Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juvelyrų atžala Ugnė Simanonytė-Vanagienė: „Aukštuomenės damos varžosi ir dėl juvelyro"

Ugnė Simanonytė-Vanagienė
Artūro Samaliaus nuotr. / Ugnė Simanonytė-Vanagienė
Šaltinis: Ji24.lt
0
A A

Su garsių juvelyrų Simanonių vienturte atžala Ugne susitinkame trumpo pokalbio – jos kelių mėnesių dukrelė Eleonora tuo metu buvo likusi su tėčiu. Tačiau užsimezgęs pokalbis apie papuošalus, intriguojančią pažintį su vyru, juvelyriką, meilę tėčiui ir seneliui maloniai užsitęsia.

„Esu tikra viešųjų ryšių atstovė, – juokiasi Ugnė ir sako, kad tėtis Titas ir senelis Kazimieras patys vengia dėmesio.

„Nors senelis juvelyrika užsiima jau seniai, tačiau mano tėtis į tai paniro gal prieš kokius šešerius metus. Įsivaizduojate, ką moterims reiškia papuošalai? Iš tikrųjų labai daug. Jos susirenka viename vakarėlyje ir iškart domisi, kuo viena ar kita pasipuošusi, kas tuos papuošalus kūrė. Tiesa, išduoti, kas tai padarė, tikrai neskuba. Ak, ta moteriška konkurencija – juk nė viena mūsų nenori atrodyti taip pat. Čia tas pats, kaip ir su vienodomis suknelėmis tame pačiame vakarėlyje atsidurti.

Tikra tiesa, kad Kazimiero ir Tito Simanonio darbai iškart patraukia dėmesį, todėl žmonės kreipiasi vieni per kitus, norėdami vienetinio juvelyrinio dirbinio, ką jau kalbėti apie tai, kad garsios Lietuvos damos, įžymių verslininkų ir politikų žmonos dažnai patiki jiems sukurti išskirtinius aksesuarus.

Štai mano tėtis bendradarbiavo su tokiomis kompanijomis kaip Cartier, Bulgari, Tiffany&Co, o senelis kūrė papuošalus Danijos karalienei Margaret II bei JAV prezidento Richardo Nixono žmonai.

Visada sakau, kad reikia skirti juvelyrą nuo juvelyro dizainerio. Juvelyras tai tas, kuris gali jums padaryti papuošalą, pavyzdžiui, parodysite, ko norite, ir jis įgyvendins. O štai juvelyras dizaineris kas kita – jis kuria papuošalą ir jo dizainą. Tai duota ne kiekvienam.“

– Ugne, jūsų tėtis ir senelis garsūs ne tik Lietuvoje juvelyrai, o kodėl pati nepasukote jau pramintu keliu?

– Kai ko nors per daug, pasidaro nebeskanu. Visada norėjau kažko globalesnio, todėl kai baigiau mokyklą, susėdom su tėčiu (o jis geriausias mano draugas, visada jo klausiu tiek tėviško, tiek draugiško patarimo), sakau: „Kaip manai – dizainas ar architektūra?“

Pokalbis išėjo į naudą – nusvėrė architektūra. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo geras pasirinkimas. Taip pat juvelyrikos nesirinkau todėl, kad čia reikia ypatingo tikslumo ir techninių dalykų išmanymo, o tai ne visada būdinga moterims. Netgi sakyčiau, kad vyrai – geresni juvelyrai.

Tačiau architektūra ir juvelyrika turi panašumų. Abi sritys yra taikomasis menas, reikalauja išsilavinimo, žinojimo, domėjimosi – nuolatinio tobulėjimo. Kaip jums skambėtų „architektas mėgėjas“? Norėtumėte jo suprojektuoto namo? Jei taip, esate tikrai labai drąsus žmogus. Geras dizainas nėra vien išvaizda – tai funkcionalumas, geri techniniai sprendimai, inovacijos. Tačiau, savaime suprantama, kad papuošalai man itin artimi visomis prasmėmis.

Kitas dalykas, manyčiau, moterims visad smagiau dirbti su maloniais vyrais, o vyrams – su moterimis. Gal todėl aš architektė, o mano tėtis ir senelis – juvelyrai (juokiasi)? Nekalbu apie simpatijas, tiesiog bendraujant skirtingos lyties žmonėms, apsikeičiama geromis emocijomis ir energija.

Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika

– Spėju, kad įspūdingi papuošalai jus supa nuo pat mažų dienų?

– Į juvelyrinius dirbinius ne tik užmetu akį, tai teka mano kraujyje – pastebėjusi papuošalus visuomet pagalvoju: „Senelis pažiūrėtų kreivai, o va šitas greičiausiai patiktų tėčiui“. Aš jau nebeatsieju jų nuomonės nuo bet kokio papuošalo.

Mano galva, šeimoje svarbiausia turėti vienodus tikslus, vienodą ateities modelį. Dar išskirčiau pasitikėjimą ir aistrą. Tai prieskoniai, be kurių patiekalas bus neskanus.

Gaila, kad pas mus likęs tas sovietinis požiūris į išskirtinumą. Žmonės bijo būti kitokie, jiems rūpi, ką apie juos pagalvos. Tai atsispindi ir papuošaluose, o juvelyrika, mano nuomone, ir yra būtent išskirtinumai.

Nereikia bijoti puoštis. Taip, prabangūs papuošalai  atskleidžia geresnę socialinę padėtį, tačiau ar tai reiškia, kad esate blogesnis žmogus? Tikrai ne.

Papuošalas paverčia moterį ypatinga, tačiau ji tokia tampa tada, kai pasako sau, pribręsta, kad jai būtų sukurtas išskirtinis dirbinys. Ypatingumo paslaptis ir yra ta, kad tau reikia kažko daugiau, o ne to, ką turi visi.

– Kas labiausiai įstrigo, kai augote? Juk sukotės prabangioje aplinkoje, kai tėtis ir senelis kūrė papuošalus garsioms pasaulio damoms, bendradarbiavo su garsiomis kompanijomis. Ar jautėtės išskirtinė? 

– Su tėčiu būdama visada jausdavausi išskirtinė! Turbūt ir dabar jaučiuosi. Jis be galo jaunatviškas, bet tuo pačiu labai griežtas. Gal dėl to buvau neverkiantis vaikas? Kažkada man jis tiesiog pasakė, kad „ašaros niekada nepadės“. Ir žinote, jis tikrai buvo teisus! Kartais reikia sukąsti dantis ir pakentėti. Arba sukąsti dantis ir pagalvoti.

Prabangi aplinka, žymūs žmonės supo visada. Senelis ir tėvas tai pasiekė savo darbu. Būdama vaikas, mačiau jų pastangas, todėl man nuo tos prabangos galva nesisuka, aš žinau, kaip tai pasiekta ir kokia kaina. Tai didžiulė patirtis. Turėti iš tiesų galima viską, reikia tik noro ir įdėti siaubingai daug darbo. 

– Jeigu kalbėtume apie kokybę, kokie papuošalai verti aukščiausios klasės vardo?

– Kaip minėjau, mano tėtis bendradarbiavo su tokiomis kompanijomis kaip Tiffany, Bulgari, Cartier. Aš visad klausiau – o ką tai davė tau? Jis man atsakydavo, kad tai, visų pirma, yra tiesioginis ryšys, supratimas apie tai, kaip daiktas turi būti kuriamas kokybiškai. Dizainas dar nėra viskas. Labai didelės įtakos turi ir techniniai juvelyriniai dalykai – juk reikia išmanyti apie pačius brangiuosius metalus ir lydymo ypatybes. Tai lyg kanonai, kada reikia daryti taip, o ne kitaip. 

Visi mes kreipiamės į kūrėjus su tam tikrais lūkesčiais ir norais, tačiau juk pasidomime jų darbais ir sugebėjimais, tiesa?

Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika

– Ką jūs vadinate tikrąja juvelyrika? Juk šiame pasaulyje daug kas kuriama serijiniu būdu, masėms. 

– Pamirškime bižuteriją ar masėms kuriamus papuošalus. Juvelyrika – tai pirmiausia dirbinys iš brangakmenių ir brangiųjų metalų, o jeigu kalbėtume dar aiškiau, tai lydinyje neturėtų būti mažiau nei 50 proc. brangaus metalo: aukso, platinos, rodžio, paladžio. Pastarieji du metalai nėra tokie populiarūs, tačiau tie, kurie išmano, dažnai renkasi iš jų kuriamus papuošalus.

Paladis primena platiną, o štai rodis yra baltesnio, šaltesnio atspalvio. Na, o brangakmeniai, be kurių neįsivaizduojamas išskirtinis juvelyrinis dirbinys, yra deimantai, safyrai, rubinai, smaragdai. Tačiau tiek tėtis, tiek senelis kuria ir iš kitų metalų, tikrai nesibaido sidabro – iš šio metalo gimsta taip pat itin efektingi papuošalai. Esmė ta, ko klientas nori. Reikia suprasti, kad jeigu trokštate išskirtinio ir vienetinio papuošalo, kurio niekur kitur nepamatysite, tik savo papuošalų dėžutėje, tuomet teks mokėti brangiau. 

Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika

– Prakalbote apie damų konkurenciją po saule. Negi juvelyrikoje taip būna? 

– Dažnai damos klausia, ar kas nors turės tokį patį papuošalą? O jeigu ir kita „konkurentė“ užsimanys kažko panašaus? Manau, tikimybė, kad moteris užsinorės tokio paties vienetinio papuošalo yra nulinė, nes dailiosios lyties atstovės dažniausiai pačios nenori atrodyti taip, kaip visos.

Tėčio ir senelio kuriamų dirbinių braižas skiriasi. Sakyčiau, tėtis – tikras modernistas, o štai senelis linkęs į klasiką. Jie dirba kartu, tačiau „pasimatymus“ damoms skiria atskirai. Žinote, moterys iš tikrųjų konkuruoja – jos nemėgsta, nenori žinoti, kad juvelyras ne tik jai, bet ir kitai kuria papuošalus! Greta abiejų Simanonių moterys tikrai jaučiasi ypatingai, girdėjau tai ne iš vienos! (juokiasi). 

Prabangūs papuošalai  atskleidžia geresnę socialinę padėtį, tačiau ar tai reiškia, kad esate blogesnis žmogus? Tikrai ne.

Kūrybinis procesas užtrunka. Viskas prasideda nuo pieštuko, balto popieriaus lapo, kuriame gimsta eskizai, o tai tikrai užima laiko, reikia įsijausti. Senelis, jeigu galėtų, tai turbūt visą laiką gyventų darbe. Tai jo gyvenimas. Jam reikia bendravimo, buvimo su žmonėmis, klientais, emocijų. O mano tėtis šalia savo darbo dar turi ir pačių įvairiausių pomėgių: motociklai, kelionės…

Kartais klausiu: „Ir kaip tu viską suspėji?“ Tačiau tai tarnauja kaip didžiulis įkvėpimas. Iš kitos pusės, savo emocijų nevalia taškyti į dešinę ir į kairę – tam, kad sukurtum gerą papuošalą, reikia susikaupimo, įsijautimo.

– Daug kas kalba apie tai, kad papuošaluose kaupiasi ir tam tikra energija. Pritartumėte?

– Iš tikrųjų tai netikiu tokiais dalykais, tačiau tam tikra prasme galima padiskutuoti. Šimtai, tūkstančiai serijinės gamybos papuošalų gaminami be didelių emocijų – tai lyg darbas gamykloje, papuošalai padaryti bevardžiui asmeniui. Ir visai kas kita, sutikite, kai vienas žmogus kuria tą vienintelį papuošalą, atiduodamas jam savo mintis, emocijas.

Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika

– Ar atkreipiate dėmesį, kaip pasipuošusios moterys? Ar lietuvėms yra kur tobulėti? 

– Visos mes turime papuošalų dėžutę, tačiau tikėtis, kad visose bus tas pats, tarkime, prabangiausi vienetiniai papuošalai, auksas, deimantai, tikrai nereikia. Žmogus turi puoštis taip, kaip jam patinka.

Puošiantis reikia rodyti tai, ką turime geriausio. Ir jeigu jūsų koljė itin prabangus, neužgoškime jo dar įmantresne suknele. 

Didžiausią pastebiu derinimo problemą. Pavyzdžiui, dauguma moterų papuošalus derina prie suknelės ar kitos aprangos, tačiau iš tikrųjų turėtų būti atvirkščiai. Nereikia tikėtis, kad prie kiekvieno drabužio tu galėsi kažką nusipirkti, todėl prie brangesnio papuošalo rinkimės tai, kas tinka.

Kitas dalykas – spalvos. Nereikia stengtis akies patraukti drabužių spalva, būkime pastebėtos visai dėl kitų dalykų. Ryškios spalvos nebūtinai simbolizuoja prabangą.

O puošiantis reikia rodyti tai, ką turime geriausio. Ir jeigu jūsų koljė itin prabangus, neužgoškime jo dar įmantresne suknele. Mano akimis žiūrint, Lietuvoje itin trūksta stiliaus vientisumo.

Ar vienetinis papuošalas turėtų tikti prie bet kokios aprangos? Reikia žiūrėti į dizainą: jeigu papuošalas labai pompastiškas, apkrautas, iš daugybės spalvotų akmenų, tuomet ir pats derinimo procesas apsunksta. Skonio reikalas – yra tokių moterų, kurios ant savęs sukrauna visus turimus papuošalus ir joms tai labai tinka ir patinka, tačiau aš pati linkstu prie minimalizmo.  

Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika

– Ugne, ar neišlepina tėtis ir senelis savo kuriamais šedevrais? Kokie papuošalai jums pačiai patinka?

– Turiu keletą, su kuriais negalėčiau išsiskirti. Tai mano vestuvinis žiedas ir žiedas, gautas dukrytės gimimo dienos proga. Šiems papuošalams jaučiu didžiausius sentimentus. Manyčiau, kad vestuvinis žiedas – tai svarbi įvaizdžio detalė, todėl bent jau man jis labai svarbus. Daugelis yra įpratę prie nedidelės auksinės juostelės, kiti išvis neskiria dėmesio šiam papuošalui. Man vestuvinis žiedas pirmiausia reiškia pasiryžimą mūvėti jį visą gyvenimą.

Įdomiausia tai, kad kartais prašau tėčio ar senelio, kad sukurtų ką nors, o štai su vestuviniais žiedais buvo visai kitaip. Net negalėjau pagalvoti, kad tėtis taip atitaikys mano vaizduotėje susikurtą viziją. Bet tai, matyt, natūralu, ne veltui tėtis – mano geriausias draugas, tiek nuotaikas jaučiantis, tiek žinantis, ko noriu.

O ar neišlepina senelis ir tėtis juvelyrinėmis dovanomis? Ar dar nustembu? Na, jeigu žinočiau, ką gausiu dovanų, gal ir nenustebčiau, tačiau aš niekada nežinau, kokios staigmenos galiu sulaukti! Tikrai lieku sujaudinta, tačiau kiekviena proga jokiu būdu nesitikiu papuošalų, tuo labiau, kad jie nėra pigūs.

Senelis ir tėtis net juokauja, kad mes su mama nesame išlepintos. Štai vaiko gimimas, vestuvės buvo įstabios progos, kurias įprasmino dovanoti papuošalai. Prisimenu, vis užsukdavau pas tėtį, kai laukiausi dukrytės, ir stebėdavau, kaip jis kuria papuošalą. Mačiau, kad jis man labai patiktų. Vis klausiau: „Na, ir kam kuri šį žiedą?“ Tačiau tėtis taip ir neišduodavo, tik atšaudavo, kad svarbiausiam savo užsakovui... Jis buvo skirtas man dukrytės Eleonoros gimimo proga.

Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika

– Nepastebiu ant jūsų rankų sužadėtuvių žiedo...

– Jo tiesiog nėra (juokiasi). Bet jeigu vyras padovanotų, tikrai ištekėčiau trečią kartą! Vienos vestuvės vyko metrikacijos biure su artimaisiais, kitos – Bažnyčioje, na o dabar belieka atnaujinti įžadus sužadėtuvių žiedo proga (juokiasi).

Mūsų pažintis su vyru Mindaugu gana juokinga – su tėčiu (juokauju, kad jis surado man vyrą) važiavome į Mindaugo darbovietę, ir mes vienas kitam iškart kritome akį, o galiausiai nuėjome į pasimatymą. Na, santykių baigtis, kaip matote, aiški (šypsosi).

Esame kartu jau dvejus metus ir nors atrodo, kad tai visai nedaug, tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad atiduočiau dešimt savo talentų už savo vyro sugebėjimą patylėti, kada reikia. 

Manau, kad moteriai su vyru svarbu jaustis saugiai, o taip jaučiuosi ir su tėčiu, ir su savo vyru.

Asmeninio archyvo nuotr./Ugnė Simanonytė – Vanagienė su vyru Mindaugu
Asmeninio archyvo nuotr./Ugnė Simanonytė–Vanagienė su vyru Mindaugu

– Su vyru esate iš visiškai skirtingų sričių. Ar dėl to nereikia nugludinti aštrių kampų?

– Kadangi matėme ir gero, ir blogo santykiuose, gyvenime, todėl paprasta eiti koja kojon, kai abu žinome, ko norime. Turime daug vienodų pomėgių. Turbūt dėl to mums niekada nenusibosta leisti laiko kartu. Mano galva, šeimoje svarbiausia turėti vienodus tikslus, vienodą ateities modelį. Dar išskirčiau pasitikėjimą ir aistrą. Tai prieskoniai, be kurių patiekalas bus neskanus.

Jau dabar galiu pasakyti, kad atiduočiau dešimt savo talentų už savo vyro sugebėjimą patylėti, kada reikia. 

Susipažinome, įsimylėjome, viskas įvyko tikrai greitai, tada vestuvės, vėliau antrosios – tuokėmės tikrai visam gyvenimui, todėl po pirmųjų metrikacijos biure net neabejodami po pusmečio nuėjome į Bažnyčią. Dabar vaikutis, po to dar bus ir kitas! Padarėme viską tada, kada norėjome.

Daug kas klausia, kur taip skubam? Aš atsakau – ne jūsų reikalas! Mes viską darome iš meilės, ir mums tikrai labai gera būti kartu! Užteko vieno susitikimo, kad galėtume pasakyti, jog suradome savo žmogų.  Liaudies patarlė sako: anksti kėlęs, anksti vedęs – nesigailėsi. Iš mano mamos pusės visos moterys – tiesiog gražuolių dinastija! Visos jos teka anksti, gimdo jaunos ir  bobutėmis tampa perkopusios keturiasdešimt! Ir visos ilgaamžės. Pagalvokite, mano mama, pati jau būdama močiutė, dar turi savo močiutę! Taigi, ši gyvenimo schema puikiai veikia.

Mano būdas labai karštas. Šiaip esu emocijų žmogus, tuo tarpu Mindaugas  – ramus, taktiškas, racionalus. Turint omenyje mūsų didelius charakterių skirtumus, vietos konfliktams namuose nėra. Saugome tą erdvę – juk tai turi būti ta vieta, kur visada norisi sugrįžti pas mylimą žmogų, kuris tavęs laukia su šypsena. 

– Kaip suprantu, jūsų šeimoje itin glaudūs ryšiai ir be jos nė iš vietos? 

– O taip! Dar nebuvo tokios situacijos, kad nepasitarčiau su tėčiu. Jis mano patarėjas visais gyvenimo klausimais. Esu tikra, kad laikui bėgant prie tėčio ir senelio darbų prisijungs ir mano vyras – jam tai pat labai įdomi ši sritis. Mindaugas smulkmeniškas, kantrus, todėl juvelyrika jam nebūtų svetima. 

Mano mama – man tikrai puikus pavyzdys, labai gerai sutariame, atrodo, kai kalbu apie šeimą, ji tarsi lieka nuošalyje, tačiau taip nėra. Iš jos visad galiu pasimokyti, kaip derinti papuošalus, kaip atrodyti pribloškiamai ir, žinoma, daugybės kitų dalykų. Ji yra puikus moteriškumo pavyzdys ne tik man, bet ir visiems, kurie ją pažįsta. Dukra taip pat įnešė naujų vėjų į mūsų santykius, tai didžiulis džiaugsmas, atveriantis akis, nuostabus įkvėpimas. Dabar visos mūsų šeimos laikas skirtas jai.

Artūro Samaliaus nuotr. /Ugnė Simanonytė-Vanagienė
Artūro Samaliaus nuotr. /Ugnė Simanonytė-Vanagienė

– Aktorė Marilyn Monroe pasakė, kad „deimantai – geriausi mergaičių draugai“. Pritariate? Dar galima išgirsti, kad kiekvienai moteriai reikia turėti deimantais inkrustuotą papuošalą savo brangenybių dėžutėje.

– Jeigu manęs paklaustų, ar nešioti deimantus kasdien geras tonas – atsakyčiau, o kodėl ne? O dėl turėjimo... Skonio reikalas. Jeigu nori – žinoma! Tačiau ne visoms patinka šie brangakmeniai, kitos sako, kad visai jų nemėgsta. Tuo labiau, kad deimantas deimantui nelygu.

Šių akmenų kaina priklauso nuo apdirbimo, šlifavimo, spalvos, skaidrumo. Sakyčiau jau geriau visiškai mažytis deimantukas, kuris bus puikiai apdirbtas ir skaidrus, nei tas, kuris nustebins savo dydžiu. Šiaip ar taip, puošiantis geriausia išsiskirti savitumu. Ir jeigu negalite sau leisti kokybiškos juvelyrikos, patarčiau viena – nepirkite prabangių papuošalų imitacijų. Tai atrodo neskoningai ir dirbtinai. 

– Jūsų senelis ir tėtis kuria juvelyriką ir vyrams. Dažnam galvoje įsišaknijęs stereotipas, kad vyrai nesipuošia, neva tai moterų privilegija ar pernelyg moteriška. O jeigu ir puošiasi, tai tik didžiulėmis grandinėmis ant kaklo ar neskoningais didžiuliais žiedais.

– Manau tos pačios grandinės išreiškia ne skonį, o demonstruoja pinigų kiekį, norą pasirodyti. Tai lyg koks sovietmečio palikimas. Šiuolaikinė vyriška juvelyrika atrodo net labai dailiai, tuo labiau, pastebiu, kad vyrai gal ne tiek puošiasi, kiek tam tikri papuošalai jiems turi simbolinę, sentimentalią reikšmę. Pavyzdžiui, šiomis dienomis tie patys žiedai, pakabukai, sąsagos išgyvena tikrą renesansą.

Pabrėžčiau ir tai, kad Lietuvos vyrai išlieka vyriški. Jie renkasi jau išvardintų brangiųjų metalų, brangakmenių papuošalus ir puikiai atrodo. Juk nėra „vyriško“ ar moteriško“ metalo ar akmens, tokią iliuziją gali sudaryti tik jų deriniai ar kompozicijos. Šiuo metu ant bangos sąsagos – net labai vyriškas atributas! 

Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Tito Simanonio nuotr. /Juvelyrika
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt