Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paramedikų šeima gyvybes gelbsti net poilsiaudami

Sutuoktiniai Malašauskai – prityrę paramedikai
Asmeninio archyvo nuotr. / Sutuoktiniai Malašauskai – prityrę paramedikai
Šaltinis: Ji24.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ryčio ir Irenos Malašauskų gyvenimas sukasi apie Kauno greitosios pagalbos stotį. Čia jiedu susipažino ir dirba daugiau kaip du dešimtmečius. Poros atžalos jau dvejus metus savanoriauja tėvų darbovietėje ir taip pat svajoja apie medikų karjerą.

46-erių paramedikas-vairuotojas R. Malašauskas juokauja, kad greitojoje dirba jau nuo gimimo – kauniečio tėtis buvo greitosios pagalbos vairuotojas.

46-erių paramedikas-vairuotojas R. Malašauskas juokauja, kad greitojoje dirba jau nuo gimimo – kauniečio tėtis buvo greitosios pagalbos vairuotojas.

Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė I. Malašauskienė būti medike taip pat svajojo nuo vaikystės. „Kai nepasisekė įstoti studijuoti į Medicinos universitetą, baigiau felčerių mokyklą ir ketinau gyventi kaime, dirbti medicinos punkte, ramiai gydyti žmones. Tačiau baigus mokslus, niekur nepaskyrė, todėl darbo teko ieškotis Kaune (čia norėjau ir toliau studijuoti). Atėjome į Kauno greitosios pagalbos stotį dešimt merginų ir visas priėmė.

Kelerius metus vis galvojau, kad išeisiu kitur, bet pamėgau savo darbą. Balandžio 1 d. bus 25-eri metai, kaip čia dirbu“, – pasakoja Irena.

Geriausias jausmas – išgelbėta gyvybė

I. Malašauskienė atskleidžia, kad labiausiai jos darbe jaudina atsakomybė už kito žmogaus sveikatą ir gyvybę.

„Kitaip nei dirbant ligoninės skyriuje, turi viską žinoti. Ligoninėje gali pasikonsultuoti su kolega, pavartyti užrašus, atlikti daug informacijos pateiksiančius tyrimus. Mūsų darbe reikia visas žinias turėti galvoje ir jas akimirksniu pritaikyti. Nėra laiko delsti ir dvejoti, nes akyse miršta žmogus, o tavo pareiga jį išgelbėti. Nepakartojamas jausmas, kai žmogui pagerėja. Gera žinoti, kad tiesiogiai prisidedi gelbėdama gyvybes“, – atvirauja pašnekovė.

„Suprantama, pasitaiko, kad padėti niekuo nebegalime... Gyventi lemta ne visiems. Ypač sunku būna, kai taip nutinka vaikams. Tačiau turime būti pasirengę tokiems iššūkiams ir neleisti emocijoms užvaldyti, – sako R. Malašauskas. – Per tiek metų išmokome likti tvirti, taip pat darbo nesinešti į namus, o asmeninius reikalus palikti namuose. Kaip sakoma, nėra namų be dūmų, bet jei susipykome, nei kolegos, nei mūsų pacientai to tikrai neturi pajusti.“

Asmeninio archyvo nuotr./Tarptautinėse paramedikų varžybose iškovojo pirmąją vietą
Asmeninio archyvo nuotr./Tarptautinėse paramedikų varžybose iškovojo pirmąją vietą

Nemažai iškvietimų į asocialias šeimas

Greitojoje pagalboje budima pamainomis. Ryte budėti atvykę medikai, pamainą baigia kitą rytą. Pasitaiko, kad per naktį nėra nei keliolikos minučių poilsio.

„Nemiegoti teko išmokti. Pradžioje nuvažiavusi pas pacientus niekuomet nesisėsdavau – bijojau, kad iškart užmigsiu (šypsosi). Mums bemiegių naktų patirtis labai pravertė auginant vaikus – nekilo problemų keliantis naktį.

Per tiek metų darbe išmokome pailsėti per 15 min. Dabar nebegirdime kitoms komandoms skirtų iškvietimų, sureaguojame tik į savo pavardę. Tiesa, sunkiomis naktimis retkarčiais vis dar aplanko mintis ryte keliauti rašyti pareiškimo, kad išeinu iš darbo, bet ateina rytas, išgeri kavos ir vėl viskas gerai.“

R. Malašauskas pasakoja, kad neretai tenka važiuoti į asocialias šeimas – apsinuodijimas alkoholiu, smurto protrūkiai ir kt. „Kai žinome, kad vykstame pas agresyviai nusiteikusius žmonės, mus lydi policijos ekipažas. Tiesa, jie negali apsaugoti nuo tikimybės apsikrėsti niežais ar pasigauti utėlių... Visada dirbame su apsaugos priemonėmis, po tokių piliečių gabenimo dezinfekuojame automobilį, laikomės saugaus atstumo, stengiamės nesukelti agresijos, nekelti tono“, – atskleidžia paramedikas. – Nors tokių iškvietimų į asocialias šeimas nemažai, bet tai nesumažina noro dirbti savo darbą.“

Asmeninio archyvo nuotr./Pasitaiko pačių netikėčiausių situacijų
Asmeninio archyvo nuotr./Pasitaiko pačių netikėčiausių situacijų

Teko priimti gimdymą ir automobilyje

Malašauskai pasakoja, kad Greitojoje pagalboje buvo įvairiausių atvejų – pavojingų lūžių, apdegusių žmonių, vaikų be sąmonės ir net gimdymų.

„Man pacientės namuose teko priimti į pasaulį atskubėjusį berniuką, o Ryčiui net kelis kartus teko pribuvėjo vaidmuo tiesiog Greitosios pagalbos automobilyje – lengva panika ir didžiulis palengvėjimas bei džiaugsmas, kad viskas baigėsi sėkmingai. Nors gimdymas nėra liga, tačiau ir sąlygos ne tokios kaip gimdymo skyriuje. Žinoma, turime būtinas priemones, tačiau lyginti su ligoninės aplinka net neverta. Vienas vaikelis gimė iškart po Kalėdų, buvo baisu dėl žemos temperatūros automobilyje, tačiau viskas baigėsi laimingai, – pasakoja I. Malašauskienė. – Visada apima geras jausmas, kai buvusią paniką ir skausmą akyse pakeičia palengvėjimas. Išgirstas „ačiū“ yra didžiausia padėka.

Beje, neseniai į Greitosios pagalbos stotį atėjo moteris, kuri padėkojo už prieš pusmetį suteiktą pagalbą dūstančiam sūnui. Sakė, atpažinusi mus viename straipsnyje ir atskubėjusi padėkoti. Tai įsimintinos akimirkos, nes dažniausiai su pacientais išsiskiriame juos pristatę į ligoninę ir daugiau nebesusitinkame.“

Kai kuriems stinga vidinės kultūros

Greitosios pagalbos automobilį vairuojantis R. Malašauskas džiaugiasi, kad vairuotojai darosi vis sąmoningesni ir praleidžia skubančius medikus, tačiau kuriozų vis dar pasitaiko, ypač daugiabučių kiemuose.

„Kartais nėra nei laiko, nei vietos gražiai prisiparkuoti, todėl privažiuojame kaip įmanoma arčiau laiptinės ir paliekame automobilį. Grįžus net su ligoniu ant rankų ar neštuvuose pasitaiko išgirsti ne tik nepasitenkinimo riksmų, kimbama ir į atlapus. Kolegos yra radę išdaužtą automobilio langą, pradurtus ratus, pavogtą defibriliatoriaus aparatą. Kai kuriems žmonėms tiesiog stinga vidinės kultūros. O jei tai būtų mirštantis jų artimasis, ko gero, norėtų kuo skubesnės pagalbos, tačiau kai situacija neliečia asmeniškai, supratimo negali tikėtis“, – pastebi pašnekovas.

Studentams į paskaitas neleidžia žiūrėti pro pirštus

R. ir I. Malašauskai taip pat dėsto Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Jiedu pasakoja, kad mokosi ir LSMU studentai, ir slaugytojai, ir net 62-jų jogos instruktorius. „Kuo daugiau žmonių mokės teikti profesionalią pirmąją pagalbą, tuo geriau. Tai puiki tarpinė stotelė būsimiems medikams, taip pat naudingos žinios sporto klubų, baseinų darbuotojams bei Lietuvoje ir užsienyje vertinga profesija.

Tiesa, mokytis pas mus nelengva – garsėjame griežtumu (šypteli). Mūsų paskaitas studentai lanko nepriekaištingai, tačiau net 30 proc. egzaminų neišlaiko. Tai nėra sritis, į kurią galima žiūrėti pro pirštus“, – sako R. Malašauskas.

Be pedagoginės veiklos, sutuoktiniai patys dalyvauja ir padeda pasiruošti medikų komandoms vietinėms bei tarptautinėms greitosios medicinos pagalbos varžyboms.

Jose sukuriamos įvairios nelaimingų atsitikimų situacijos (lūžiai, gaisrai, gimdymai, insultai ir t. t.), mokomasi, kaip greičiau ir efektyviau suteikti pagalbą.

Sauliaus Aliukonio nuotr./„Fiat Ducato“
Sauliaus Aliukonio nuotr./„Fiat Ducato“

Gyvybes gelbsti ir nedarbo metu

Kauniečiai pasakoja, kad pagalbos ranką ištiesia visuomet, kai tik gali. „Gyvename sodų bendrijoje. Man geriausias poilsis kapstytis darže, šiltnamyje, pasideginti, pasimaudyti baseine. Mėgstame tiesiog sėdėti balkone ir medituoti žiūrėdami į šalimais žaliuojantį mišką... Tačiau kartais ši ramybė sudrumsčiama“, – sako Irena.

„Sykį prabudęs per savo gimtadienį nusileidau žmonai išvirti kavos ir girdžiu, kad kaimynė mus šaukia. Žvilgtelėjęs pamačiau, kad jos vyras laiko suspaudęs ranką, o iš jos trykšta kraujas. Tik spėjau surikti Irenai, kad neštų viską, ką turime, ir išlėkiau pas kaimynus. Pasirodo, vyras diskiniu pjūklu pjaustė metalą, šis griebtelėjo megztinio rankovę ir ratu apipjovė ranką – ji laikėsi tik ant kaulo. Tuo metu namuose turėjome svečių, tai visi buvo įtraukti į komandinę gelbėjimo operaciją – vienas skambino greitajai, kitas bėgo jos pasitikti ir t. t. Jei nebūtume suteikę pagalbos, kaimynas būtų tuoj nukraujavęs, – pasakoja Rytis. – Kitąkart tolimesnių kaimynų berniukas išbėgo tiesiai per terasos stiklą, o sykį teko kaimynui įtvirtinti lūžusį šlaunikaulį.“

„Visuomet esame pasiruošę. Mūsų vaistinėlėje tikrai nieko netrūksta, o leisdamiesi į keliones po užsienį automobiliu, vežamės ir kaklo įtvarus. Maža ką“, – sako medikai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt