Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Austėja Landsbergienė: „Mokytojo profesija yra tarnystė“

Austėja Landsbergienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Austėja Landsbergienė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Mokslo metų pradžia socialinių mokslų daktarei, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklų steigėjai dr. Austėjai Landsbergienei ypač svarbi. Keturias savo atžalas į mokslus išleidžianti viena garsiausių šalies edukologių mano, kad mūsų švietimo sistemai reikia esminių permainų.

Pastaruoju metu vis daugiau tėvų išsako neigiamą nuomonę apie mūsų švietimo sistemą. Kaip manote, ko labiausiai stinga mūsų tradicinėse mokyklose?

Man atrodo, šiandien mes net negalime sakyti, kad yra švietimo sistema – yra kažkoks sustabarėjęs darinys, o mokytojai, tėvai ir vaikai tapo jo įkaitais.

Mokytojo profesijos prestižo! Mokytojas, kuris negerbia savęs ir savo profesijos, negali ir kitų išmokyti pagarbos. Todėl jau ne vienus metus kalbu ir apie kitokį pedagogų ruošimą, ir apie kitokius lūkesčius patiems pedagogams. Man atrodo, šiandien mes net negalime sakyti, kad yra švietimo sistema – yra kažkoks sustabarėjęs darinys, o mokytojai, tėvai ir vaikai tapo jo įkaitais. Vaikštome po griuvėsius ir sakome: „O, žiūrėkite, ir čia kažkas yra išlikę. O, čia kažkas gražaus.“

Reikia liautis apsimetinėti – būtina siekti, kad geros mokyklos koncepcija taptų gyvu pavyzdžiu, o ne tiesiog gražiu dokumentu. Ir tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.

Kiek svarbu švietimo įstaigose diegti naujoves, šiuolaikines technologijas?

Nepaprastai svarbu! Juk švietimo organizacijos dirba su mūsų ateitimi. Aš nuolat kartoju, kad dauguma organizacijų dirba su dabartimi – kalba apie tai, kas šiandien yra svarbiausia, kaip spręsti šiandienos iššūkius. Mokyklos ir darželiai turi galvoti apie tai, kas bus, kai jas lankantys vaikai kurs Lietuvą, pasaulį. Ar jų vertybės bus stiprios? Ar jie turės tas kompetencijas, kurių reikia? Ar bus pasiruošę dirbti ar bent jau mokės greitai išmokti dirbti su naujausia technika?

Esu įsitikinusi, kad valstybės, ypač tokios, kokia yra Lietuva, kuri neturi nei naftos, nei dujų, nei deimantų, didžiausias turtas yra pažangi švietimo sistema.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologas: „Rudenį nemažai žmonių patiria daugiau streso“

Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė
Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė

Dažnai svarstome, kokių pedagogų reikia. Kaip manote, kokį specialistą galima vadinti pedagogu iš didžiosios raidės ir ko labiausiai trūksta daugeliui šių dienų mokytojų?

Mėgstu terminą pašaukimo pedagogas, kurį dažnai miniu viešumoje. Džiaugiuosi, kad šis žodžių junginys skamba vis dažniau ir garsiau. Mokytojo profesija yra tarnystė. Tokia, kaip ir gydytojo. Žinoma, mokytojas turi mylėti vaikus ir tas darbas jam turi patikti, bet daug svarbiau yra dideli lūkesčiai sau ir atsidavimas. Mokytojui nuoširdžiai turi rūpėti ne tik vaiko žinios, bet ir jo šeimos gyvenimas.

Žinoma, mokytojas turi mylėti vaikus ir tas darbas jam turi patikti, bet daug svarbiau yra dideli lūkesčiai sau ir atsidavimas. Mokytojui nuoširdžiai turi rūpėti ne tik vaiko žinios, bet ir jo šeimos gyvenimas.

Savo mokyklų mokytojams nuolat kartoju, kad jei nesukurs ryšio, nieko nebus.

Šiandien jau ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino – mokiniai geriausiai mokosi tada, kai jaučiasi gerai, kai jiems įdomu, kai jie supranta. Žinoma, mokytojas turi ne tik kruopščiai suplanuoti dieną, bet ir nebijoti būti lankstus, spontaniškas, juk kartais reikia planą pakeisti. Tad pašaukimo pedagogas yra žmogus, kuris ne tik elgiasi profesionaliai, bet ir yra savo dalyko profesionalas. Suderinti tai ir yra didysis pedagogikos menas bei mokslas.

Dabar daug kalbama apie tai, kad mokytis reikia visą gyvenimą. Kaip jaunus žmones užkrėsti šiuo virusu?

Tik savo pavyzdžiu. Jeigu jaunas žmogus matys mokytojus, kurie nuolat tobulėja (nebūtinai profesinio tobulėjimo kursuose, kurie dažnai yra net nekokybiški ir mokytojai iš jų grįžta sakydami, kad nieko naujo, gero ar įdomaus neišgirdo), atsineša į klasę naują straipsnį, perstumdo klasės baldus, kad būtų geriau mokyti vaikus, pasidalina įžvalgomis apie perskaitytą knygą, dega smalsumu ir noru išsiaiškinti nežinomus dalykus, matys savo tėvus, besielgiančius lygiai taip pat, tada ir užsikrės šiuo virusu, negalės gyventi kitaip.

Vaikas niekada nepradeda skaityti, jei tėvai, patys sėdėdami prie televizoriaus, jį nuvaro skaityti. Jis pradeda skaityti tada, kai mato tėvus, bendraklasius, mokytojus skaitančius. Ypač tėvus. Visai neseniai sužinojau, kad lygiai taip pat yra ir su maistu: jei tėvai maitinasi sveikai, ir vaikui susiformuoja sveikos mitybos įpročiai. Tad išugdyti tai, ką norime, kartu yra ir lengva, ir beprotiškai sunku – tereikia patiems taip elgtis (šypsosi).

Kokias tradicijas savo šeimoje labiausiai vertinate?

Mūsų šeimoje svarbi šventė – Kūčios. Labiausia mėgstu vakarais skaityti – visi „nuėję miegoti“ dar skaitome, nebent esame labai pavargę. Labai brangūs ir gimtadieniai, kai ryte visa šeima sugužame į kambarį, kuriame miega jubiliatas, ir dainuojame. Tai yra maži dalykai, bet jie labai svarbūs.

Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė su šeima
Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė su šeima

Kokią literatūrą mėgstate?

Profesinę. Man vis atrodo, kad galėčiau būti ir geresnė vadovė, ir geresnė kolegė, ir geresnė savo srities specialistė – esu iš tų, kurie niekada negali pasakyti, kad jau daug žino, jau užtenka.

Stengiuosi perskaityti knygą per savaitę – kartais nepavyksta, o kartais pavyksta ir daugiau. Pavyzdžiui, vienu metu buvau susidomėjusi komunikacija ir marketingu, išsiaiškinau, kokias knygas rekomenduoja šiuos dalykus studijuojantiems studentams geriausi pasaulio universitetai, pakalbėjau su draugais, kurie dirba šiose srityse, ką rekomenduotų jie, ir skaičiau. Kai perskaitai apie 20 knygų, mintys pradeda kartotis, bet tada jau pradeda aiškėti paveikslas, kaip čia viskas turi būti. Be galo mėgstu tas akimirkas. Ir, žinoma, visą laiką skaitau naujausią literatūrą apie švietimą – net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.

Daugelis šiuolaikinių tėvų kruopščiai suplanuoja visą atžalų laisvalaikį, kad tik laisvos valandėlės dienotvarkėje neatsirastų. Kaip, jūsų manymu, prasmingiausia vaikams leisti laisvą laiką?

Pastebiu, kad daugelis tėvų jaučia pareigą nuolat vaikus užimti. Bet to visiškai nereikia! Naujausi tyrimai liudija, kad informacija susiguli tada, kai, suaugusiųjų nuomone, vaikas „nieko neveikia“. Tai reiškia, kad jam būtina ta veikla, kurią mes vadiname nieko neveikimu, nes tada jų smegenys bene aktyviausiai dirba.

Vaikui reikia pajusti ir nuobodulį – iš to gimsta kūrybiškumas, o juk XXI amžiuje tai vienas labiausiai vertinamų gebėjimų. Todėl tėvams rekomenduoju net nesiūlyti savo atžaloms, ką veikti. Šiandien yra tiek daug stimuliacijos, kad vaikai nebemoka tiesiog būti. To ramaus laiko jiems reikia tam, kad suprastų, kas jie yra ir ko nori. Tad leiskime savo atžaloms pajusti nuobodulį, kad jie galėtų atsiskleisti. Vienas pradės statyti lego pilis ir galbūt vėliau taps fantastišku architektu arba inžinieriumi. Kitas – žaisti mokyklą. Trečias išvažiuos pasivažinėti dviračiu ir net nepajusime, kaip pasipils džiaugsmo ašaros jam kirtus finišo liniją... Leiskime jiems tiesiog būti.

Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė su atžalomis
Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė su atžalomis

O kas mūsų šalyje jus liūdina?

Pyktis ir nepasitikėjimas. Man kartais atrodo, kad mums be galo trūksta tos vienybės ir bendrystės, kokia buvo Sąjūdžio laikais. Prisimenu, klasėje visos merginos net plaukų gumytes trispalves turėjome! Atrodo, smulkmena, bet visas gyvenimas susideda iš smulkmenų.

Prisimenu, klasėje visos merginos net plaukų gumytes trispalves turėjome! Atrodo, smulkmena, bet visas gyvenimas susideda iš smulkmenų.

Smulkmenos yra kaip lašeliai vandenyne – vienas, atrodo, niekis... Bet juk niekas nenorėtų galynėtis su vandenynu. Net mokyklose jaučiu, kad yra atskiros stovyklos: mokytojai ir tėvai. O jeigu ėmus ir surėmus pečius dėl vaikų?! Žinau, kad yra tokių mokyklų, bet ir vėl sakau – lašas neturi jėgos. Reikia, kad didžioji dauguma tokios būtų.

Bet esu optimistė – kad ir kokių sunkių dienų būna, stengiuosi to neparodyti. Kodėl kiti žmonės turi matyti mane nusivylusią, susiraukusią, burbančią? Tikiu, kad žmonės aplink mane yra verti daugiau. Taip pat tikiu, kad Lietuvoje jau rytoj būtų daug daugiau šypsenų, jeigu dauguma taip manytume.

Kaip manote, kas skatintų jaunus žmones likti gyventi ir kurti Lietuvoje?

Labai svarbu, kad žmonės grįžtų į Lietuvą ir tikėtų, kad ši šalis yra jų ir jų laukia. Kadangi bendrauju su nemažai bendruomenių užsienyje, žinau, kad čia grįžti dažnai koją kiša mūsų mokyklos. Tiesa yra tokia, kad tėvai, kurių vaikai lanko mokyklas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, nebenori grąžinti jų į tokią lietuvišką mokyklą, kokia yra dabar. Tai yra gyvas priekaištas ir įrodymas, kad privalome prikelti savo švietimo sistemą.

Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nes „Vaikystės Sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje turime jaunų mokytojų ir vadovių, grįžusių iš Airijos, Anglijos, Norvegijos, Suomijos, net JAV ir Turkijos! Vadinasi, jauni žmonės nori grįžti, Lietuva juos šaukia. Laukime jų ne pavieniui, bet visi drauge.

TAIP PAT SKAITYKITE: Orijus Gasanovas: „Atsisakyti kelionių yra nusikaltimas prieš save“

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ji24.lt