Odė mamai. Tai, ko niekada Tau nesakiau

Mama ir dukra / 123RF.com nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2020-05-03 07:41
Kiekvienos moters atėjimas į šį pasaulį lydimas spalvingų etapų, kurie sulig metais skleidžiasi it trapi gėlė sodo gražiausioje vietoje.

Tavo atsiradimas yra mano, sesers, mano vaikų ir mūsų būsimų anūkų pradžia.  

Pro atvertą langą ir besisupančias lengvutes užuolaidas į palatą strimgalviais krito baltais žiedais apsikaišęs pavasaris. Paukščiai, lyg išprotėję dalino į visas puses savo giesmes ir dainavo išprotėjusias meilės dainas. Visa ši laimės versmė virė, kaito ir kunkuliavo baltame nuo saulės spindulių gegužyje, tada, kai Tu atėjai.

Kai Tu atėjai, močiutė savo delnuose laikė savo meilės topazą, telpantį širdyje ir lūpų kampučiuose. Atėjai su ašara akyse, bet dideliu ir gaiviu gūsiu pavasaryje. Ligoninės kieme nedrąsiai mindžiukavo kitų moterų laimingi vyrai, o už sienos virkavo tavo draugai ir draugužiai, greta gulintys ir laukiantys savo mamų rankų šilumos.

Kai Tu ėjai į pirmą klasę, tavo plaukuose pūpsojo pats prabangiausias ir didžiausias visame kaimelyje šilkinis kaspinas. Ir nors mokyklon ėjai nerimaudama, bet tas kaspinas suteikė tau drąsos ir pasitikėjimo.

Kai pirmą kartą užvėrei tėvų duris ir sėdai į pirmąjį savarankiškumo traukinį sostinėn, priešais tave šūkavo naujas ir nematytas pasaulis. Priešingas tam, kuriame užaugai: tarp miškų ir pievų, kieme su dideliu klevu ir kaimynystėje skambaliuojančia bažnyčios varpine. Tada tau skleidėsi nauja visata – pilna netikėtumų, naujų draugų ir didžiojo miesto skonio.

Kai pirmą kartą pasibučiavai, tau žanduose sužibo braškių raudonumai, debesys šoko naujus šokio žingsnelius, kuriuose buvai dar visai naujokė. Lyg faraono duktė iš akmenėlių ir molio statei savo laimės piramidę – pati spalvinai jos sienas, dailinai jos langus ir kabinai naujas užuolaidas joje.

Kai pirmą kartą močiutei pristatei mano tėtį, jauteisi pasimetusi ir pilna beviltiškumo. Nuo nežinios ir jausdama keistus jausmus. Lyg išduodama močiutę ir eidama į kito žmogaus glėbį. Bet aistra mylėti buvo didesnė už baimės vorą, o paragautas šaukštas medaus viliojo tave eiti toliau.

Kai pirmą kartą mudvi susitikom, tu laikei mane savo delnuose ir šypsojaisi. „Padovanok man, lėlę“ – kartą rašei tėčiui laiške ir meilės vaisius jau gestikuliavo tavo glėbyje.

Kai pirmą kartą žengiau darželin, tu buvai šalia ir leidai įsikabinti į tavo koją. Buvau lyg mažas šunytis, drebantis nuo didelio garso, bet drąsi tavo paraginta.

Kai pirmą kartą bėgau į mokyklą, mojavau tau laiminga – troškau žinių ir draugų, tu stovėjai pavymui ir džiaugeisi. 

Kai pirmą kartą užvėriau mūsų namų duris, jaučiausi nedrąsiai, bet viliojo ir gundė naujas pasaulis ir pajūrio ošiantys krantai. Išvažiavau. O tu likai lyg medis mūsų kieme. Žydintis kiekvieną pavasarį, tavo gimtadienyje ir nokinantis obuolius manąją gimimo dieną.

Kai pirmą kartą pasibučiavau, svaigino ir degino aistra, o galvoje mirgėjo miražai. Norėjosi lėkti, patirti, pažinti. Tu buvai šalia, girdėjai, mokei ir barei.

Kai pirmą kartą pristačiau Tau savo būsimą vyrą, tu džiaugeisi kartu su manimi.

Kai pirmą kartą verkiau, tu verkei kartu su manimi.

Kai pirmą kartą dovanojau tau anūkę, tu dar kartą išgyvenai mūsų pirmąjį susitikimą.

Kai pirmą kartą dovanojau tau anūką, tu nekantriai laukei mano žinutės „Jau“.

Kai pirmą kartą supratau, kad tu esi visada šalia manęs ir mūsų visų, mūsų saitai ištįso ir pasidalino į dar kelias atšakas giminės medyje. Išsikerojo į naujas šeimynėles, sukrovė pumpurus ir žiedus. O tu vis lauki mūsų. Suburi ir apkabini.

Tad pirmą kartą Tau skiriu šį laišką ir siunčiu meilės puokštę Tau, mama.

Tavo pirmagimė Anita

Naujausi straipsniai