Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaikų hiperaktyvumas – tik sąvoka ar rimtas sutrikimas? Atsako specialistė

Hiperaktyvus vaikas
Shutterstock nuotr. / Hiperaktyvus vaikas
Šaltinis: Ji24.lt
0
A A

Vaikas – didelis ar mažas – jis yra kiekvienų tėvų rūpestis bei džiaugsmas. Bet kokia vaiko sėkmė – tėvams didelė laimė, tačiau net mažiausia sūnaus ar dukros bėda tėvams prilygsta tragedijai, o ką jau kalbėti apie ligas. Vienas dažniausiai šiuo metu nustatomų vaiko elgesio sutrikimų – hiperaktyvumas (angl. ADHD - Attention Deficit Hyperactivity Disorder). Ar tai tik sąvoka, ar rimtas sutrikimas?

Kaip suprasti, kad vaikas tikrai turi šią bėdą? Ar tai tikrai rimta? Kaip jam padėti? Į visus kylančius klausimus atsakyti padeda „Žmogaus psichologijos studijos“ įkūrėja, psichologė-psichoterapeutė Aušra Pundzevičienė.

Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė-psichoterapeutė Aušra Pundzevičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė-psichoterapeutė Aušra Pundzevičienė

Ką reiškia hiperaktyvumo sutrikimas?

Hiperaktyvumas – tai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, dažniausiai pasireiškiantis kaip sunkumas susitelkti, išsiblaškymas, užmaršumas, didelis impulsyvumas, fizinis aktyvumas. Paprastai sakant, tai gali būti vaikai, kuriems sunku ramiai išsėdėti, atrodo, kad jie nesiklauso, nekreipia dėmesio į pastabas, kad ir kaip aiškiai jos išsakomos. Neretai sakoma, kad klasėje jie sukelia visas bėdas savo impulsyviais žodžiais ar veiksmais, taip pat yra kritikuojami dėl tingumo, nesugebėjimo laikytis disciplinos.

Kokio amžiaus vaikams šis sutrikimas pasireiškia dažniausiai?

Paprastai pasireiškia ankstyvame amžiuje, dar iki septynerių metų. Tačiau čia svarbu nepamiršti, kad kiekvienam vaikui normalu kartais būti išsiblaškiusiam, kartais kažką pamiršti, nenorėti, neklausyti. Normalu ir būti judriam, aktyviam. Normalu, kad vaikai tampa irzlesni, labiau išsiblaškę ir piktesni, kai gyvenime prasideda didesni pokyčiai – keičiasi mokykla, tenka persikraustyti, skiriasi tėvai, miršta artimas žmogus ir vyksta kiti panašūs procesai.

Sunkumų kyla ar sutrikimas diagnozuojamas tuomet, kai išvardinti simptomai pasireiškia ilgą laiką, intensyviai ir visose gyvenimo sferose: namuose, darželyje, mokykloje, būreliuose – tuomet reikalingas atidus dėmesys tam, kas vyksta su vaiku.

TAIP PAT SKAITYKITE: 5 didžiausios vaikų auklėjimo klaidos

„Shuterstock“ nuotr./Maža mergaitė
„Shuterstock“ nuotr./Maža mergaitė

Kaip manote, ar ADHD sutrikimas – rimta diagnozė ar tik laikinas vaiko augimo etapas?

ADHD priskiriamas prie neurologinių sutrikimų, nors diagnozavimą apsunkina tai, kad pasireiškiantys simptomai gali slėpti visai ką kitą. Išsiblaškęs ar hiperaktyvus vaikas, kaip jau minėjau, gali būti dėl traumuojančių gyvenimo įvykių, kito pobūdžio psichologinių sunkumų, taip pat esant medicininėms priežastims – ligoms, miego sutrikimams.

Nepaisant to, kokia yra diagnozė, kokios yra priežastys, svarbu atkreipti į simptomus dėmesį. Panašu, kad jais vaikas tarsi sako: „Pamatykite mane, kažkas vyksta, man reikia pagalbos, man reikia dėmesio.“ Tokie vaiko elgesio pokyčiai tikrai verti susirūpinimo ir nekreipiant į tai dėmesio gali išsivystyti labai rimti sutrikimai.

Kas nulemia tai, jog vaikas būna hiperaktyvus?

Didesniam judrumui, be jau išvardintų biologinių ir psichologinių priežasčių, gali daryti įtaką ir visai paprasti kasdieniai dalykai: tarkime, nepastovus, netvarkingas gyvenimo ir miego ritmas, daug papildomų maisto priedų, ypač cukraus, turintis maistas. Be abejo, tai nėra pagrindinės priežastys, tačiau jos taip pat didina judrumą.

Kaip gydomas ADHD sutrikimas?

Diagnozavus ADHD gali būti skiriami vaistai, kurie esant biologinei priežasčiai, vaikui gali padėti nurimti, susikaupti. Tačiau, be abejo, tai neišmoko, kaip elgtis, valdytis, tad taikomos ir edukacinės ar socialinės priemonės: tai gali būti ir individualūs susitikimai su vaiku, ir darbas bendraamžių grupelėse. Tėvai taip pat mokomi suprasti vaiko sunkumus ir tinkamai jam padėti.

Na, o jei spėjama, kad dideliam judrumui ar išsiblaškymui įtaką daro vaiko gyvenimo aplinkybės ar santykiai šeimoje, prireiks psichologo pagalbos. Ir šeimai, ir vaikui – tai galimybė pamatyti, suprasti, kas iš tiesų vyksta jų gyvenime, ir svarbiausia – išreikšti susikaupusius, nuslopintus jausmus.

Koks vaiko elgesys turėtų būti ženklas tėvams, jog reikia specialisto pagalbos?

Hiperaktyvumo sutrikimas skirstomas į tris tipus: pirmasis – hiperaktyvumas, motorinis aktyvumas arba impulsyvumas, antrasis – nedėmesingumas, tai dėmesio sutelkimo sunkumai, išsiblaškymas, ir trečiasis – mišrus, apimantis abu pirmuosius.

Taigi, nors labiau į akis kris ir rūpesčių sukels aktyvieji, nenurimstantys vaikai, ADHD gali būti diagnozuotas ir ramiam, nuolat svajojančiam, sunkiai susitelkiančiam vaikui.

Vėlgi, aukšto impulsyvumo, aktyvumo ar nedėmesingumo simptomai turi pasireikšti įvairiose gyvenimo aplinkose, ilgą laiką, bent pusę metų, ir trikdyti vaiko veiklą, socialinius santykius, akademinius pasiekimus, santykius šeimoje – tik tokiu atveju reiktų kelti diagnozės klausimą.

123rf nuotr./Vaikas prie fontano
123rf nuotr./Vaikas prie fontano

Ar augant šis sutrikimas gali išnykti, ar tai lieka visam žmogaus gyvenimui?

Jei perdėtas aktyvumas, gal net tiksliau būtų sakyti nerimastingumas, vyksta dėl gyvenimo aplinkybių, psichologinių priežasčių, išsprendus, pakeitus situaciją, santykius, požiūrį, išnyks ir elgesio sutrikimai.

Tačiau jei aktyvumas įgimtas, su juo ir gyvensime. Jis gali kisti, stiprėti ar silpnėti, galime išmokti puikiausiai su tuo gyventi – ir suaugusiojo amžiuje neturėti sunkumų. Vienas artimas pažįstamas, kuriam dabar jau daugiau nei šešiasdešimt metų, prisipažino, kad kišenėje nuolat nešiojasi veržlę. „Aš juk hiperaktyvus, kai nuobodu ar reikia laukti – visuomet turiu ką veikti. Tai man padeda.“

Beje, mes įpratę matyti tik neigiamas puses, tačiau kalbant apie įgimtą judrumą ir hiperaktyvumą, esama ir stipriųjų pusių. Tai juk tie patys vaikai, kurie yra be galo kūrybiški, lankstūs, entuziastingi ir spontaniški. Jie įneša milžinišką kiekį gyvybinės energijos, išjudina, meta iššūkį aplinkiniams. Jie skatina nestovėti vietoje, nesusitaikyti su rutina ir nuoboduliu.

Beje, mes įpratę matyti tik neigiamas puses, tačiau tie vaikai yra be galo kūrybiški, lankstūs, entuziastingi ir spontaniški.

Dauguma psichologų teigia, jog dažnai tėvai nepripažįsta, jog jų vaikas turi šį sutrikimą. Ką patartumėte tėvams, kurie turi bent menkiausią įtarimą, jog jų vaikui – hiperaktyvumo sutrikimas?

Jei tas įtarimas tik menkiausias – užteks daugiau jūsų dėmesio savam vaikui, pamėginkite pastebėti ir suprasti, kuo jis gyvena, kas galėtų neraminti, liūdinti, gąsdinti. Išklausykite ir nemoralizuokite, palaikykite.

Jei dėl išsiblaškymo ar aktyvumo vaikas vis pykstasi su draugais ir jų turi labai mažai, jei jam nesiseka pamokose nepaisant to, kad turi gebėjimų, pasvarstykite galimybę pasikalbėti su specialistu. Pačią diagnozę nustato ir vaistus skiria gydytojai psichiatrai, o esant svaresnėms psichologinėms priežastims greičiausiai prireiks psichologo-psichoterapeuto pagalbos. Bet kuriuo atveju, jei yra labai neramu, kas vyksta su vaiku, pokalbis su specialistu gali praversti. Galų gale, tėvų nerimas – irgi vienas iš veiksnių, didinančių vaiko nerimastingumą.

Kaip galime padėti tokiems vaikams?

Labiausiai, ko reikia bet kuriam vaikui, – palaikymo ir supratimo. ADHD diagnozė? Taip, jūsų vaikas, kaip ir visi kiti pasaulio vaikai nėra tobulas. Priimkite tai ir pirmiausia nusiraminkite patys. Susiraskite reikiamą pagalbą. Tegu diagnozė ir būna jūsų bendras „priešas“, o ne vaikas. Hiperaktyviam vaikui iš tiesų sunku, kartais net neįmanoma susikaupti ar išsėdėti ramiai. Jei jis nepajėgus to padaryti – bet kokie prašymai, reikalavimai ar bausmės nebus vaisingi. Jis tik dar labiau nusivils savimi – ir simptomas sustiprės dar labiau.

Atskirkite vaiko elgesį nuo asmenybės. Nevadinkite jo „tinginiu“, „svajokliu“. Taip, vaikas kartais taip pasielgia, bet nekabinkite etiketės – jis pats kaip žmogus yra kitoks, visoks ir pasielgia įvairiai. Beje, jūsų pačių elgesys irgi yra pavyzdys vaikui – tad pamėginkite tarsi iš šalies pastebėti, kaip elgiatės, reaguojate. Kokią „pamoką“ perduodate – tai, ką mes darome, visuomet yra daug stipriau ir įtaigiau nei tai, ką kalbame. Tokiems vaikams padeda ir aiškios, tvirtos ribos, trumpi konkretūs paaiškinimai ir retesnis NE sakymas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Laviname vaikus išmaniai: naudingos programėlės

Kalbėjosi Augustė Rugevičiūtė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt