Kapitonas Valdemaras Vizbaras: „Būdamas jūroje jaučiuosi visiškai laisvas“

Valdemaras Vizbaras
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2019-08-03 11:21
Prieš kurį laiką iš kelionės su „Nacionaline ekspedicija“ grįžęs Klaipėdos universiteto mokomojo burlaivio „Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras sako, kad tai buvo svarbiausia jo šios vasaros išvyka. „Didžiausia palaima apima tada, kai matai žibančias plaukiančių akis ir kai visi turime bendrą tikslą“, – sako jis.

Kokių įspūdžių parsivežėte iš kelionės su „Nacionaline ekspedicija“?

Man ši kelionė – „sezono vinis“, nes projektas „Nacionalinė ekspedicija“ turi kilnų – edukacinį tikslą. Iš ekspedicijos grįžau labai geros nuotaikos, nes plaukti su tokiais šviesiais žmonėmis – vienas malonumas. Smagiausia matyti, kad žmonės keliauja turėdami labai aiškų tikslą. Kai matai, kad plaukiančių akys spindi, jie užsidegę tuo, ką daro, ir pats užsikreti bendra idėja.

Mano, kaip kapitono, tikslas – padaryti viską, kad plaukiantys iš taško A sėkmingai pasiektų tašką B. Šioje išvykoje tikrai viskas klostėsi kuo puikiausiai.

Paskutinį liepos savaitgalį tradiciškai Klaipėdoje minima Jūros diena. Kaip planuojate ją švęsti?

Klaipėdos šventėje dalyvauti negalėsiu, nes tuo metu būsiu išplaukęs su ekspedicija. Jūros dieną minėsiu Švedijos pakrantėje. Labai džiaugiuosi, kad ši diena ir pas mus švenčiama. Tik norėčiau, kad ji būtų kuo labiau susijusi su jūra. Kai ant kranto vykstantis kermošius užgožia veiklas ant vandens, tada jau sunku ją vadinti Jūros švente. Esu matęs labai daug jūros švenčių skirtinguose pasaulio uostuose. Klaipėdos jūros šventėje būna keli ryškūs akcentai: jūrininkų eisena, apdovanojimai ir labai lietuviškas išplaukimas laivais į Baltiją nuleisti vainikų. Pastaroji tradicija man visada liūdnai atrodo. Pastebiu, kad pas mus stinga džiaugsmingų akimirkų. Svetur esu matęs, kad per tokias šventes vyksta laivų pasirodymai, organizuojamos smagios pramogos ant vandens, ko pas mus labai trūksta. Lenkijoje, Švedijoje per jūros šventę visada dalyvauja kariškiai, pasieniečiai, gelbėtojai demonstruoja savo pasirodymus vandenyje. Žmonėms tai įdomu. Be to, mes turime tam visas sąlygas. Esu matęs ir mažesniuose uostuose be galo įspūdingus pasirodymus. Kad ir Gdanske, į kurio nediduką uostą sugeba atplaukti karo laivas, atskristi malūnsparnis, o jachtų ant vandens net nesuskaičiuosi... Lenkai rengia ir nuostabius jūrinių dainų koncertus, konkursus, tarpusavyje varžosi skirtingų laivų įgulos. Skamba visa pakrantė. Tiesa, Klaipėdoje gegužės mėnesį vyksta laivų paradas. Galėtų toks būti ir per Jūros šventę.

Ar Baltijos jūroje yra uostų, į kuriuos dar nebūtumėte nuplaukęs su škuna „Brabander“?

Lieka vis mažiau ir mažiau uostų, kuriuose nebūčiau lankęsis. Dažniausiai į tokius tiesiog negalime įplaukti. Nors plaukimą laivu daugelis labai romantizuoja, mums tai yra tapę rutina. Kita vertus, jūra niekada nebūna vienoda – ji kaskart kažkuo nustebina. Įgulos darbas – padaryti viską, kad plaukimas būtų visiškai saugus, o žmonės patirtų kuo daugiau nepamirštamų įspūdžių. O mes nebūtinai turime žavėtis saulėlydžiais ir saulėtekiais. Tiesiog atliekame savo darbą.

Negi nebesigrožite nuostabiais saulėtekiais ir saulėlydžiais jūroje?

Nesakau, kad būčiau visiškai atbukęs ir nebesigrožėčiau tuo, kas anksčiau buvo nenusakomai gražu, tačiau toks didelis romantikas, koks kadaise buvau, jau nebesu. Tiesa, kartais žmonės, kurie keliavo su „Brabander“, atsiunčia nuotraukų iš mūsų plaukimo – pasigrožime vaizdais ir mes. Aišku, net ir daug metų plaukiojant jūroje būna unikalių akimirkų.

Tikriausiai jas sukuria ir žmonės, su kuriais plaukiate?

Be jokios abejonės! Geriausias jausmas, kai tie 13 žmonių, kurie drauge plaukia, turi aiškų tikslą ir jo siekia. Man patinka, kai spindi žmonių akys, kai atplaukę į krantą jie neklausinėja, ką veiksime, nes turi planą ir pagal jį veikia. O plaukdami negulinėja ir nesiskundžia, kaip jiems bloga, o kažkuo užsiima: kas filmuoja, kas fotografuoja, kas rašo. Net didelį nuovargį tada žmonės išgyvena lengviau.

Koks plaukimas jums pats įsimintiniausias?

Labai įsimintina ekspedicija vyko 2016 metais, kai plaukėme aplink Islandiją. Tai visiškai kitoks kraštas, mums neįprastos gamtinės sąlygos, kelionės palydovai – banginiai... Buvo tikrai įspūdinga. Beje, drauge plaukė ir mokslininkai, kurie atliko tyrimus. Tai viena rimtesnių ekspedicijų su laivu „Brabander“. Taip pat ryškius atsiminimus paliko plaukimas, per kurį ketverius metus su lenkais, danais, švedais dalyvavome europiniame projekte, skirtame jaunimui. Drauge su mumis plaukė mokiniai. Mūsų įgulą sudarė jauni žmonės iš skirtingų pasaulio valstybių.

Su paaugliais plaukti lengviau ar sunkiau nei su suaugusiaisiais?

Visokių yra paauglių, kaip ir įvairių suaugusiųjų. Visgi jauni žmonės yra lankstesni, jie – kaip molis, iš kurio gali lipdyti, ką nori. Įgulai geriau, kai plaukia jokios jūrinės patirties neturintys keleiviai. Tada jie girdi, ką sakai, ir paiso nurodymų. O jei tarp keleivių patenka koks buriuotojas, jis ne visada nori klausyti nurodymų. Tada tenka aiškinti, kad jo patirtis stipriai skiriasi nuo tos, kurią įgis šiame burlaivyje. Sunkiausia plaukti tada, kai žmonėms visiškai neįdomu, kai jie nuobodžiauja. Tada ir įgula nervinasi. Kiekvienąkart grupėje būna 13 nepažįstamų asmenų. Visi jie privalo paisyti griežtų taisyklių, kurios laive būtinos. Tai tikrai ne juokeliai.

Ar tiesa, kad jūros liga lengviau ar sunkiau serga visi?

Statistika skelbia, kad 80 proc. plaukiančių būna bloga, 10 proc. sukyla žvėriškas apetitas ir 10 proc. nesiskundžia niekuo. Patirtis rodo, kad panašiai ir yra. Bet jūros liga – negalavimas, nuo kurio dar niekas nemirė. Tačiau galiu atvirai pasakyti, kad tai, kaip žmogus jaučiasi plaukdamas, parodo jo vidines savybes. Būdamas ant vandens turi galimybę pasitikrinti, ar gali save nugalėti, ar ne. Jei jūros liga žmogų paguldo ant denio kryžiumi, vadinasi, į jūrą geriau daugiau nosies nekišti. Visgi savijauta jūroje dažniausiai priklauso nuo to, kiek žmogus leidžia jūrligei jam lipti ant galvos. Tai psichologiniai dalykai. Geriausiai jūros ligą gydo sunkus fizinis darbas ir didelė baimė. Jokios tabletės taip nepadeda nuo šio negalavimo. Reikia žmogų rimtai kuo nors užimti laive, pavyzdžiui, leisti jam pakelti bures, ir jūros liga natūraliai praeina (šypsosi). Jūroje žmogaus charakterį pamatai greičiau, nei lipdamas į kalnus. Išplauki su keliautojais į vandens platybes ir jau pirmą dieną aišku, kas yra kas. Burlaivis – labai maža ir uždara erdvė, tad niekur nei nuo kitų, nei nuo savęs nepabėgsi.

Prieš dvejus metus su škuna „Branbander“ buvote išplaukę į jūrą ieškoti vienintelio tarpukario Lietuvos karinio laivo „Prezidentas Smetona“. Kuo ši ekspedicija jums buvo ypatinga?

Tai taip pat labai prasminga ekspedicija, nes visi, kurie drauge plaukė, turėjo bendrą kilnų tikslą. Tik koją tada mums kišo prasti orai. Vienu metu net mūsų darbai buvo pakibę ant plauko, galvojome, kad nespėsime visko padaryti, nors turėjome 10 dienų. Bet tikslą sėkmingai pasiekėme.

Ar Baltijos jūra, lyginant su kitomis, yra draugiška?

Jokia jūra ar okeanas žmogui nėra draugiški. Jūra – agresyvi aplinka, kurioje reikia mokėti tinkamai elgtis. Atsidūrus joje, būtina žinoti visus išgyvenimo būdus. Tačiau šiais laikais gali sekti orus ir ekstremaliomis sąlygomis niekur neplaukti. Jei leidiesi į Baltijos jūrą per štormą, tai tik rodo žemą kapitono ar buriuotojo kvalifikaciją. Bet normalu, jei blogas oras tave pasiveja jau grįžtant. Šiais laikais pateikiama daugybė orų prognozių, tad galima pasitikrinti, kas tavęs laukia, ir pasistengti nepakliūti į audrą.

Ar niekada nesate į ją patekęs?

Esu plaukęs, kai bangavimas buvo 11 balų ir bangos siekė 6 metrus. Negalėčiau sakyti, kad man buvo smagu ir norėčiau dar kartą tokioje situacijoje atsidurti. Patekus į audrą, jau ne anekdotai galvoje. Tokiais atvejais supranti, kad turi griežtai paklusti visoms taisyklėms, privalai būti labai budrus, nes menkiausia klaidelė kainuoja mažų mažiausiai mėlynę ant kūno.

Dvylika metų pilotavote lėktuvą. Ar niekada nesigailėjote aviaciją iškeitęs į laivybą?

Nuo aviacijos ir dabar nesu nutolęs. Kai būnu sausumoje, mane dažnai galima sutikti aerodrome. Vilioja ir dangus, ir vanduo. Visgi laisvesnis jaučiuosi būdamas jūroje (šypsosi). Danguje esi labiau apribotas. Nors tai ir panašios stichijos, danguje viskas vyksta greičiau – jeigu nutinka kokia bėda, turi reaguoti žaibiškai. Grįžus iš jūros, apie dvi dienas reikia daryti pauzę ir negali būti jokios kalbos apie kilimą į padanges. Vestibiuliarinis aparatas kurį laiką būna stipriai išsiderinęs (juokiasi). O skristi nori daugelis žmonių, juk skrydis asocijuojasi su laisve. Dažnai juk sapnuojame, kad skrendame.

Dažniau sapnuojate, kad skrendate ar plaukiate?

Ir tie, ir tie sapnai mane aplanko. Dažnai sapnuose regiu, kaip ruošiu laivą plaukti. Tai, beje, ir realybėje sunkiausias etapas prieš išvykstant į ekspediciją. Įsivaizduokite, kai išplauki mėnesiui, kiek maisto atsargų, gėlo vandens reikia pasiruošti. O dar turi patikrinti visas burlaivio sistemas. Viskas turi būti suplanuota iki smulkmenų.

Ar dažnai burlaivio kapitonas verda žuvienę?

Nedažnai. Kartą žuvienę viriau per savo dukros vestuves ir dar keletą sykių. Gardžią išvirti ne taip paprasta. Reikia ją ruošti lauke, katile. Barščius verdu kur kas dažniau nei žuvienę (juokiasi). O laive mes turime profesionalų virėją, kuriam nevalia aiškinti, ką gaminti. Jis – labai svarbus žmogus. Nuo virėjo juk priklauso visos įgulos nuotaika.

Užsiimant tokia veikla tikriausiai sunku rasti laiko šeimai?

Mano keturi vaikai jau užaugę, bet, turiu prisipažinti, kad kai jie buvo maži, šeimoje kildavo daug iššūkių. Žinoma, namuose būdavau mažai, bet vaikus dažnai tempdavausi į jūrą. Jie užaugo puikiais žmonėmis. Sūnums jūra suformavo gerą charakterį. Dukra dabar jau turi gražių prisiminimų iš plaukiojimų, nors vaikystėje buvo visko.

Ar leisdamasis į jūrą paisote kokių nors prietarų?

Kai į darbą žiūri profesionaliai ir šioje veikloje esi ilgą laiką, prietarai natūraliai išnyksta. Man sėkmę jūroje pritraukia geras pasiruošimas kelionei. Kai visus darbus iki išvykimo padarau kruopščiai ir neskubėdamas, žinau – galime tikėtis sėkmingo ir sklandaus plaukimo.

Naujausi straipsniai