Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar jūsų batai tikrai odiniai?

Aukštakulnių gerbėja
Vida Press nuotr. / Bateliai
Šaltinis: Ji24.lt
0
A A

Kad ir kaip norėtųsi, ne visada galite pasikliauti gamintojų ar prekybininkų žodžiu. Išleidusios apvalią sumą, galite likti su menkaverčiu padirbiniu. Išmokite pačios, kaip atpažinti tikrą odą, šilką, gintarą, deimantą.

Odą apžiūrėkite iš labai arti

Oda yra bene dažniausiai klastojama medžiaga. Batai, rankinė, diržas, net baldai gali būti pagaminti iš dirbtinės odos arba tikros ir dirbtinės odos mišinio, todėl vien iš specifinio kvapo, kurį skleidžia oda, atskirti, ar ji tikra, gali būti sudėtinga. Specialistai juokauja, kad pirkti odinio daikto reikia keliauti apsiginklavus didinamuoju stiklu.

Specialistai juokauja, kad pirkti odinio daikto reikia keliauti apsiginklavus didinamuoju stiklu.

Ko reiktų ieškoti?

Natūralios odos vidinė pusė būna pasišiaušusi, bet minkštutė ir švelni, primenanti zomšą, o nenatūralios, tekstiliniu pagrindu pagamintos odos vidinėje pusėje matyti siūleliai.

Ant natūralios odos gaminių matomos poros (kaip ir mūsų odoje). Atkreipkite dėmesį į jų išsidėstymą – jos turėtų būti nevienodo dydžio ir išsibarsčiusios ne simetriškai.

  • Jeigu išorė turi lūžių arba įtrūkimų, rankose laikote ne iš natūralios odos pagamintą daiktą. Tikra oda yra lanksti ir, patempus ar palanksčius, grįžta į buvusią vietą. Tiesiog sulenkite rankinę ar kitą gaminį, ištieskite ir žiūrėkite, ar liko lenkimo žymė.
asmeninio archyvo nuotr./Natūralio odos „Nerė Perė“ rankinės
asmeninio archyvo nuotr./Natūralio odos „Nerė Perė“ rankinės
  • Dar vienas patikimas būdas išbandyti odos tikrumą yra vanduo. Natūrali oda sugeria drėgmę. Užlašinkite lašelį ir žiūrėkite, kas bus. Jei vanduo nutekės nepalikęs žymės – oda netikra. Jei lašiukas paliks šlapią dėmelę ir tik tada nuriedės (jei labai mažytis, gali susigerti ir visas), tuomet oda yra natūrali.
  • Ir dar, pridėkite rankas prie odinio gaminio, jei oda tikra, po kelių akimirkų ji nebebus šalta, nes perims jūsų rankų šilumą. Dirbtinė medžiaga išliks šalta.
  • Beje, oficialiai natūralios odos gaminiai yra ženklinami specialiu tarptautiniu ženklu, kuriame vaizduojama išdirbtos odos išklotinė. Jeigu ant gaminio pamatysite kokybišką užrašą „vera pelle“ arba „genuine leather“ – drąsiai galite pirkti.

Šilkas – ypatinga medžiaga

Šilkas yra vienas įdomiausių ir unikaliausių gyvulinės kilmės pluoštų. Verpalai gaunami iš šilkverpių drugių lėliukių, išvyniojus dešimtis metrų kokonuose susuktų siūlų, juos išplovus ir iššukavus.

Šilkas pasižymi labai geromis higieninėmis savybėmis, nesielektrina, yra stiprus ir tamprus, atsparus mikroorganizmams. Su šilko rūbais žmogus visada jaučiasi gerai: šiltą dieną jie skleidžia vėsą, kūnas lengvai kvėpuoja, o vėsią dieną – šildo. Nors labai plonyčiai, tačiau šilko audiniai maždaug penkis kartus šiltesni už medvilninius!

Miegant ant šilkinės patalynės neprakaituojama, pataluose nesiveisia namų dulkių erkutės. Be to, šilke esantis sericinas (šilko klijai) turi gydomąjį poveikį jautriai ir sudirgusiai odai, todėl šilkas tinka alergiškiems žmonėms. Tvirtinama, kad iš šilko pasiūti drabužiai gerina nuo reumatizmo, pragulų, medžiagų apykaitos sutrikimų kenčiančių ligonių būklę.

„Shutterstock“ nuotr./Šilkiniai patalai
„Shutterstock“ nuotr./Šilkiniai patalai

Kaip atskirti, ar šilkas tikras?

  • Audinys tiesiog slysta tarp pirštų, jį sunku nulaikyti rankose. Jis tarsi švelni oda.
  • Bene vienintelis būdas įsitikinti, ar rankose laikote tikrą šilką, yra liepsnos kaitra. Išpeškite trumpą siūlelį ir pabandykite uždegti. Šilkas beveik nedega – ant siūlo susidaro juodas mazgelis, o liepsna užgęsta. Dirbtinis šilkas priešingai – dega labai greitai ir smarkiai traškėdamas, tačiau neskleidžia jokio kvapo.

Brangakmenius pirkite su specialistais

Deimantai ir kiti brangieji akmenys kainuoja ne vieną tūkstantį eurų, todėl pasiryžę tokiai investicijai be specialistų pagalbos vargiai išsiversite. Yra du patikimi keliai įsigyti tikrais deimantais, safyrais, rubinais ir kitais akmenėliais nusagstytus papuošalus.

Pirmasis – vykti į visame pasaulyje nepriekaištinga reputacija garsėjančių gamintojų parduotuves – „Tiffany“, „Bvlgari“, „Piaget“, „Graff“, „Cartier“ arba teisėtas jų atstovybes. Antrasis – kreiptis į specialistą – gemologą. Jis patikrins, ar gaminys yra vertas pinigų, kurių už jį prašoma. Pas gemologus galite nunešti ir turimus ar paveldėtus, gautus dovanų papuošalus, kad šie nustatytų jų vertę.

„Shutterstock“ nuotr./Žiedas su deimantu
„Shutterstock“ nuotr./Žiedas su deimantu
  • Jei vis tik perkate savarankiškai, iš labai arti per didinamąjį įrenginį apžiūrėkite deimantą (tokią galimybę suteikia visos legaliai, atsakingai veikiančios juvelyrinių dirbinių parduotuvės). Jeigu akmens nušlifuotos vietos atrodo šviesesnės už briauneles – tai galimai akmuo dažytas arba impregnuotas, ko tikriems brangakmeniams nedaroma. Taip pat, jeigu ten, kur yra siūlių ir įtrūkimų, matyti ryškesnė spalva, yra tikimybė, kad akmuo dažytas.
  • Tikri deimantai pasižymi itin lygiomis, aštriomis ir tiesiomis briaunomis, jei per didinamąjį stiklą matote mikroskopinių nutrupėjimų ar briaunos užapvalintos – tai ne deimantas.
  • Patikrinkite vandeniu. Net bespalvis deimantas, įmestas į vandens stiklinę, bus matomas, nes atspindės šviesą.

Visgi, deimantai klastojami vis tobuliau ir pasitaiko, kad padirbinį sunku nustatyti net prityrusiems specialistas, tad savarankiškai kone neįmanoma.

Gintarą išduoda jo savybės

„Baltijos jūros auksu“ vadinami gintarai nėra tokie vertingi, kaip deimantai, jų klastojama nemažiau. Milijonus metų sūriuose vandenyse stingusius spygliuočių sakų lašelius nesąžiningi gamintojai keičia kanifolija. Tai taip pat sustingę spygliuočių sakai, skirtumas tik tas, kad pastariesiems gauti neprireikė nė metų, jūroje jie taip pat nepabuvojo. Iš gyvų medžių specialiais čiaupais ištekinti sakai sukietėjo patys.

Fotolia nuotr./Gintaras.
Fotolia nuotr./Gintaras.

Kaip atskirti tikrą gintarą nuo kanifolijos?

  • Paprasčiausias būdas turimo gintaro gabaliuko paviršių patrinti kokiame nors spiritiniame tirpale suvilgytu medžiagos gabalėliu. Tai gali būti paprasta degtinė, kvepalai, odekolonas ar kt. Tikram gintarui nieko neatsitiks, o prie kanifolijos ar plastiko alkoholiu sumirkyta medžiaga iš karto prilips.
  • Norint atskirti, ar gintaras tikras, galima išbandyti jo kietumą. Milijonus metų stingęs gintaras labai tvirtas, o jo padirbiniai šia savybe nepasižymi. Paimkite karštą adatą ir pamėginkite gintaro gabaliuke padaryti skylutę. Jeigu tai – tikras gintaras, skylutės padaryti nepasiseks, nes tam reikėtų mažiausiai iki 370 laipsnių temperatūros įkaitintos adatos. Jeigu tai yra plastmasė ar kitas padirbinys, galėsime perdurti be didesnio vargo.
  • Dar vienas patikimas būdas – išmėginti gintarą druskos tirpalu. Į stiklinę vandens įberkite vieną ar du valgomuosius šaukštus druskos, išmaišykite, kol druska visiškai ištirps ir tada įmeskite gintaro gabaliukus. Tikras gintaras iškils į paviršių, o plastmasė tiesiog nusileis ant dugno.
  • Jeigu turite paprastą gintaro gabaliuką, kurio negaila, norėdami įsitikinti, ar jis tikras, galite jį padegti. Tikras gintaras dega labai tamsia liepsna ir leidžia tamsius dūmus, taip pat labai intensyviai kvepia sakais (primena smilkalų kvapą bažnyčioje). Užgesinus kvapas ilgai neišsisklaido, bet tampa dar aitresnis.
  • Ir dar vienas būdas – gintaro gabaliuką smarkiai patrinkite į kokį nors vilnonį drabužį, trinant tikras gintaras įkaista ir ima prie savęs traukti mažus suplėšytus popieriaus gabaliukus.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt