Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Meilės penkiakampis, arba Kaip gimę jausmai išardo draugystę“

Draugai
123rf.com nuotr. / Draugai
Šaltinis: Ji24.lt
0
A A

„Mūsų istoriją galėčiau pavadinti savotišku meilės penkiakampiu. Nuo neatmenamų laikų buvome geriausi draugai: Haroldas, Gintas, Jonė, Sonata ir aš – Julija. Susipažinome dar nemokėdami kalbėti“, – savo istoriją pradeda skaitytoja.

Mūsų tėvai buvo geriausi draugai, todėl vasaras leisdavo drauge. Visi sėsdavo į savo mašinas ir, riedėdami vieni paskui kitus, keliaudavo vis į kitą vietą. Išmaišėme visą Europą.

Mūsų šeimos susitikdavo ne tik per vasaros atostogas, eilinius savaitgalius, bet ir per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas ir taip toliau. Buvome neišskiriami. Aplinkiniai mūsų tėvus kartais sarkastiškai vadindavo hipiais. Kai tapau paaugle, supratau, kodėl. Haroldo tėtis turėjo ilgus plaukus, Ginto tėvukas dievino savo barzdelę. Jonės mamos mėgstamiausias rūbas buvo ilgas besiplaikstantis sijonas, Sonatos mama savo ryškias plaukų spalvas keisdavo bent porą kartų per metus.

Žodžiu, kai visi susirinkdavo į krūvą, tai išties atrodydavo kaip grupelė nučiuožusių hipių. Laimingi, triukšmingi ir amžinai jauni.

Na o maniškiai.... mano tėvai buvo muzikantai. Tėtis grojo saksofonu, mama – fortepijonu. Žodžiu, kai visi susirinkdavo į krūvą, tai išties atrodydavo kaip grupelė nučiuožusių hipių. Laimingi, triukšmingi ir amžinai jauni.

O šalia jų, žinoma, visuomet būdavome ir mes. Kol nesulaukėme paauglystės, dažniausiai sukdavomės kur nors netoliese. Žaisdavom, išdykaudavom, krėsdavom šunybes. Kai kažkiek subrendom, ėmėm šalintis. Atostogauti važiuodavome kartu, tačiau laisvalaikį leisdavome atskirai. Tėvai mumis pasitikėjo, duodavo laisvę veikti tai, ką norime. Jie traukdavo į muziejus, o mes keliaudavom su ekskursiniu laiveliu.

Jie degustuodavo moliuskus ar varles, mes degindavomės paplūdimy ar eidavom į vietinių grupių koncertus. Mūsų tėvams netrūko pinigų, mums netrūko laisvės, taigi gyvenom pasakišką gyvenimą. Tokį, kokius šiandien vaizduoja amerikoniškuose muzikiniuose klipuose. Tik staiga ši pasaka ėmė keistis.

123rf.com nuotr./Draugai
123rf.com nuotr./Draugai

Buvo neįtikėtinai karštas rugpjūčio mėnuo. Kaip įprastai, kartu atostogavome Korfu saloje. Atostogos ėjo į pabaigą ir mes su nerimu laukėme paskutinės savo mokyklinės rugsėjo 1-osios. Būsimi dvyliktokai. Sėdėjome mažoje kavinukėje prie jūros ir siurbčiojome vaisinius šerbetus.

– Negaliu patikėti, kad po savaitės jau trūnysim mokykloje, – skausmingu balsu tarstelėjo Jonė.

– Ir aš. Gerai, kad paskutiniai metai, – atsakė Gintas, ir užmetęs akį į veidrodinį mūsų staliuko paviršių, pasitaisė savo akinius nuo saulės. Jis visuomet stengėsi atrodyti nepriekaištingai. – Aišku bus smagu sugrįžti dėl kelių personų.

Haroldas nusivaipė.

– Turi omenyje Sigitą? Pamiršk. Į išleistuves ji keliaus su knygų lentyna. Arba išvis nekeliaus.

– Tai iššūkis. Aš nusiteikęs optimistiškai. Praeitais metais ji atėjo pažiūrėti krepšinio varžybų. Tai kažką reiškia, ar ne?

– Gintai, tai tuščias reikalas, – sakau. O dėl varžybų.... Garantuoju, kad rašė kokį referatą apie sportą.

Žinote, tikrai nusibosdavo klausytis jų kalbų apie panas. Bet nei aš, nei Jonė į tai nesikišdavom. Dažniausiai tiesiog pasijuokdavome. Su Sonata buvo kitaip. Ji visuomet turėdavo savo nuomonę ir garsiai ją išreikšdavo. Ypač kai kalba pasisukdavo apie Sigitą, kuri buvo klasės pirmūnė ir didžiausia jos konkurentė.

– Nesuprantu, kiek galima kalbėti apie tą patį... Kas per stebuklas ta Sigita? Kažkokia nuoboda. O ir keletą kilogramų jai neprošal būtų numesti.

Haroldas ėmė krizenti.

– Palauk, o jūs su ja kartais nekonkuruojat? Abi labai mėgstat mokytis... Abi mokytojų mylimiausios. A, tiesa, tik tu klasėje esi antra. Iškart po nuobodos Sigitos.

Netaktiškas Haroldo pasisakymas taip įsiutino Sonatą, jog ji trenkė į stalą savo šerbeto stiklinę ir nulėkė paplūdimio link. Įdomiausia tai, jog Gintas, kuris paprastai būdavo Haroldo nusikalbėjimų bendrininkas, nulėkė paskui Sonatą. Mes visi trys likome apšalę.

– Kas čia įvyko? Paaiškinkit kuri nors, – suvapėjo Haroldas.

Jonė patrūkčiojo pečiais ir atsiduso.

– Kažkas įsimylėjo. Labai ir nesistebiu. Gintas seniai slapčia nužiūrinėja Sonatą. O Sonata lygiai taip pat slapčia žvilgčioja į jį. Vienu žodžiu, kažkas užsimezgė.

Tai, ką pasakė Jonė, manęs nenustebino. Aš nujaučiau, kas vyksta, ir laukiau atomazgos.

– Šiaip gal ir visai nieko pora būtų, – tariau žvelgdama į mažas jų figūrėles paplūdimio fone. Jiedu sėdėjo ant smėlio ir iš tolo matėsi, kaip Sonata teatrališkai makaluoja rankomis, kažką aiškindama.

Tačiau Haroldas buvo šokiruotas ir mažumėlę pasipiktinęs.

– Nesąmonė! Juk jis geriausias mano draugas, tikrai būtų man pasakęs. Jau keliolika metų visi esam draugai, jis negali būti įsimylėjęs jos!

Mudvi su Jone suokalbiškai nusijuokėm.

– Harolduk, jeigu būtum pastabesnis, tai jau seniai būtum viską supratęs. O Gintas tau nieko nesakė dėl to, kad pats dar pasimetęs. Ir gal jam gėda, kad įsižiūrėjo moksliukę, – bandžiau paaiškinti situaciją bičiuliui.

– Šakės, va čia tai geras. Gintas ir Sonata. Tai ką, man dabar gal su kažkuria iš jūsų susimest? Logiška? Kada į pasimatymą?

Tokie Haroldo juokai mums su Jone buvo kažkokie nejaukūs. Pasimaivėm, pajuokavom ir, baigę siurbčioti savo šerbetus, patraukėm atgal į viešbutį. Reikėjo susikrauti savo daiktus keliui atgal. Tuomet nė vienas iš mūsų nežinojom, kad tas Haroldo juokelis gali būti lemtingas.

123rf.com nuotr./Draugai
123rf.com nuotr./Draugai

Nepraėjo nė pusė metų, o Gintas su Sonata jau draugavo. Kaip tikra pora. Visiems mums iš pradžių buvo keista. Bet laikui bėgant pripratom. Ginto ir Sonatos tėvai buvo laimingi. Jie vis kartojo, jog „tai buvo neišvengiama, nuo pat mažens jie buvo sielos draugai“.

Gal ir nekeista, kad rinkdamiesi, kur studijuos, jie abu pasirinko išvykti į užsienį. Jei tiksliau – į Austriją. O aš, Jonė ir Haroldas bendravom vis mažiau. Penkiese laiko beveik nebeleisdavom, tad ir trise, žinoma nebūdavom. Haroldas su Gintu taip pat atitolo.

Pasijutau likusi nuošalyje, kažkokia užmiršta ir apleista.

Stipriausius ryšius išlaikėm tik mes su Jone. Sykį, likus kelioms dienoms iki mūsų paskutinio skambučio, ji atėjo pas mane į namus ir, lyg prasikaltusi, nuleidusi galvą, nedrąsiai tarstelėjo:

– Julija... Turiu tau kai ką pasakyti. Mes su Haroldu... Mes draugaujam.

O čia tai buvo siurprizas. Net ir man. Nė nenujaučiau, kad jiedu kažką rezga.

– Ar seniai jūs?...

– Praėjusį šeštadienį jis pasiūlė man būti jo mergina. Susitikinėjam jau kokius tris mėnesius. Kažkaip nenorėjom niekam to sakyti, užtat ir nuo tavęs slėpiau... Nepyk, gerai?

Tačiau aš, žinoma, pykau. Ir labai. Pasijutau likusi nuošalyje, kažkokia užmiršta ir apleista. Ne dėl to, kad Gintas ar Haroldas man būtų patikę. Nesakau, kad jie buvo nepatrauklūs. Greičiau priešingai – Gintas buvo aukštas, skvarbių mėlynų akių, šiek tiek garbanotų šviesių plaukų. Ir dar krepšininkas. Žodžiu, tikras širdžių ėdikas.

O Haroldas – taip pat aukštas, bet rudaakis, trumpų tamsių plaukų, visuomet pasportavęs, pasitempęs, vyriškas. Tačiau abu buvo mano geriausi draugai nuo vaikystės laikų ir niekad nežvelgiau į juos kaip į potencialius vaikinus. Visgi tą kartą, kai Jonė man pasakė, kad yra su Haroldu... Pasijutau išduota ir pati sau negalėjau paaiškinti, kodėl.

Vienaip ar kitaip, į paskutinį skambutį net nėjau. Nors dar prieš gerą mėnesį kartu su Jone rinkomės parduotuvėje vakarines sukneles (ir, patikėkit, aš išsirinkau tiesiog nuostabią, tamsiai žalios spalvos, aksominę, truputį iki kelių), nusprendžiau, jog jausiuosi daugiau nei nemaloniai, kai šokių aikštelėje teks spiginti akis į burkuojančius Gintą su Sonata ar Haroldą su Jone.

Buvau tikra, kad jiems tai būtų taip pat nemalonu. Tėvai matė, kaip man sunku, tad stengėsi daug neklausinėti. Tačiau jie padarė man ohoho kokią staigmeną, kai grįžusi po paskutinio valstybinio egzamino, ant savo stalo radau lėktuvo bilietus į... Ibizą.

– Kas čia dabar? – su bilietais rankoje tuojau pat nulėkiau į svetainę ir bandžiau išsiaiškinti, ką tai reiškia.

Mama sėdėjo prie pianino ir miklino pirštus, o tėtis skaitinėjo kažkokį laikraštį.

– Aha, radai mūsų staigmeną! Tai dovana tau mokyklos baigimo proga. Lėksim į Ibizą, – be galo patenkintas ir didžiuodamasis savimi paaiškino man tėtis.

– Girdėjau, kad ten vyksta laukiniai vakarėliai, – mirktelėjo akį mama.

Nesusivaldžiau ir pradėjau kvatotis.

– Palaukit, tai „lėksim“ mes trys? Į Ibizą? Į... vakarėlius?

– Jo! Pasitūsinsim, – tėtis tą žodį ištarė su tokiu pabrėžtinu pasimėgavimu, kad aš vėl pradėjau juoktis, šįsyk iki ašarų.

– Palaukit, bet matau, kad skrydis kaip tik tada, kai man bus išleistuvės... – numykiau kiek vėliau, pasibaigus juoko priepuoliui.

– Na ir kas? Labai nori ten dalyvauti?

Tėvai buvo teisūs. Į mokyklos išleistuves visai nenorėjau. Labai norėjau pasipuošti, pasidaryti šventinį makiažą, šukuoseną, apsiauti savo naujuosius aukso spalvos aukštakulnius, tačiau juodai nenorėjau sutikti ten juos visus.

Džiaugiausi, kad jie nepastebėjo manęs. Žodžiu, tai ketveriukei buvau nereikalinga. Mūsų amžinasis penketas iširo ir vargšė Julija liko kažkur už borto.

Pasirodo, abi porelės – Gintas su Sonata ir Jonė su Haroldu pradėjo bendrauti ir kartu leisti laiką. Keletą sykių pastebėjau juos keturis, vakarojančius populiariausioje miesto picerijoje. Džiaugiausi, kad jie nepastebėjo manęs. Žodžiu, tai ketveriukei buvau nereikalinga. Mūsų amžinasis penketas iširo ir vargšė Julija liko kažkur už borto.

Nuotaika pakilo tik tuomet, kai sužinojau valstybinių egzaminų rezultatus. Visus išlaikiau puikiai ir galėjau stoti ten, kur tik širdis geidė. Nusprendžiau išbandyti jėgas pačioje netikėčiausioje srityje – aviacijoje. Žinojau, kad skrydžių valdymas yra labai pelninga specialybė. O kur dar vyriškas kolektyvas... Juk reikia susirasti princą ir man!

Atostogos Ibizoje prabėgo visai puikiai. Mano tėvai turėjo dar tikrai daug parako, buvo jaunatviški ir šaunūs. Žinoma, atostogos nebūtų buvę tokios įsimintinos, jei nebūčiau susipažinusi net su keliais mielais vaikinais. Antrasis, portugalas, man visai susuko galvelę ir tą vasarą džiaugiausi, kad jau sulaukiau aštuoniolikos... Apsikeitėm numeriais ir patraukėm į skirtingas puses.

Susituokėme taip, kaip visada svajojau – pabėgę nuo visko, kažkur egzotiškame pasaulio pakrašty.

Iš pradžių tėvai baiminosi, kad imsiu ir ištekėsiu už to portugalo. Tačiau gyvenimas mane įtraukė į daugybę naujų dalykų, kurie išblaškė romantiškus prisiminimus apie Ibizą. Pradėjau studijuoti aviacijos institute. Susipažinau su daug šaunių vaikinų. Vienas iš jų buvo toks šaunus, kad tapo mano sužadėtiniu, o dar po trejų metų – ir vyru.

Susituokėme taip, kaip visada svajojau – pabėgę nuo visko, kažkur egzotiškame pasaulio pakrašty. Suknelę išsirinkau šviesiai rožinę, o šukuoseną vietinė kirpėja papuošė laukinėmis orchidėjomis. Tėvai be galo džiaugėsi ir sakė, jog jei patys turėtų tuoktis antrą kartą, tuoktųsi būtent taip.

Tiesa, jie tebebendravo su Ginto ir Sonatos, Haroldo ir Jonės tėvais. Ir toliau vasaromis keliaudavo. Dabar jų kelionėse nebebuvo mūsų, penkių nenuoramų, tačiau atostogos dėl to jiems buvo nė kiek ne prastesnės.

Gintas su Sonata susituokė. O štai Haroldas Jonę išdavė su kita. Nors jau daug metų nebendravom, nuoširdžiai užjaučiau Jonę. Prisiminiau, kokia miela ir jauki ji gali būti. Buvau sumaniusi parašyti jai elektroninį laišką, pasiūlyti susitikti, paplepėti. Bet susilaikiau. Dabar turėjau jau kitų artimų draugių…

Kartais šita visų mūsų penkių istorija, šita praeities ištrauka man atrodo panaši į serialą. Gal ne meksikietišką, bet vis tiek.

Vaikystė buvo nuostabi, paauglystė irgi. Slapčia vis dar šiek tiek liūdna, kad tokią gražią ir stiprią mūsų draugystę išardė ne vietoje pasimaišiusi meilė.

Kita vertus, tai, kas buvo gera, niekur nedingo. Apie mūsų penketuką kada nors dar būtinai papasakosiu savo vaikams.

Kada nors.


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai prizą – plaukus apsaugančius „Herra“ firmos kvepalus „Oud Intense“ (prizo vertė – 30 eur).

Gamintojų nuotr./Prizas
Gamintojų nuotr./Prizas

Supakuoti prabanga dvelkiančioje auksinėje dežutėje, plaukų kvepalai ne tik suteiks Jūsų plaukams malonų aromatą, bet ir juos pamaitins, apsaugos nuo žalingo UV spindulių poveikio ir padės išlaikyti šukuoseną.

„Oud Intense“ kvepalai atsiskleidžia gaiviu nerolio, rožių, jazminų, cinamono ir šafranų aromatu, kuris persipina su kedro, santalo, pačiulių, sakų, gintaro, smilkalų aromatais. Pasinerkite į kvapų jūrą!

Daugiau informacijos rasite čia.


  • Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.​
  • Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!​

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt