Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aurelijos sužadėtuvių istorija. „Mylimasis pasipiršo, įveikęs 154 piliakalnio laiptelius“

Laiptai
„Shutterstock“ nuotr. / Laiptai
Šaltinis: Ji24.lt
0
A A

Pateikiame Aurelijos pasakojimą, atsiųstą Ji24.lt portalo rengiamam istorijų konkursui „Kaip aš susižadėjau“.

Jūros banga nuplėšė nuo mano piršto žalvarinį žiedą... Tokius pačius abudu turėjome nuo pat pirmų draugystės dienų, kai prieš penkerius metus, būdama dar kvaila mokyklinukė, dovanojau juos kaip mūsų meilės ženklą. Buvo taip graudu, tačiau Jis guodžiamai paklausė, kad galbūt atėjo metas kitam žiedui...

Nuo šio įvykio praėjus mėnesiui kelioms dienoms vykome pailsėti prie Sartų ežero. Taip jau nutiko, kad Rolandas atskubėjo mašina, o aš tiesiai po darbų iš kito miesto atvykau autobusu.

Jau pro autobuso langą pamačiusi savo mylimąjį nustebau, kad jis pasipuošęs poilsiavietei visai nebūdinga apranga. Po ilgos varginančios trijų valandų kelionės Jis mane pasitiko su lauko gėlių puokšte. Buvo labai malonu, tačiau Jis dažnai mane panašiai stebina, todėl per daug nekreipiau į tai dėmesio, buvau pavargusi ir, atvirai kalbant, labai jau knietėjo apsilankyti pas nykštukus.

Kaip tyčia vaikinas pasakė, kad truputį pakentėčiau, dar nevažiuosime į namelį. Keisčiausia buvo tai, kad sustojome aikštelėje už šimto metrų nuo posūkio į stovyklavietę. Net pyktis suėmė, jog visai nesmagiai Jis čia juokauja, bet kartu ir labai traukė sužinoti, ką Jis čia rezga. Gėles liepė palikti mašinoje, o pats iš jos išsitraukė kuprinę.

– Dabar turėsime rimtą išbandymą, – ištarė Jis, besidėdamas kuprinę ir visai ne ant pečių, kaip įprasta, o ant krūtinės, taip palikdamas nugarą laisvą. Mes buvome nuostabios gamtos apsuptyje. Vienoje kelio pusėje Zalvės ežeras, kitoje – didingieji Sartai, visa supantys žali miškai, priešais mus pūpsantis aukštas Velikuškių piliakalnis, saulė ir paukščių dainos.

– Nebijok, šok man ant nugaros ir tvirtai laikykis. Gali būti, kad turėsi man padėti, bet tikiuosi, kad kartu mums pavyks, – šypsodamasis išdėstė Jis.

Taip pat skaitykite: Jurgitos sužadėtuvių istorija. „Tai nutiko svečiuose, žaidžiant žaidimą su užduotimis“

Likau visiškai apstulbinta: aš su visai trumpute suknele jam ant nugaros... Visiškai neslėpiau nuostabos ir juoko. Neseniai abu buvome ėmę daugiau laiko leisti įvairiai sportuodami, tad galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt Jis tokiu būdu nori parodyti savo sporto rezultatus, į kuprinę prisidėjęs kokių svorių, o mane, kaip balastiną, laikydamas ant nugaros – kas tuos vyrus supaisys.

Kai perėję kelią atsidūrėme tiesiai priešais aukštą piliakalnį, supratau, kad išbandymas bus kopimas į jį, bet to veiksmo motyvai man vis dar buvo visiškai nesuprantami. Su daug juoko ir manimi, nešuliu ant kupros, Jis ėmė lipti nelygiais ir nevienodo aukščio laiptais. Buvo nelengva ne vien Jam, bet ir man – sunku buvo laikytis ir kartu nesmaugti Jo, o dar ir trumputė suknelė vis nedavė ramybės.

Buvo nelengva ne vien Jam, bet ir man – sunku buvo laikytis ir kartu nesmaugti Jo, o dar ir trumputė suknelė vis nedavė ramybės.

Kopiant pasitaikydavo ir sulūžusių, daug aukštesnių laiptelių, kuriuos tekdavo įveikti vis tuo pačiu vienu ryžtingu žingsniu. Keletą kartų man teko prisilaikyti ir turėklo, padėti Jam įveikti kliūtį. Buvo tiek juoko, nuostabos, sunkumo...

Galiausiai 154 laipteliai – tiesūs, sutrūniję, tvirti, kreivi ar sulūžę – buvo įveikti. Viršuje abu minutėlei atsikvėpėme, buvo sunku gaudyti kvapą, bet ore tvyrojo kažkokia maloni, džiugi aura. Mano Mylimojo veidas spindėjo ne tik nuo mažų prakaito lašelių, susikaupusių po nelengvo išbandymo, bet ir iš laimės bei jaudulio.

Taip pat skaitykite: Odetos sužadėtuvių istorija. „Draugas pasipiršo po sunkios mano diagnozės“

Nė nenutuokiau, kas visu tuo metu dėjosi jo galvoje. Jis labai ryžtingai, o kartu ir švelniai ėmė dėstyti, kad „jeigu šitaip vienas kito laikysimės visada, padėsime vienas kitam ir lygiam kely, ir įveikiant sulūžusius laiptelius, tuomet susidorosime su bet kokiomis negandomis ir bendrame gyvenime“. Klausiau jo išpūtusi akis.

Netrukus vaikinas pasilenkė prie savo kuprinės ir kol kažko ten ieškojo, mano galvoje pašėlusiu greičiu sukosi įvairios mintys, viena jų buvo: „Nejaugi pasipirš?“, tačiau šalia šios iškart praskriejo kita, jog gan dažnai savo vaizduotėje susikuriu Tą momentą. Ir štai pamačiau mažą dėželę, tarytum apmiriau, akyse ėmė kauptis laimės ašarėlės, o ausyse jau skambėjo Jo švelnus, kiek drebančiu balsu užduodamas klausimas:

– Ar sutinki būti mano žmona ir mano vaikų motina?

Gumulėlis gerklėje neleido blaiviai mąstyti, nežinojau, ką daryti pirma: pulti Jam ant kaklo ar kartoti „Taip! Taip! Taip!“...

Ir dabar nepamenu, ką padariau pirmiau, bet tikrai nuskambėjo ir žodžiai, ir glaudžiau Jį savo glėbyje. Euforija buvo apėmusi mus abu: aukštai, pučiant vasariškam vėjeliui, žvelgiant ežerams, pasižadėjome visada vienas kito laikytis ir vienam kitą be galo mylėti.

Kas žino, gal ir amžinuosius „Taip“, kartu apsikeisdami žiedais, ištarsime aukštai ant pilkapio viršūnės. Jis jau tada, jūros bangai nuplėšus mano žiedą, žinojo apie šį momentą, tik laukė išvykos prie šio piliakalnio.

O kuprinė, pasirodo, buvo reikalinga nuostabiai skaniam šampanui įdėti, kurio kamštis nušovė neaišku kur žemyn, o taurėmis susidaužėme ten pat, bičių apsuptyje...


Visas iki šiol atsiųstas konkurso istorijas paskaityti galite paspaudę čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt