Ląstelių atmintis: ar gali vaikas paveldėti buvusių mamos partnerių savybes?

Ląstelės / 123RF.com nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-08-02 09:53
Įsivaizduokite, kad po inksto persodinimo operacijos perimate donoro įpročius. Arba pagimdžiusi pirmagimį suglumstate, nes vaikas labiau primena pirmąją meilę nei tikrą tėvą. Tokie fenomenai grindžiami ląstelių atminties ir telegonijos hipotezėmis. Kiek tiesos slepiasi už šių nepatvirtintų mokslinių teorijų?

Gyvi prisiminimai kitame kūne

„Ląstelių atmintis“ (angl. Cellular memory) – nauja ir dar nepatvirtinta pseudomokslinė hipotezė apie tikimybę, kad mūsų prisiminimai yra saugomi ne tik smegenyse, bet ir kiekvienoje organizmo ląstelėje.

Paprasčiau tariant, jei atsitikus nelaimei ar užklupus ligai tenka persodinti donoro organą, yra galimybė, kad žmogus ims mėgti tuos pačius dalykus kaip buvęs jo šeimininkas. Ir viskas dėl to, kad ląstelėse yra užkoduota įvairi informacija apie mus: pomėgiai, prisiminimai, asmenybės ypatumai, net charakterio bruožai. Ir ši informacija išlieka tol, kol persodintas organas funkcionuoja.

Mūsų protėviai valgydavo ką tik paskerstų gyvūnų organus tikėdami stebuklingomis jų galiomis, todėl niekam nekilo abejonių, kad vyras, suvalgęs širdį, karo lauke taps nenugalimas arba paragavęs atitinkamo organo galės didžiuotis seksualine jėga. Šiandien esame tikri, kad tai yra absurdas, neturintis jokios loginės reikšmės, tačiau kartais, kai skaitome žmonių pasakojimus apie įgytas naujas savybes dėl organo transplantacijos, imame ir tuo patikime. Gera žinoti, kad tokių atvejų nėra daug.

Pavyzdžiui, Vienoje, Austrijoje, buvo atlikta apklausa (joje dalyvavo 47 žmonės) apie persodintų organų įtaką pacientų gyvenimui. Net 79 proc. apklaustųjų tvirtino po operacijos nepajutę jokių pokyčių. Priešingai manė tik 6 proc., o likusieji 15 proc. teigė, kad asmenybės pokyčiai galėjo būti išgyvento streso pasekmė.

Kaip matome, žmonių, kurie mano, kad persodintas organas turėjo įtakos jų charakterio pokyčiams, yra mažuma. Ir tie keli procentai gali reikšti, kad būtent šie apklaustieji yra linkę per daug fantazuoti.

Ką paveldime?

Kita populiari hipotezė yra ta, kad moteriai gali gimti vaikas, panašesnis į prieš tai buvusį pirmąjį seksualinį partnerį (jei toks buvo) nei į biologinį tėvą arba paveldėti visų prieš tai turėtų meilužių tam tikras savybes.

Žinoma, daugiausia dominuos tikrojo tėvo genai, todėl iš kitų partnerių paveldėti bruožai dažnai būna ne tokie akivaizdūs. Tokia pseudomokslinė disciplina vadinama telegonija. Vėlgi, pasak šalininkų, šį drąsų spėjimą patvirtinti gali jau nuo seno pastebėti kryžminimosi ypatumai su gyvūnais. Pirmasis telegonijos autorius buvo Aristotelis. Remdamiesi jo išmintimi, šia teorija žmonės tikėjo ir viduramžiais.

Kone populiariausia istorija šia tema yra apie Anglijos lordo Martono bandymą sukergti kumelę su zebru. Deja, dėl rūšių nesuderinamumo kumelė neatsivedė nė vieno palikuonio, bet vėliau ją suvedus su grynakrauju eržilu gimė kumeliukas, turintis gana ryškius zebro dryžius ir panašią išvaizdą.

Nuo to karto vienas po kito telegonijos mokslininkai (jei juos galime taip pavadinti) ėmė gilintis į šį fenomeną, ieškojo paaiškinimų ir priežasčių, kodėl taip nutinka.

Kitas svarbus tyrimas buvo atliktas UNSW Australijos universitete ir jam vadovavo evoliucijos ekologė dr. Angela Crean. Eksperimentas buvo atliekamas su nedidelėmis vaisinėmis muselėmis. Nesubrendusios patelės pirmą kartą buvo suvedamos su didžiausiais ir produktyviausiais patinėliais.

Po kelių savaičių, kai patelės jau buvo pasiruošusios atsivesti palikuonių, jas suvedė su mažais ir vidutinio dydžio patinėliais. Rezultatas buvo gana panašus, kokio tikėjosi mokslininkai: palikuonys buvo dideli ir stiprūs, nors jų biologiniai tėvai neatitiko tokių kriterijų.

Ji24.lt

Naujausi straipsniai