Ligų įsikalbėjimu tikintis psichologas: „Jų priežastys susijusios ir su mūsų charakteriu“

Andrejus Lukaševič
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-01-12 08:18
„Mūsų minčių galia labai didelė. Kai 1980-aisiais pasirodė filmas apie ryklius „Nasrai“, tais metais ir realiame gyvenime buvo užfiksuota daugiau jų išpuolių atvejų, per kuriuos nukentėjo žmonės. Tai, apie ką galvojame, pritraukiame į savo gyvenimą. Net ir ligas galime įsikalbėti“, – sako M. S. Norbekovo centro sertifikuotas psichologas Andrejus Lukaševič.

Jūs važinėjate po pasaulį ir padedate žmonėms įveikti tiek fizines, tiek psichologines problemas, ligas. Kur sėmėtės žinių, kas jus sieja su Lietuva?

Gimiau Lietuvoje, čia yra mano giminių, todėl mielai atvykstu ir vesti mokymų. Taip susiklostė gyvenimas, kad išvykau mokytis į užsienį, kur sukūriau šeimą ir kur gyvename iki šiol. Maskvoje baigiau institutą, turiu psichologo diplomą. Mano specializacija – sveikatos ir sporto psichologija. Lygiagrečiai, susidomėjęs M. S. Norbekovo mokymo programa, studijavau jo įkurtame Žmogaus autoredukcijos universitete. Nuo 2007-ųjų dirbu pagal M. S. Norbekovo programą. Esu jo mokinys, nemažai laiko dirbome ir kartu. O atradau šią mokymo sistemą ne paskatintas kokių nors ligų, nes jokių sveikatos problemų neturėjau (šypsosi).

Pakliuvo į rankas, pamenu, straipsnis, kuris sudomino atverti šio universiteto duris. Veikiau pastūmėjo pats likimas, nes esu įsitikinęs, kad niekas mūsų gyvenime nevyksta šiaip sau. Tuo metu intensyviai sportavau. Išbandęs tą programą pastebėjau, kad tai man padėjo pasiekti dar geresnių sporto rezultatų. Turėjau progos pats įsitikinti, kad ši sveikatinimo ir asmenybės tobulinimo programa išties veiksminga ir padeda įveikti ne tik ligas. Ji atveria kelią tapti laimingiems, sėkmingiems, gebėti patiems atrasti prarastą pusiausvyrą, t. y. valdyti savo kūną ir emocijas. Šalinti bet kokias mūsų gyvenime kilusias kliūtis, įveikti baimes, įgyti mums reikalingų teigiamų charakterio savybių. Esu tik treneris, kuris užduodu namų darbus ir pataria, kaip tinkamai dirbti su savo charakteriu, paskatinti kūną sveikti.   

Andrejus Lukaševič
Andrejus Lukaševič

Dirbate pagal akademiko M. S. Norbekovo sistemą. Kuo ji pagrįsta? 

Ši sistema pagrįsta įgimtu, natūraliu žmogaus gebėjimu valdyti savo kūną bei emocijas ir yra pripažinta kaip efektyviausia tarp alternatyvių gydomųjų sistemų. Kertinis jos akmuo – sveikatos psichologija, kuri patvirtinta moksliniais tyrimais. Daugelis net nesusimąsto, kad mūsų charakteris, požiūris į tai, kas vyksta gyvenime, emocinė būsena, turi tiesioginės įtakos sveikatai.

M. S. Norbekovo mokymo programa, pagal kurią dirbu, padeda žmogui suvokti, ką reikia daryti, kad paskatintų savo organizmo savigydos procesus. Mes neužsiimame gydymu, tai medikų darbas. Mokymų metu duodu žmogui ne piliulę, o įrankį, raktą, kuris jam padeda išsiaiškinti savo negalavimų priežastis ir jas šalinti. Tai seniai atrasti gydymo būdai, kuriuos pasaulyje pripažintas mano mokytojas atrinko ir sujungė į visumą – fizinių ir psichoemocinių pratimų kompleksą, duodantį nepaprastai gerus rezultatus. Jau trisdešimt metų ji sėkmingai taikoma įvairiose pasaulio šalyse. 

Ką pasakytumėte tiems, kurie eina pas gydytojus tikėdamiesi, kad išrašyta piliulė išspręs visas jų problemas? 

Deja, taip nėra. Tiesa, būna, vaistai padeda ir išgydo tam tikrus negalavimus, bet kalbant apie lėtines ir sunkesnes ligas, vien tabletės problemos priežasties dažniausiai nepašalina. Svarbu suvokti, kokios ligos priežastys ir kokios jos šaknys. O jos daugeliu atvejų, ką rodo ir moksliniai tyrimai, būna psichologinės: dėl pernelyg išreikštų ar užslopintų emocijų, tam tikrų charakterio savybių. Būna, gydytojai neranda fiziologinių problemų, bet, tarkim, moteris negali susilaukti vaikų. Dažnai nevaisingumą sukelia psichologinės priežastys. Pavyzdžiui, moteris bijo atsakomybės, gimdyti, dar emociškai nepasiruošusi motinystei. O organizmas atitinkamai reaguoja į mūsų vidinį nusiteikimą, emocijas, keičia hormonų pusiausvyrą. Tiesa, fizinis kūnas tėra paskutinė instancija. Ženklas, kad susikaupė per daug neigiamos energijos. 

Per mokymus taikau pagreitintą įsisavinimo programą, kuri padeda žmogui keisti ir valdyti ne tik savo kūną, bet ir emocijas.

Keisdami charakterį galime pašalinti ligų priežastis?.. 

Per dvylikos metų darbo praktiką pastebėjau, kad vien keisdami charakterį, požiūrį, gebėdami išlaisvinti susikaupusią neigiamą energiją galime padaryti stebuklus. Turbūt teko girdėti, kai gydytojų nurašyti sunkiai sergantys žmonės pakyla iš ligos patalo. Bet tie, kurie, tarkim, po 3–4 stadijos vėžio ar kitų nepagydomų ligų pasveiksta, jie į gyvenimą grįžta pasikeitę šimtu procentų. Žiniasklaidos priemonėse gausu istorijų, kai žmonės, radikaliai pakeitę gyvenimo būdą, mąstymą, požiūrį, atsikratę jiems trukdančių charakterio savybių, pakyla it feniksai iš pelenų. Ir tai ne stebuklas, o tik įrodymas to, ką pripažįsta ir mokslas, – kad mūsų santykis su pasauliu, žmonėmis, mintys, reakcijos, emocinė būsena lemia ir fizinę sveikatą.   

Dėl kokių priežasčių dažniausiai į jus kreipiasi žmonės? Ar visur kamuoja panašios problemos?

Daug metų dirbdamas įvairiose šalyse pastebėjau, kad žmones kamuoja tos pačios arba panašios problemos. Prieš mokymus gauname dalyvių užpildytas anketas, kodėl jie čia atėjo, kuo skundžiasi. Apie 70 procentų žmonių, dalyvaujančių mano mokymų programoje, pažymėjo emocinį perdegimą, išsekimą, blogą savijautą ir nuotaiką, nerimą, o tik paskui kitas sveikatos problemas. Iš pradžių maniau, kad tai būdinga tik didmiesčių gyventojams. Ilgainiui įsitikinau, kad tos pačios problemos vargina tiek didelių, tiek mažų miestų gyventojus. Ir nesvarbu, ar tai būtų Čekija, Vokietija, Lietuva, ar kita šalis. Depresijos protrūkiai, slogi nuotaika, gyvenimo motyvacijos ir džiaugsmo praradimas – visur tas pats. Tai įvardyčiau kaip pagrindinę XXI amžiaus problemą. O paskui visas kitas ligas, kurios dažniausiai tėra viso to pasekmė. Be abejo, ateina žmonės dėl akių, širdies, stuburo ligų, kad negali pastoti. Daug ligų yra ir genetiškai paveldimų, bet didžiąją dalį negalavimų sukelia išsiderinusi emocinė būklė ir mintys.  

Kai kuriems sudėtinga suvokti, kaip mintys ir emocijos gali susargdinti... Kaip tai vyksta?

Pamenu, kartą teko vertėjauti vieno moterų klubo mokymų seminare, kuriame dalyvavo atsakingas pareigas užimančios dailiosios lyties atstovės. Peržvelgęs dalyvių anketas pastebėjau, kad 90 proc. jų turėjo rimtų ginekologinių problemų. Nesu nusiteikęs prieš feminizmą, tačiau kai moteris mėgina įgyti vyriškų savybių, įsijungia mechanizmas, kuris žudo iš vidaus, naikina moteriškąją energiją. Gamtos neapgausi – viename kūne negali gyventi ir vyras, ir moteris, viena kuri energija vis tiek yra dominuojanti. Toks moters psichologinis nusiteikimas daro poveikį ir fiziniam kūnui (vyriška apranga, valdingumas ir kt.), paveikia jos fiziologiją ir dažnai išprovokuoja moteriškas ligas. Nykstantį moteriškumą organizmas supranta kaip programą. To pasekmė – sutrikusi moteriškų lytinių organų veikla. Moterims nereikia nieko įrodinėti, nes jos ir taip daugeliu atžvilgiu pranašesnės ir stipresnės už vyrus. Netgi geba matyti platesnį spektrą spalvų, jos neserga daltonizmu, yra atsparesnės skausmui, ištvermingesnės.   

Andrejus Lukaševič
Andrejus Lukaševič

Sakoma, nelaikyk emocijų giliai viduje, nes tai kenkia sveikatai, bet, pavyzdžiui, vyrai dažnai gėdijasi rodyti jautrumą, verkti...

Meškos paslaugą daro tie tėvai, kurie nuo mažų dienų kala į galvą vaikams, kad berniukai neverkia. Taip auklėti negalima, nes ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad užslopintos emocijos išbalansuoja hormonų pusiausvyrą, kenkia širdies ir kraujagyslių veiklai. Tad nenuostabu, kad jauni, 40-ies sulaukę vyrai krinta nuo infarktų, insultų kaip lapai. Tai rodo ir statistika. O juk kai liūdna, natūralu išsiverkti. Vyrai, kurie užspaudžia šią emociją, iš pradžių pajunta gumulą gerklėje. Jį tyliai nuryja, juk buvo mokomi, kad verkti nedera, nes tai silpnumo išraiška. Tie gumulai kaupiasi ir sutrikdo širdies veiklą. 

Daugelis net teigiamų savybių, pavyzdžiui, kuklumas, gali tapti ligos priežastimi. Pernelyg didelis kuklumas, drovumas įjungia kitą savižudišką mechanizmą – organizmas ima galvoti, kad jis nereikalingas šiame pasaulyje. Todėl viena iš mano sudedamųjų mokymų programos dalių yra ir santykių korekcija. Yra puiku, kai žmogus tolerantiškas, nekonfliktiškas, tačiau blogai, kai jis dėl kuklumo ar kitų charakterio savybių bijo išsakyti savo nuomonę, ją apginti, aklai su viskuo sutinka. Nuolatinis savęs neigimas, nuvertinimas, ėjimas prieš savo valią kaupiasi nuoskaudų, vidinio nepasitenkinimo pavidalu. Taip pat mūsų organizmui kenkia ir kaltės jausmas, nesugebėjimas atleisti sau ar kitiems. 

Viename interviu sakėte, kad žmonės labiausiai bijo ir bėga nuo savęs. Ką turėjote omenyje?

Atkreipkite dėmesį, kad kai mums koks nors žmogus nepatinka, mes jo vengiame, ieškome dingsčių, kad tik nesusitiktume, nebendrautume. Kai jaučiame nepasitenkinimą savimi, apie save blogai galvojame, turime per menką savivertę, irgi imame bėgti nuo savęs. Vienas iš tokio „pabėgimo nuo savęs“ būdų – pernelyg didelis noras padėti kitiems, dalyvauti kitų gyvenime. Atrodo, kad tai teigiama savybė. Tačiau kai ignoruojame save, savo poreikius, pamaitiname alkaną, bet sau pamirštame duoti kąsnį, ta nemeilė sau ilgainiui pasireiškia kokios nors fizinės ligos simptomais. Tokius žmones dažnai lydi ne tik įvairios ligos, bet ir nesėkmės gyvenime. 

Jeigu žmogus sako, kad aplink jį viskas blogai, jį supa blogi žmonės, tai pirmas ženklas, jog su juo pačiu kažkas negerai. Taip, kaip mes matome išorinį pasaulį, tėra mūsų vidinio pasaulio išraiška. Mūsų „aš“ atspindys. 

Kokių patarimų duotumėte, kad žmonės išsaugotų sveikatą, išvengtų sunkių ligų?

Ugdyti sveiką emocinį mąstymą. Mylėti save, tobulinti savo stipriąsias, teigiamas charakterio savybes, sugebėti įžvelgti, kokios trukdo, kenkia, o kokios padeda.

Neteisingai daro tie, kurie išsikelia tikslą – noriu būti sveikas. Organizmas nesupranta tokios abstrakčios programos. Svarbu sukonkretinti. Pavyzdžiui, kartoti sau: „Noriu būti sveikas, atgauti gerą regėjimą, kad galėčiau vairuoti automobilį arba dirbti mėgstamą darbą.“ 

Tas pats mechanizmas galioja ir, tarkim, norint įveikti tinginystę. Reikia kovoti ne su pačiu tinguliu, nenoru veikti, nes galvodami apie jį stipriname šią neigiamą savybę. Reikia motyvuoti save, koncentruotis į kokį nors įdomų dalyką, tuomet organizmas pats išsijudins iš sąstingio. Įrodyta moksliškai, kad greičiau sensta tų organizmas, kurie neturi jokių tikslų, patiki, kad jau viską pasiekė, viską žino ir nebėra daugiau ko mokytis. Net švariausias stovintis vanduo ima pelkėti.

Mūsų minčių galia labai didelė. Pamenu, kai 1980-aisiais buvo parodytas filmas „Nasrai“, kuriame žmones puolė rykliai, tais metais ir realiame gyvenime buvo užfiksuota daugiau jų išpuolių atvejų. Tai, apie ką galvojame, priraukiame į savo gyvenimą.