukti atgal, susilaukčiau kiekvieno iš jų dar 100 kartų. Tik ne su tuo vyru...

Skirtis bijau...

Kad ir kaip būtų, aš esu ne tik mama, bet ir moteris, kuriai reikia šilumos, dėmesio, jausmų. Nebesuprantu, kas su manimi darosi, net pati pradėjau ieškoti vyrų, kurie bent tomis trumpomis aistros akimirkomis padėtų užsimiršti, nebegalvoti, kokia vieniša ir niekam nereikalinga jaučiuosi. Man net nesvarbu, koks tas vyras, svarbu nors trumpam viską užmiršti.

Kai pamąstau, kad taip ir prabėgs gyvenimas su „ledo žmogumi“, kuris manęs nemyli ir nevertina, o pilve niekada daugiau neplasnos drugeliai, primindami, kad šalia yra žmogus, kuriam gali atsiduoti visa savo esybe, ašaros bėga upeliais, gyvenimas nebemielas ir jokios prasmės nebematau. Nejaugi visą gyvenimą tik egzistuosiu ir vaidinsiu, kad viskas yra gerai?

TAIP PAT SKAITYKITE Bendradarbis rodo simpatiją. Ar reikia sakyti sutuoktiniui?

Bijau skirtis, prarasti stabilumą, įskaudinti vaikus, bijau aplinkinių pasmerkimo. Žinau tik viena – žmogus, su kuriuo gyvenu tiek metų, niekada nepasikeis. Kuo tolyn eina metai, tuo labiau mano jausmai virsta neapykanta. Ką man daryti, kaip pasiryžti skyryboms? Kartais norėčiau užmigti ir neatsibusti, kad vėl neišauštų eilinė diena, vedanti į niekur...

Živilė (tikrasis vardas redakcijai žinomas).

Konsultuoja psichoterapeutė Daiva Žukauskienė

Psichoterapeutė Daiva Žukauskienė
Psichoterapeutė Daiva Žukauskienė

Susikurti iliuziją, ja patikėti ir vieną gražią dieną prabusti. Tokius žodžius norėtųsi pasakyti apie skaitytojos istoriją. Meilės troškimas jaunystėje būna toks stiprus, kuriam įtakos turi hormonai, visuomenės normos, aplinkinių pavyzdžiai. Jei šeimoje mergaitė nebuvo išmokyta save gerbti, atpažinti savo poreikių, tikslingai siekti tikslų, ji griebiasi pirmo pasitaikiusio vyro ir kuria pasaką apie tai.

Jaunystė kupina ryžto keisti pasaulį, kitą žmogų, nugalėti sunkumus. Meilei ir dėmesiui pelnyti jai reikia atlikti daug ritualų: nusižeminti, maldauti, pasigimdyti dar vieną vaiką. Viskas dėl iliuzinės meilės. Iliuzijų burbulai ne amžini, vieną dieną jie sprogsta, išsisklaido rūkas ir tenka pažvelgti realybei į akis: vyras, vaikai, šeima. Vaizdelis tik iš dalies atitinkantis svajonę.

Moteriai reikia užduoti sau klausimą, kodėl ji su savimi taip elgiasi? Kodėl taip savęs nemyli? Atvirai į jį atsakius, bus aišku, ką daryti toliau.

Jei daugiau dėmesio būtų skirta sau, jei moteris labiau vertintų save, daug anksčiau būtų pastebėjusi, kad meilė ir jausmai yra vienpusiai. Šalia gyvenantis žmogus nuolat siunčia žinutę, kad esi nereikalinga, nemylima, esi laisva – gali išeiti. Priklausomybė nuo kito žmogaus tokia klampi ir gili, kad net suteikiant laisvę rinktis ir gyventi kitaip, pasirenkama kančia ir liekama šalia. Kaip šunytis, kuris nuolat ujamas pripranta prie savo šeimininko ir būdos su grandine, todėl niekur nebėga net paleistas. Taip ir moteris, įkliuvusi į priklausomus santykius, su jais susitaiko.

Moteriai reikia užduoti sau klausimą, kodėl ji su savimi taip elgiasi? Kodėl taip savęs nemyli? Atvirai į jį atsakius, bus aišku, ką daryti toliau. Patarimai čia nepadės, moteris pati privalo pamilti save, drąsiai pažvelgti į realybę.

Norite papasakoti savo istoriją, turite klausimų ar kilo gyvenimiškų sunkumų? Parašykite mums info@ji24.lt, ir jums atsakys įvairių sričių specialistai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt