Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aušra Kurienė: Mušdami vaikus auginame nemąstančius, paklūstančius vergus

Vaikystės trauma
„Fotolia“ nuotr. / Vaikystės trauma
Šaltinis: 15min.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Auginantys vaikus puikiai žino, kad mažieji geba ne tik išvesti iš kantrybės, bet ir prisigalvoti pačių šlykščiausių išdaigų, į kurias, rodos, tegali būti vienas atsakas – jei ne diržas per užpakalį, tai bent jau stiprokas supurtymas ar smūgis per ranką, kuri buvo pakelta, kad nuskriaustų kitą.

Tačiau psichologai teigia, kad vaikų mušti nevalia. Kodėl? Kokie auklėjimo būdai veiksmingesni ir kaip elgtis, jei nesusivaldėme ir trenkėme vaikui? Apie tai kalbamės su Paramos vaikams centro direktore Aušra Kuriene.

– Kodėl negalima mušti vaiko?

– Yra daugybė priežasčių, kodėl negalima mušti vaiko, ir negalėčiau sugalvoti nei vienos, kodėl reikėtų. Mušimas nepadeda pasiekti net ir trumpalaikių tikslų, kurių tėvai manosi siekią – sudrausminti dėl netinkamo elgesio.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/ Aušra Kurienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo/ Aušra Kurienė

Neretai tėvai įsivaizduoja, kad vaikų elgesį reguliuoja baimė. Klaidinga yra manyti, kad jei vaiką vieną kartą labai stipriai primušime, jis daugiau taip nesielgs. Galbūt mušančiojo akivaizdoje – ne, tačiau taip vaikai išmoksta vadinamojo slapto elgesio – jie nekeičia elgesio, už kurį buvo bausti, tiesiog stengiasi, kad nebūtų užklupti „nusikaltimo vietoje“.

Jei trenksime per rankutę, kuri eilinį kartą tiesiasi prie rozetės, vaikas nesuvoks, kad ten pavojinga. Jis manys, kad taip elgtis negalima, nes tėtis ar mama to neleidžia. Todėl tą savo veiksmą vis tiek kartos, tik tuomet, kai nematys tėvai.

Vaikui brėžiama riba neturi būti paremta skausmu, jis nėra kokia nors dresuojama žiurkė. Jis turi būti labai anksti mokomas, kas yra saugu ir kas nesaugu. Ir nesaugumas turi kilti ne iš tėčio ar mamos. Vaiko elgesį reguliuoja sąmoningas supratimas, koks ir kodėl elgesys yra netinkamas – nesaugus, nemalonus kitam žmogui, socialiai nepriimtinas.

Žinoma, aiškinimai ir draudimai neduoda rezultatų iš karto. Ugdant vaiką svarbu nuoseklumas ir kantrybė. Ramiai ir daugybę kartų akcentuojant, aiškinant tuos pačius dalykus pasiekiami rezultatai. Tam tinka įvairūs pasakojimai, knygelės, filmukai apie saugų ir nesaugų elgesį.

Taip vaikai išmoksta vadinamojo slapto elgesio – jie nekeičia elgesio, už kurį buvo bausti, tiesiog stengiasi, kad nebūtų užklupti „nusikaltimo vietoje“.

Vaikui reikia aiškiai nubrėžti saugumo ribas – kas galima ir kas – ne, padedant jam suvokti, kad tinkamai elgtis yra pirmiausia jo paties interesas. Kai tėvai supranta, kokio tikslo jie siekia, tai randa ir priemonių, metodų, kurie jų vaikui priimtini ir paveikūs.

Antra, labai svarbi priežastis, dėl kurios nereikia mušti vaikų, – taip auga sužalota asmenybė. Pliaukšėdami nematome ilgalaikės perspektyvos, tačiau turime žinoti, kad mušamas vaikas užauga išgąsdintas, nedrąsus, užsisklendęs.

Auklėdami diržu įdiegiame žinojimą, kad pasaulį valdo agresyvi jėga – reikia arba jai paklusti, arba pačiam taip siekti savo tikslų. Jei fizinėmis bausmėmis siekiame sustabdyti agresyvų vaiko elgesį, tai pasiekiame priešingą rezultatą: patvirtiname, kad tai normalus dalykas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Lektorė Jūratė Bortkevičienė apie emocijų reiškimą: „Nėra piktų vaikų – tik pikti tėvai“

Mušti vaikai dažniausiai būna labai žemos savivertės, prastos nuomonės apie save, jie nedrįsta rizikuoti, siekti ko nors gyvenime. Universitetai, gražūs namai, išsilavinimas, geras gyvenimas, jų supratimu, yra skirti kažkam kitam. Auga žmogus, kuris mano esąs antrarūšis, kurį galima visomis prasmėmis spardyti.

Žemą savivertę pasikelti neretai ji stengiasi smurtaudamas, žemindamas kitus. Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas – šeimą, darbą, draugystes – perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius. Klausimas tik, kurioje pozicijoje jis atsidurs. Užauga ne tik smurtaujantys vyrai, bet ir smurtautojos moterys.

Nutraukti šį užburtą ratą kartais pavyksta. Jei vaikas turėjo, pavyzdžiui, gerą, supratingą auklėtoją ar mokytoją, trenerį, su kuriuo jį siejo lygiaverčiai pagarbūs santykiai, jis auga žinodamas, kad toks bendravimas įmanomas. Tada, tikėtina, kad vėliau pats pasirinks pagarbaus elgesio būdą. Juk gali net trimetis ir šešiasdešimtmetis susikalbėti kaip du lygiai vertingi žmonės, nors vienas išmintingas, o kitas tik ima gyventi. Esminis santykių pagrindas yra pagarba vienas kitam ir to vaikas gali išmokti tik iš suaugusio žmogaus.

Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas – šeimą, darbą, draugystes – perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius.

Mušdami vaikus auginame nemąstančius, paklūstančius vergus, kurie neturi savo nuomonės, jos negina, nekelia jokių idėjų, stengiasi prisitaikyti. Ar tokių vaikų norime? Ar jie gali būti sėkmingi šiandienos pasaulyje?

Smurto nepatyręs vaikas žino, kas yra pagarbūs santykiai, kad tokių reikia siekti. Jis auga žinodamas, kad jam priklauso šitas gražus pasaulis.

– Kodėl tėvai – normalūs, išsilavinę, neturintys priklausomybių ir net žinantys, kad vaikus mušti nėra gerai, pratrūksta?

– Tikiu, kad nei vienas tėvas ar mama nenori mušti savo vaiko. Ir po to labai gailisi savo veiksmų. Dažniausia taip atsitinka, kai tėvų emocinė būklė nėra gera. Galbūt jie yra pavargę, nemiegoję, suirzę.

Į situaciją, pavyzdžiui, vaikas nesusitvarkė žaislų, šlapiomis kojomis nušlepsėjo kur nereikia, išpylė ar sugadino ką nors, kelis kartus nepaklausė, žmogus reaguotų kitaip, jei būtų pailsėjęs, nesudirgęs. Didžiulė problema, kad dauguma tėvų šiandien labai pavargę, jų dienotvarkės labai įtemptos, gyvenime daug nepagarbos vienas kitam ir mažai įgūdžių rūpintis savimi.

Neretai žeminantis santykis parsinešamas iš darbo: jei žmogus visą dieną praleido aplinkoje, kur jam, kaip darbuotojui, buvo rodoma nepagarba (vadovo, kolegų, klientų), ir jis privalėjo tvardytis, grįžęs namo randa, pavyzdžiui, trimetį, kuris irgi ima aikštytis, jis pratrūksta.

123rf.com/Verkianti mergaitė
123rf.com/Verkianti mergaitė

Tam tikromis aplinkybėmis tereikia mažos kibirkšties, ir įžiebiama baisi ugnis, nors vaikas iš tiesų niekuo dėtas. Bet nukenčia būtent jis. Tokie nesusipratimai gali būti šeimoje sprendžiami draugiškai ir taikiai, tėvai yra gebantys sureaguoti, nubrėžti vaikui ribas, paaiškinti apie tinkamą elgesį, tačiau norėdami išlikti ramūs ir pagarbūs su savo atžalomis, jie privalo rūpintis ir savo savijauta. Labai svarbu suvokti, kad už agresyvų veiksmą visada atsakingas yra žmogus, kuris jį atlieka, o ne tas, kuris jį supykdo.

– Gal galite įvardinti „tipines“ situacijas, kai tėvai, kurie iš esmės yra prieš vaiko mušimą, nesusivaldo ir pakelia ranką.

– Viena tokių situacijų, kaip jau minėjau, yra tėvų nuovargis, išsekimas. Dažnai tėvai pratrūksta tada, kai jaučiasi bejėgiai, nes nežino kaip pakeisti vaikų elgesį ar išspręsti problemą.

Būna, kad labai mažam vaikui, 1–1,5 metų, suaugęs sąmoningai trenkia, kai mažylis pirmas ima muštis, norėdami, kad jis suprastų, jog ir kitam skauda. Bet jei žiūrime ne į akimirką, o tolimesnę ateitį, tai toks suaugusių atsakas tik sujaukia vaiko supratimą, kas yra tinkamas elgesys, o kas ne: kai trenkiame vaikui, tai jam aiškiai parodome, kad taip elgtis galima, tik reikia žinoti, kokiomis sąlygomis.

Pavyzdžiui, didelis gali mušti mažą. Jis kitą kartą prieš suaugusį rankos gal ir nebekels, tačiau tą veiksmą pakartos su mažesniu vaiku, gyvūnėliu. Net jei tai atsakas į jo paties agresiją, vaikas nesupras, kad taip elgtis nevalia, jis įsisąmonins, kad taip daryti galima esant tam tikromis aplinkybėmis.

Jei norime, kad vaikas nesimuštų, tai pagaukime vaiko rankytę kiekvieną kartą, kai jis bando kam nors trenkti ir paaiškinkime, kad taip elgtis nevalia, parodykime, kad toks jo elgesys liūdina ir skaudina.

Vaikas turi daugybę kartų – tiek, kiek bando muštis – gauti tą pačią žinią – taip elgtis nevalia. Tai reikia kartoti ir kartoti.

Juk mažyliai nežino, kurie veiksmai tinkami, kurie ne, tol kol mes aiškiai nepasakome. Vienokiu jo elgesiu džiaugiamės, dėl kitokio – liūdime ar pykstame, kažko neleidžiame. Todėl visi su vaiku bendraujantys, jį prižiūrintys turi aiškiai parodyti, kad mušimas – blogas elgesys.

Maži vaikai dažnai pyksta – kažkas nesiseka, nori žaislo, kurį turi kitas vaikas, mama negirdėjo, tėtis brolį nešioja – supykęs dvimetis pribėga ir trenkia – retas taip nesielgia, nes tai yra instinktyvus elgesys. Jis dar nežino, kaip galima kitaip pykti, socialiai priimtino elgesio jis turi būti išmokytas. Todėl vaikas turi daugybę kartų – tiek, kiek bando muštis – gauti tą pačią žinią – taip elgtis nevalia. Tai reikia kartoti ir kartoti.

Svarbu akcentuoti, kad ne tik jis, bet ir jo niekas negali mušti. Tik tada būsime tikri, kad vaikas mums praneš, jei jį skriaus darželyje, kieme ar mokykloje. Jei trenksime vaikui net ir atsakydami į jo agresiją, jis toleruos ir kitų suaugusių žmonių smurtą, nes jausis blogas, vertas tokio elgesio, nes supratimas, kad didelis gali mušti mažą, bus jau įdiegtas jo sąmonėje.

Būna, kad augesnius vaikus muša už melavimą, vagystę, prastą mokymąsi, jei jie naktimis šlapinasi į lovą, paauglius – už rūkymą, negrįžimą namo...

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vaikas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vaikas

Kai tėvai nežino, kaip reaguoti, jie dažnai griebiasi diržo ar kumščio – priemonės, kuri visada „po ranka“. Nors geriausia būtų pasikalbėti su vaiku, jį išgirsti. Išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl jis pamelavo, kodėl negrįžo iš vakarėlio. Yra įvairių disciplinavimo metodų, o kartais tiesiog reikia kreiptis į specialistus.

– Neretai nepakanka tik pasikalbėti su vaiku, kad jis imtų tinkamai elgtis. Kaip skirti vaikams bausmes ar apribojimus, kad jie būtų paveikūs? Galbūt didžioji problema, kad kartais už tą patį elgesį vaikas baudžiamas, kartais – ne?

– Tikrai taip, jei vaikas už tą patį nusižengimą baudžiamas ar drausminamas skirtingai, priklausomai nuo tėvų nuotaikos ar aplinkybių, jis nesiliauja netinkamai elgtis. Jam net knieti pažiūrėti, o kas bus ar nebus šį kartą.

Pavyzdžiui, vieną kartą už trenkimą mažesniam broliui tik pasakoma, kad negalima to daryti, kitą kartą paliekama be vakarienės, o trečią kartą – suduota atgal, o dar kitą kartą, nes yra svečių, – pasiūloma santykius išsiaiškinti patiems, akivaizdu, kad vaikas savo elgesio nekeis.

Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Neapibrėždami ribų vaikams, tėvai ir patys greitai praranda kantrybę. Pasimeta, kas vaikui galima ir kas ne. Labai svarbu, kad tėvai taikytų pozityvius disciplinavimo metodus – mokėtų duoti nurodymus, taikytų natūralias ir sąlygines pasekmes, kai vaikas elgiasi netinkamai, nepamirštų skatinti, pagirti, kai elgiasi tinkamai.

Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Neapibrėždami ribų vaikams, tėvai ir patys greitai praranda kantrybę.

Pavyzdžiui, jei vakare penkiamečiui liepta susitvarkyti žaislus, o jis to nedaro, tai natūrali pasekmė bus, kad jis nespėja pažiūrėti filmuko. Tačiau to nepakanka – tėvai turi ir išaiškinti, kad susitvarkyti būtina, o jei reikia, galbūt paimti vaiką už rankos, nuvesti ir padėti jam įvykdyti nurodymą. Nuosekliai taikant pozityvų disciplinavimą, jau labai anksti vaikai pradeda suprati, kad jų elgesys sukelia pasekmes, kad jis pats pasirenka įvykdyti nurodymą ir, pavyzdžiui, žiūrėti filmuką, arba neklausyti ir likti be pramogos.

– Kartais tėvai užploja vaikams, kai tie atsiduria labai pavojingose situacijose. Pavyzdžiui, vaikas išbėga į judrią gatvę arba tėvai sukelia nežymų skausmą norėdami apsaugoti nuo realaus pavojaus – mokydami, kad nelįstų prie rozetės, karšto lygintuvo.

– Kai tėvai labai išsigąsta dėl realios grėsmės vaiko gyvybei, būna, kad rimtai „užvanoja“, kad jis prisimintų ir daugiau taip nesielgtų. Ne visada labai smarkiai išsigandus yra įmanoma suvaldyti savo impulsus (juos lengviau suvaldo tie, kurie buvo auklėjami, kad mušti kito nevalia).

Vaikui reikia paaiškinti savo susijaudinimo ir išgąsčio priežastis, kad jis elgėsi labai nesaugiai, kas galėjo įvykti ir kad tai išgąsdino tėvus. Būtų labai gerai turėti drąsos ir pripažinti, kad trenkdami irgi negerai pasielgėme, nes buvome labai išsigandę, pasimetę ir nesusivaldėme.

– Jei vis dėl to situacijos suvaldyti nepavyko ir pliaukštelėjome? Kaip susitaikyti su vaiku?

– Daug tėvų yra pliaukštelėję savo vaikui. Nereikia to sumenkinti, kad „visi taip daro“, tuo didžiuotis. Pagalvokime, ar norime, kad pavyzdžiui, mano anūkei ateityje kas nors „pliaukštelėtų‘? Aš nenorėčiau.

Bet nereikia dėl to pulti į nevaisingą graužatį. Kartais tėvai kaltina save, kad pavyzdžiui, pliaukštelėjo vaikui, kai jam buvo treji, baiminasi, kad tai sugadino jų santykius negrįžtamai. Supratus, kad netinkamai elgiamės net ir praėjus daugeliui metų, galima atsiprašyti. Galbūt tuo metu nežinojome, kad buvo galima auginti kitaip, buvome prastos emocinės būklės.

Svarbu, kad situacija būtų visiems aiški – vaikas pasielgė blogai, bet ir mano reakcija nebuvo adekvati. Tai pripažinę galėsime suprasti ir vaiko, ir suaugusio žmogaus netinkamo elgesio priežastis, o ateityje veikti saugiau ir efektyviau. Bet jei kiekvieną kartą ieškosime ir rasime pasiteisinimų, pavyzdžiui, „jis mane išvedė iš kantrybės“, „aš išsigandau“, „jis kitaip nesupranta“ ir pan., tuomet niekada neprisiimsime atsakomybės už savo elgesį ir jo nepakeisime.

Supratus, kad netinkamai elgiamės net ir praėjus daugeliui metų, galima atsiprašyti. Galbūt tuo metu nežinojome, kad buvo galima auginti kitaip, buvome prastos emocinės būklės.

– Ar augindami vaiką „šiltnamio sąlygomis“ neišauginsime lepšių, kurie nebus pajėgūs apsiginti nuo stipresnių patys ar apginti savo draugės?

– Norėdami, kad vaikas būtų fiziškai stiprus, drąsus, gebėtų apsiginti, galime jį leisti į kovos menų būrelį, tegul vaikas sportuoja, treniruojasi, įgyja reikalingų savigynos įgūdžių. Vaikai turi augti pasitikėdami savimi, žinodami, kad svarbu ginti mažesnį, silpnesnį, Tėvynę, tačiau nenaudoti savo įgūdžių ir jėgos tam, kad „auklėtų“ mažus vaikus.

Vaiko auginimas pagarbiai, aiškiai ir nuosekliai brėžiant saugaus ir tinkamo elgesio ribas, taikant adekvačias jo amžiui ir galioms pasekmes, nėra joks šiltnamis. Tai yra saugūs namai. Juk siekiame, kad vaikai mūsų nebijotų, būtų atviri. Jie yra skirtingi – vieniems gali pakakti žodžio, kitam – kontrolės ir griežtumo. Nėra vieno universalaus metodo, bet mušimas netinka nei vienam.

Auklėjami be rykščių ir kumščių, vaikai auga atsipalaidavę, laisvi, tikri, kad bus sėkmingi gyvenime. Jie supranta, kad galima norėti ir nenorėti, tačiau pasekmes visais atvejais prisiims jie patys. Jie žino, kad galima suklydus, pasielgti tinkamai ir ištaisyti klaidas. Tai sąmoningi žmonės, kurie net supykę, apsimelavę, nuliūdę būna išklausomi ir geba išklausyti kitus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Jokių bausmių ir rėkimų: 4 žodžiai, priverčiantys vaiką pasitaisyti ir elgtis deramai

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt