Romano „Trys tiesos apie Elsę“ autorė: psichiatrės darbas atvėrė akis

Joanna Cannon
Autorius: Parengė Darius Grėbliūnas
Publikuota: 2019-07-08 16:26
„Vos tik pamatę žmogų susidarome tvirtą nuomonę apie jį, kartais net nurašome. Susidūriau su begale tokių nepelnytai nuvertintų, nesuprastų ar net atstumtų žmonių“, – pasakoja britų psichiatrė ir rašytoja Joanna Cannon. Didelio susidomėjimo ne tik Didžiojoje Britanijoje sulaukusiose knygose pasitelkdama psichiatrės patirtį rašytoja labai jautriai kalba apie svarbiausius žmonių jausmus bei santykius.

Tiesa, pačios J. Cannon gyvenimas irgi vertas romano. 15-os metusi mokyklą, dirbusi daugybę įvairių darbų, po beveik dviejų dešimtmečių ji baigė mokyklą ir universitete įgijo psichiatrės specialybę. Kelias į literatūrą – nemažiau įdomus. Panorusi paįvairinti streso kupiną medikės gyvenimą, Jorko festivalyje vykusiame X Faktoriaus tipo rašytojų konkurse ji tapo tikra sensacija.

Neseniai lietuviškai pasirodžiusiame romane „Trys tiesos apie Elsę“, J. Cannon nagrinėja klausimus, kurie anksčiau ar vėliau iškyla kiekvienam: kuo svarbus mano gyvenimas, ką paliksiu po jo. Romano protagonistė – aštuoniasdešimt ketverių Florencija paslydusi guli paslika ant grindų savo kambaryje senelių namuose. Laukiančią pagalbos Florenciją apninka mintys apie praeitį. Moteris svarsto, ar jai pavyko prasmingai nugyventi savąjį gyvenimą. Tačiau istorijai rutuliojantis paaiškėja, kad Florencija paliko itin ryškų pėdsaką šiame pasaulyje. Kur kas ryškesnį, nei įsivaizduoja pati. Tik neišsigąskite solidaus amžiaus veikėjos apmąstymų – jie universalūs ir bendražmogiški.

Siūlome susipažinti su britų rašytoja ir psichiatre J. Cannon bei neseniai lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu „Trys tiesos apie Elsę“. 

Romanas „Trys tiesos apie Elsę“ / Gamintojo nuotr.
Romanas „Trys tiesos apie Elsę“ / Gamintojo nuotr.

Esate sakiusi, kad psichiatrės darbas įkvėpė jus pradėti rašyti. Papasakokite.

Kai dirbau slaugos ir chirurgijos skyriuose, patirdavau daug streso ir sielvarto, tad rašymas man tapo terapija. Kartą ant popieriaus lapo išpylusi viduje susikaupusius jausmus, pajutau palengvėjimą. Net keista, kaip toks paprastas procesas stresinėje situacijoje atneša tiek daug aiškumo. Rašymas ir skaitymas man padeda geriau suvokti supantį pasaulį. Tai puikus būdas į tam tikrus dalykus pažvelgti kitomis akimis, patirti nauja net neišėjus iš namų.

Tiesioginė patirtis labai svarbi, rašytojas negali kliautis vien savimi. Mano knygų istorijas įkvėpė laikas, kai dirbau psichiatrinėje ligoninėje. Ten susipažinau su begale sau vietos šiuolaikinėje visuomenėje nerandančių žmonių, kurių niekas neišklauso ar netgi apskritai nepastebi, kol nenutinka kas nors baisaus. Bendravau su daugybe visuomenės atstumtųjų, kurie dėl pasirinkto gyvenimo būdo buvo engiami arba išvis ignoruojami. Panorau parašyti istoriją apie tai, kaipgi jaučiasi tokie žmonės. Apie tai, kokie visi esame skirtingi, kokių paslapčių turime. Dažniausiai iš anksto susidarome nuomonę apie žmones vos juos pamatę, tačiau tai tik fasadas. Po juo dažniausiai slepiasi visai kitas žmogus. Gydytojos darbas atvėrė akis: paprastų „mirtingųjų“ istorijos pačios įdomiausios.

Profesinė patirtis iškėlė ir begalę klausimų. Romanas „Trys tiesos apie Elsę“ prasideda pasakojimu apie aštuoniasdešimtmetę moterį, parkritusią ant grindų ir laukiančią pagalbos. Dirbdama su senoliais savo akimis mačiau tuntus tokių atvejų. Būtent todėl ėmiau galvoti, kokios mintys sukasi žmogaus galvoje atsidūrus tokioje situacijoje.

Kaip romano pasakotoja nusprendėte pasirinkti brandaus amžiaus Florenciją?

Kai dirbau su senais žmonėmis, patyriau labai daug – mačiau, kaip jaučiasi senas, pamirštas žmogus, kai jo rato žmonių jau nebėra. Jis tarsi nereikalingas šioje žemėje. Arba senatvinės dimensijos kankinami žmonės – juk kažkada jie gyveno pilnavertes dienas. Man didelė garbė, kad prisidėjau prie jų priežiūros.

Taip pat man rūpėjo savivokos klausimai. Jei senasis „aš“ nukeliauja užmarštin, ar tai reiškia, kad to žmogaus dalis nustoja egzistuoti? Kaip įgyjamas identitetas ir kaip jį suvokia vyresnio amžiaus žmogus, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje kuo toliau, tuo dažniau esame matomi tik kaip gimimo data.

Romane „Trys tiesos apie Elsę“ nagrinėju ir savo pačios istoriją, tad nusprendžiau dalį šios knygos nukelti į Šiaurės Jorkšyre esantį Vitbio miestelį – mano šeimos atostogų kampelį. Labai dažnai vaikystės prisiminimus susiejame su įvairiomis vietovėmis. Maniškiai nugulė būtent Vitbyje. Nuo banginio ūso iki jaukių kavinukių, nuo uoste klykaujančių žuvėdrų iki siauručio takelio, vingiuojančio iki pat Sandsendo, – Vitbyje saugiai tebegyvena mano vaikystė. Tad ir šiai vietai norėjau paskirti dalį romano.

Ką labiausiai norėjote pasakyti šia knyga?

Mes visi esame svarbūs. Nesvarbu, kas mes tokie, kiek ilgai ar trumpai gyvename, pasaulis po mūsų jau nebebus toks pat. Net ir menkiausias žmogus paliks pėdsaką šioje žemėje. Dėl to mes visi esame vertingi, o žmogiškumas yra tai, kas jungia mus visus. Mano manymu, praeičiai nevalia nugarmėti į užmarštį.

Dirbdama su senais žmonėmis, daug galvojau apie tai, kaip veikia atmintis ir kad tik praeitis mums leidžia suprasti dabartį. Knyga gimė iš nostalgijos ir susižavėjimo praeitimi. Dirbdama psichiatrijos srityje nustebau sužinojusi, jog kadais nostalgija buvo viena iš daugelio priežasčių uždaryti žmogų į gydymo įstaigą. Nostalgija – viena melancholijos formų – buvo suvokiama kaip didelė yda, silpnybė. Pats žodis kilęs iš dviejų graikiškų žodžių namai ir skausmas. Džiaugiuos, kad tas suvokimas pasikeitė ir nostalgija nėra stigma.

Jūsų pačios gyvenimo istorija verta romano. Juk ne iš karto pasukote į psichiatrijos sritį, ne iš karto pradėjote ir rašyti. Papasakokite apie save.

Kai man buvo penkiolika, mečiau mokslus vidurinėje mokykloje. Po daugelio metų suvokusi išsilavinimo svarbą nusprendžiau sugrįžti ir pabaigti nutrauktus mokslus. Į universitetą įstojau gerokai virš trisdešimties, tad labai didžiuojuosi, kad baigiau psichiatrijos studijas ir tapau gydytoja. Buvo be galo sunku. Be visų paskaitų, kasdien tekdavo penkias valandas praleisti keliaujant į Lesterį ir atgal, o savaitgaliais dar ir dirbti picų išvežiotoja tam, kad galėčiau įsigyti reikiamus vadovėlius. Dabar manau, kad pradėjusi medicinos mokslus vyresnė, tapau kur kas geresnė gydytoja. Turbūt viskam savas laikas. Nebūtina laikytis visiems nuo mažens primesto gyvenimo plano.

O kada pradėjote rašyti?

Kaip minėjau, rašymas man buvo tarsi terapija. Kone visą pirmąją knygą „The Trouble with Goats and Sheep“ parašiau per pietų pertraukas. Norėdama užsimiršti ir pailsėti nuo įtampos, pasiimdavau sumuštinį, kavos ir pertrauką praleisdavau automobilyje rašydama. Tiesą sakant, turbūt dauguma autorių rašo norėdami užsimiršti.

Rašiau sau, o lemtingas pokytis įvyko 2013 metų pradžioje. Nusprendžiau paįvairinti gyvenimą ir daugiau nebeslėpti savo kūrybos. Taip sudalyvavau Jorko rašytojų festivalyje vykusiame konkurse. Tai tarsi literatūrinė X Faktoriaus versija, kur keletas atrinktų dalyvių skaito 500 žodžių apimties kūrinį prieš įtakingų leidėjų komisiją.

Man pasisekė – ne tik laimėjau, bet sulaukiau net septynių agentų pasiūlymų bei pelningo kontrakto debiutinei knygai. Ten ir užmezgėme ryšius su dabartiniu mano agentu.

Kas buvo jūsų literatūriniai įkvėpėjai?

Kai buvau maža, kiekvieną savaitę iš artimiausios bibliotekos parsinešdavau „Mažąsias moteris“. Man buvo nesuvokiama, jog būtent ši knyga galėtų atsidurti kieno nors kito rankose (tada dar nenutuokiau, kad bibliotekose yra ne po vieną knygos egzempliorių).

Didžiausiu savo įkvėpėju galėčiau įvardinti scenaristą ir dramaturgą Alaną Bennetą. Pamenu jo rašytą ir per BBC rodytą „Talking Heads“. Neįtikėtina... Vos iš keleto žodžių suprasdavau viską apie kalbančiuosius. Būtent tada panorau suprasti kalbos galią.

Ką šiandien norėtumėte pakeisti knygų pasaulyje?

Norėtųsi mažiau snobiškumo. Norėčiau, kad niekas negalvotų, jog skaityti tam tikrus kūrinius – gėdinga. Pirmiausia turiu galvoje romantines istorijas. Visų pirma, bet kas sėkmingo romantinio romano neparašys. Ypač kai knygų pasirinkimas toks didelis. Antra – kad ir kokia tai būtų knyga, žmogus niekada neturėtų jaustis kaltas ją skaitydamas. Meilė neatsiejama kiekvieno mūsų gyvenimo dalis, tad žeminti knygas, kuriose rašoma apie santykius, yra daugiau negu keista. 

Ji24.lt

Temos:

Knyga Istorijos