Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kelionė po vaikiškose knygose aprašytas vietas

Mama skaito dukrai
123RF nuotr. / Mama skaito dukrai
Šaltinis: Ji24.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiandien, balandžio 2-ąją, minima Vaikiškos knygos diena. Puslapis po puslapio knygos mus nuskraidina toli į vaizduotės sukurtą pasaulį. Ypač tai pasakytina apie vaikiškas knygeles. Tačiau kai kada jose aprašomos kuo tikriausios vietos, kurias galima aplankyti ir neturint itin lakios fantazijos.

Į peliuko pamėgtą parką

Shutterstock nuotr./Niujorko centrinis parkas
Shutterstock nuotr./Niujorko centrinis parkas

Elwyno Brookso White‘o knyga vaikams „Stiuartas Litlis“ JAV buvo išleista dar 1945 m. Beje, tai buvo pirmasis kartais, kai rašytojas pabandė kurti vaikams. Istorija pasakoja apie žmonių šeimoje gimusį peliuką Stiuartą ir jo adaptaciją gerokai didesnių artimųjų pasaulyje. Stiuartas – neeilinis peliukas. Nors drovokas ir linkęs pafilosofuoti, tačiau jo didelė širdis, kurioje liepsnoja aistra nuotykiams.

Stiuartas Litlis su šeima gyvena Niujorke. Jo planai didžiuliai: pasivažinėti autobusu Penktuoju aveniu ir laimėti burlaivių lenktynes Centriniame parke. Tačiau daugiausia nuotykių mažyliui nutinka pasiryžus surasti pradingusią draugę, paukštelę Margalę.

Simpatiškas baltapūkis kalbantis peliukas, pasipuošęs miniatiūriniais drabužėliais, netruko užkariauti skaitytojų širdis. Apie Stiuarto nuotykius vėliau buvo sukurta ir animacinių filmų trilogija, kurią mes matėme televizijos ekranuose.

Vienoje svarbiausių knygos scenų peliukas Stiuartas dalyvauja burlaivių lenktynėse, kurios vyksta Niujorko Centriniame parke įrengtame tvenkinyje „Konservatorijos vanduo“. Šiandien Niujorko gyventojai ir miesto svečiai toje pat vietoje gali išsinuomoti iš nuotolio valdomus burlaiviukus ir lenktyniauti. Kiekvieną šeštadienį, 10 val. čia renkasi būriai vaikų ir suaugusiųjų, norinčių dalyvauti linksmose varžybose ar audringai palaikyti jų dalyvius.

Pas neklaužadą iš Švedijos

Youtube.com stopkadras/Emilio iš Lionebergos namas
Youtube.com stopkadras/Emilio iš Lionebergos namas

Kelerius metus, Gyventojų registro duomenimis, Lietuvoje vienas populiariausių vardų, suteikiamų berniukams yra Emilis. Ir visai nenuostabu. Juk tokiu vardu pavadintas rašytojos Astridos Lindgren ypatingas herojus. Kam gali nepatikti neklaužada šviesiaplaukis, velnių prišveitęs, bet geraširdis ir labai sumanus penkiametis? Kaip rašoma knygoje „Emilis iš Lionebergos“, būtent toks berniukas gyveno mažame Švedijos kaimelyje Lionebergoje.

Jis krėtė įsimintinas, balsu kvatotis verčiančias išdaigas, tačiau niekuomet to nedarė iš piktos valios, taip tarsi nutikdavo netyčia – žaidžiant, nepagalvojant apie pasekmes, kliaunantis vaikišku naivumu. Vis gi už pokštus tekdavo atsakyti.... Kaskart iškrėtus kokią kiaulystę (kaip rodėsi suaugusiems), Emiliui grėsdavo beržinė košė. Tačiau vikrus berniukas išvengdavo įsiutusio tėvo bausmės pasprukdamas ir užsirakindamas malkinėje.

Kadangi durys turėjo kabliuką ir iš lauko, perpykęs tėtis užkabindavo ir šį, taip siekdamas priversti berniuką ilgėliau pagalvoti apie tai, ką padarė. Sukti galvą laiko jis turėdavo ne per daugiausia, nes tuoj čiupdavo peiliuką ir droždavo kokią figūrėlę. Padauža su mėlyna „kepurše“ buvo taip dažnai baudžiamas, kad knygai baigiantis tų medinukų susikaupė visas šimtas...

Dar daugiau įvairiausių figūrėlių galima pamatyti nuvykus į Lionebergą Švedijoje. Gimtajame Emilio kaimelyje, kuriame vos apie 200 gyventojų, yra įrengta garsioji herojaus malkinė. Joje realaus dydžio iš medžio išdrožtas Emilis ir šimtai medinių figūrėlių, kurias čia suvežė vaikai iš viso pasaulio.

Emilio malkinė stovi prie pat parko, kuriame kiekvieną ketvirtadienį iš aplinkinių miestų suvažiuoja daugybė senovinių automobilių ir mopedų. Kaip juokauja lionebergiečiai, šis kassavaitinis senovinių transporto priemonių paradas skirtas visokio amžiaus nutrūktgalviams berniukams – nuo vienerių metų iki šimto…

Kur žali stogai

Incurablystircrazy.wordpress.com nuotr./Anės žaliasis namas
Incurablystircrazy.wordpress.com nuotr./Anės žaliasis namas

Kanados rašytojai Lucy Maud Montgomery knyga „Anė iš Žaliastogių“ pelnė tarptautinę šlovę. Nuo 1908 m., kuomet buvo išleistos pirmosios knygos, parduota daugiau kaip 50 mln. kopijų, išverstų į 36 skirtingas kalbas. Visą pasaulį sužavėjo raudonplaukės našlaitės Anės istorija.

Vienuolikmetė mergaitė per klaidą patenka pas Matthew and Marillą Cuthbertus – brolį ir seserį, kurie siekė įsivaikinti berniuką, padėsiantį nudirbti ūkio darbus. Į Princo Edvardo salą atvykusios Anės naujieji įtėviai neišsiunčia atgal, tačiau jai tenka nueiti ilgą ir išbandymų pilną kelią, kol randa savo vietą naujoje šeimoje, Žaliastogių ūkyje, mokykloje. Netrūksta ir nuotykų bei rimtų likimo išbandymų.

Štai sykį užuot tapusi juodaplauke, kaip ketino iš pradžių, savo raudonus plaukus netyčia nusidažo žaliai, o kitą kartą nugirdo draugę pavaišinusi ją juodųjų serbentų vynu vietoj aviečių nuoviro... Su mokyklos draugais išvyksta studijuoti ir tapti mokytoja didmiestyje, tačiau mirus įtėviui grįžta pagelbėti įmotei ūkyje ir įsidarbina buvusioje savo mokykloje – taip ilgam sugrįždama atgal į Žaliastogius.

Žaliastogių ūkį aplankyti gali visi „Anės iš Žaliastogių“ gerbėjai. Jų raudonplaukė įsigijo ne vieną milijoną ir pasirodžius filmams bei animaciniams televizijos serialams. Beje, bene labiausia Anė mylima Japonijoje. Naujausiais fotoaparatais apsiginklavę japonų turistai miniomis plūsta į Kanadai priklausančią Princo Edvardo salą ir joje 1937 m. įkurtą Nacionalinį parką. Jo teritorijoje stovi žymusis Anės Žaliastogių ūkis, netoliese ir pačios autorės gimtasis namas. Sako, net dvidešimt procentų visų čia apsilankusių turistų, atvyksta iš Tekančios saulės šalies.

Geriausia į Kavendišo miestelį, kuriame įsikūręs Žaliastogių ūkis, keliauti vasarą. Kasmet, jau 48 m. iš eilės, čia karštuoju metu Konfederacijos menų centre rodomas miuziklas „Anė iš Žaliastogių“.

Po tankias girias

Huffingtonpost.com nuotr./Šimtamylė giria
Huffingtonpost.com nuotr./Šimtamylė giria

Istorijos apie Mikę Pūkuotuką – menko protelio meškiuką iš Šimtamylės girios – pirmą kartą buvo išspausdintos 1925 m. gruodžio 24 d. Londono laikraštyje „Evening News“. Jų autorius – rašytojas Alanas Alexanderis Milne‘as.

Pasakojimai apie meškiuką, kuris dievina medų, galvoja pačiu galvočiausiu būdu ir kuria murmeles, patiko skaitytojams. Daug kas manė, kad iš jo galima net pasimokyti. Juk neypatingai didelių intelektinių gebėjimų Mikė turi vieną pavydėtiną savybę. Nors yra mažutis, apkūnus ir negudrus meškiukas, jis moka mylėti ir džiaugtis gyvenimu.

Knyga „Mikė Pūkuotukas“ pasirodė 1926 metais ir netrukus užkariavo visą pasaulį. Regis, neatsirado galinčių atsipirti iš jos puslapių dvelkiančiam draugiškumui, šiltai išminčiai ir vaikystės nostalgijai. Po autoriaus mirties, „Mikės Pūkuotuko“ autorines teises nupirko Walto Disney kino studija ir perkėlė simpatišką meškiuką bei jo draugus – Paršelį, Nulėpausį, Pelėdą, Triušį ir Tigrą – į ekranus.

O mums norint persikelti į Mikės Pūkuotuko pasaulį, tereikia nusipirkti bilietą į D. Britaniją. Čia, Ashdown‘o miške, dar vadinamame „Šimtamyle giria“ ir vyko visi meškučio nuotykiai. Specialiai knygos persanažo gerbėjams miške įrengti du takai. Jais keliaudami aplankysite visas svarbiausias pasakojimų vietas – Ramblio Baisiai Gilią Duobę, Šešias Pušis, Niūrų ir Drėgną Nulėpausio Kampelį, Gūdųjį Mišką ir kitus.

Didmiesčio gatvėmis

Collider.com nuotr./Hario Poterio vežimėlis
Collider.com nuotr./Hario Poterio vežimėlis

Joanne Rowling, pasirašydama J. K. Rowling slapyvardžiu sukūrė net septynias „Hario Poterio“ knygas. Šiose knygose aprašomi paauglio burtininko Hario Poterio ir jo geriausių draugų iš Hogvartso kerėjimo ir burtų mokyklos nuotykiai.

Pagrindinis veiksmas sukasi aplink tai, kaip Haris kovoja prieš piktąjį burtininką Voldemortą, kuris nužudė jo tėvus siekdamas užvaldyti burtininkų, o kartu ir žiobarų pasaulius.

Pagal knygas sukurti ir milijonus uždirbę kino filmai, tačiau „Haris Poteris“ ypatingas ne tik savo populiarumu ir sėkme. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygoje nerasi nei kruopelytės tikrovės – viskas taip magiška ir paslaptinga. Tačiau akylesni skaitytojai nesunkiai šioje knygų serijoje atpažįsta ne vieną tikrą D. Britanijos vietą.

„Hario Poterio ir Fenikso brolijoje“ pasakojami nuotykiai vyksta Londone. Haris gauna pranešimą iš Magijos Ministerijos, kad jo pašalinimo į Hogvartso klausimas bus sprendžiamas rugpjūčio 12 dieną. Kitą dieną būrelis žmonių atkeliauja jo nugabenti į Fenikso brolijos būstinę. Visi drauge skrenda šluotomis pro Tauerio tiltą ir Bakingemo rūmus į Grimaldžo aikštę 12, kur jo jau laukia draugai. Realybėje – tai Klaremonto aikštė 1.

Knygoje „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ jaunasis burtininkas Londono zoologijos sodo Roplių namuose išsiaiškina, kad moka kalbėtis su gyvatėmis.

„Haris Poteris ir Paslapčių kambarys“ taip pat kalbama apie puikiai žinomą Londono vietą. Karališkojo kryžiaus stotyje Haris bando pasiekti „9¾ peroną“ ir įlipti į Hogvartso traukinį. Vakarinėje stoties pusėje yra siena su užrašu „9¾ peronas“ bei iki pusės į sieną įvažiavusiu vežimėliu. Šioje vietoje galima įsiamžinti bandant patekti į Hogvartso traukinį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt