Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytoja G. Scott: „Gera augti kartu su savo mokiniais“

Guoda Scott
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2019-10-27 08:52
„Svarbus pedagogo uždavinys – padėti vaikui atrasti jo stipriąsias puses ir atsiskleisti. Kai mokinys turi galimybių save išreikšti, atradimų kelias tampa gyvas, įdomus, suteikiantis daug nuoširdaus džiaugsmo“, – sako Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytoja Guoda Scott.

Septintus metus dirbate pedagoginį darbą. Ką jums reiškia Mokytojų diena?

Kalbant apie šią dieną prieš akis išnyra mano gyvenimo mokytojai – žmonės, palikę ryškesnį pėdsaką, įspaudę žymę. Įstrigo jų prasmingos mintys, posakiai ar poelgiai, padėję suprasti kažką svarbaus.

Skirtingais gyvenimo tarpsniais gali būti vis kiti mokytojai. Pradėjus eiti į mokyklą, didžiausias autoritetas vaikui – pradinių klasių pedagogas. Jį mokinys tiesiog įsimyli. Vėliau svarbiais mokytojais tampa žmonės, suteikiantys vertingų patarimų ar pamokų, kurias atsimeni visą gyvenimą.

Vis dar prisimenu savo lietuvių kalbos mokytoją. Ji man buvo geriausias altruizmo pavyzdys. Nors buvo griežta, labai mylėjo savo darbą, gebėjo įkvėpti net tuos, kuriems lietuvių kalba nei buvo įdomi, nei sekėsi. Vienu metu net svarsčiau, gal studijuoti lietuvių kalbą (šypsosi).

Valdorfo pedagogika šiais metais švenčia 100 metų jubiliejų. 80 pasaulio šalių veikia per 1 100 Valdorfo mokyklų. Kuo jus ši pedagogika sudomino, kad nusprendėte profesinį kelią sieti su ja?

Man ši mokykla buvo kaip aklai vištai grūdas (juokiasi). Ieškojau alternatyvios ugdymo įstaigos dukrai, pradėjusiai lankyti pirmąją klasę. Mergaitei įprastoje mokykloje buvo sudėtinga ir supratau turinti kuo skubiau kažką daryti. Akys užkliuvo už Valdorfo mokyklos, tačiau pasiskambinusi sužinojau, kad klasė perpildyta. Visgi paprašiau, kad tiesiog leistų ateiti kartą padalyvauti pamokose. Mane ir dukrą mokykla pavergė – kai susėdome su vaikais ir mokytojais į rytinį ratą, pajutau užplūstantį tokį gerumą... Nesinorėjo niekur eiti. Tai buvo mokykla, apie kokią pati būčiau svajojusi vaikystėje, kokios man taip trūko. Nors vaikų klasėje buvo daug, tame šurmulyje visi kažką veikė, o tarp mokytojų ir mokinių tvyrojo harmonija. Mums pasisekė – dukra liko mokykloje, o aš pradėjau gilintis į Valdorfo pedagogikos paslaptis. Pasisiūliau padėti mokytojams, kad galėčiau daugiau laiko šioje vietoje praleisti. Laikui bėgant ir pati pradėjau dirbti mokytoja. Iš pradžių mokiau muzikos, vėliau tapau klasės mokytoja.

Kokių kilo iššūkių ir kokie buvo didžiausi atradimai pradėjus dirbti?

Džiaugsmas, nuostaba, nežinomybė... Visa tai buvo susipynę, nes tam tikri rėmai, kaip vaikus mokyti, egzistavo, tačiau galimybių improvizuoti ir kurti buvo dar daugiau. Tradicinėje mokykloje mes įpratę prie griežtų taisyklių – kūrybos ir improvizacijų ten nedaug. Kadangi esu labai savikritiška, paprasta nebuvo, nes viską norėjosi atlikti tobulai. O kaip tai padaryti, kai nėra aiškių taisyklių? Iš pradžių stebėjau kitų mokytojų pamokas. Pamačiau, kad pačiai reikia ieškoti informacijos, daug eksperimentuoti. Tai, beje, labai įkvepia, pažadina mūsų viduje snaudžiančią mūzą. Pradedi kažką svarbaus suprasti – augti, o savo žiniomis, gebėjimais norisi dalytis su kitais.

Guoda Scott
Guoda Scott

Kuo labiausiai jus sužavėjo pedagogika, kuri remiasi Rudolfo Šteinerio idėjomis apie žmogų ir visatą?

Man labai patrauklu pasirodė, kad kalbama apie viso žmogaus ugdymą, o ne tik, pavyzdžiui, apie jo intelekto lavinimą. Mokymosi procese dalyvauja galva, širdis ir rankos. Tradicinėje mokykloje mes buvome skatinami tiesiog gerai mokytis, gauti gerus pažymius, o, kaip jaučiamės, nelabai kam buvo svarbu. Kaip ir nerūpėjo, kas mums iš tiesų patinka, ką labiausiai norime veikti. Man labai patiko, kad šioje pedagogikoje svarbu ir kaip tu jautiesi, kas esi, kur slypi tavo stiprybė, kokios silpnybės... Kiekvienam žmogui svarbu save pažinti, priimti save tokį, koks esi, ir žinoti, kaip su visomis turimomis savybėmis gyventi.

Įprastoje mokykloje jau pirmoje klasėje vaikai pagal programą privalo išmokti puikiai skaityti. Tie, kuriems tai nepavyksta taip greitai, tiesiog pasijunta bejėgiai. Apie kokį mokymosi džiaugsmą tada gali būti kalba? Vaikams, atėjusiems į mokyklą – į naują, nepažįstamą aplinką, pirmiausia reikėtų mokytis klausyti, sekti taisykles, valdyti staiga kylančias emocijas. Išmokti tiesiog būti kartu su kitais žmonėmis.

Kaip manote, kokios dažniausios priežastys lemia, kad šiuolaikiniai tėvai vaikams vis dažniau ieško alternatyvių ugdymo įstaigų?

Šiuolaikiniam žmogui labai svarbu turėti galimybę save išreikšti. Manau, įprastoje mokykloje tokia galimybė labai ribota, dažnai ji paslėpta tolimiausiame kampelyje, o apie saviraišką pradedama kalbėti tik pabaigus mokslus. Mokytojams, turintiems vaikus mokyti pagal griežtą mokymo programą, mokinio kūrybingumas, saviraiška, kitokios nuomonės turėjimas dažnai tik trukdo. Kadangi vis daugiau žmonių supranta, kad mokymosi procese svarbus yra ne tik pažymys ar iškalta formulė, ieško alternatyvų formaliajam švietimui.

Tiesa, kad švietimas dažnai susiaurėja iki pažymių vaikymosi, o tai skatina žmones konkuruoti tarpusavyje, dar giliau veltis į beprasmes pasaulio varžybas?

Taip, ir pati šioje srityje turiu blogos patirties, o pažymiai, vertinimas man yra didelė trauma. Labiausiai liūdina, kad vaikas jau nuo pirmos klasės yra vertinamas ir po kiekvienos pamokos prašomas pats įsivertinti. Jam pasąmoningai siunčiama klaidinga žinia, kad svarbiausia yra pasiekimai, o ne tai, kas jis yra. Įsivertinimas ir vertinimas yra reikalingas, bet, mano nuomone, tai yra daroma gerokai per anksti. Be to, iš vaikų labai tikimasi, kad iš visų dalykų jie gaus tik dešimtukus. Bet taip nebūna, kad vienas žmogus galėtų būti vienodai gabus visose srityse. Visi esame labai skirtingi, todėl siekti, kad per sukąstus dantis būtume tobuli visose srityse – beprotybė. 

Koks didžiausias šiuolaikinio mokytojo uždavinys?

Net mokiniams esu pasakiusi, kad nesu tam, kad juos išmokyčiau – tai turi daryti patys vaikai. Mano uždavinys – parodyti vaikams, kokias jie turi galimybes ir padėti plėsti jų ribas. Svarbu, kad mokiniai atsiskleistų. Noriu parodyti, kurioje srityje kuris yra stiprus ir galėtų padėti kitiems. Tada vaikas, kurio stiprioji vieta – sportas, nejaučia streso spręsdamas matematikos uždavinį, nes žino, kad, jei nesupras, galės nueiti pasikonsultuoti su klasės matematiku. Taigi labiausiai norisi sumažinti įtampą vaikui srityje, kuri jam sudėtinga, taip pat – suteikti vilties, kad viskas yra įveikiama, nes visada šalia yra galinčių padėti. Nebijau pripažinti, kad ir man pačiai kartais prireikia pagalbos.

Gerai, kai žmogus nuo mažens pradeda atpažinti, kuriose srityse jam geriausiai sekasi ir ką labiausiai norisi daryti. O kai dar už talentus yra pagiriamas, paskatinamas, jo gebėjimai be galo gražiai skleidžiasi.

Kokios mokymosi programos nebetinka šiuolaikiniam mokiniui?

Šiuolaikinėse programose yra nemažai dalykų, kurių realiame gyvenime daugeliui greičiausiai neprireiks. Be to, gyvename tokiu laiku, kai visą reikalingą informaciją galime susirasti labai greitai. Dabar labiausiai reikia mokėti atsirinkti, suprasti, ko reikia, kur to ieškoti ir ką tikrai būtina žinoti.

O kiek vaikams suteikti laisvės ir kiek jiems reikia taisyklių, griežtų ribų?

Tai yra labai individualus dalykas, nes visi yra skirtingi. Mūsų mokykloje vaiką nuo pirmos klasės mokymosi keliu veda vienas mokytojas, kuris gerai jį pažįsta ir žino, kokių ribų jam reikia. Tada mokytojui nėra sunku su vaiku dirbti ir vyresnėse klasėse, sunkiuoju paauglystės periodu. Mokyklose, kuriose pedagogai neturi galimybių geriau pažinti mokinių, jie nėra taip glaudžiai su vaikais susiję. Tada sunkiau nubrėžti ribas, visos taisyklės taikomos visiems vienodai ir natūralu, kad atsiranda vaikų, kuriems tai netinka, kurie kenčia. Mokytojas, žinoma, ribas turi parodyti, bet kiekvieno vaiko galimybės laikytis tų ribų yra skirtingos.

Kaip manote, ar vaikams naudinga, jei kiekvienais metais keičiasi klasės mokytojas?

Viskas priklauso nuo vaiko amžiaus, pavyzdžiui, pradinių klasių mokiniams tai nenaudinga. Mažieji pedagogą įsimyli, garbina ir juo žavisi. Todėl pirmasis mokytojas yra ypač svarbus. Jei staiga po metų jis pasikeičia, mokinio viduje tarsi kažkas nutrūksta. Be to, vaikui reikia išmokti ir prieraišumo. Pirmasis ryšys, kurį mažylis užmezga su mokytoju, turi labai didelę vertę. Tiesa, prisitaikyti vaikai gali, bet, man atrodo, svarbiau atliepti tai, kas jiems svarbiausia konkrečiu amžiaus tarpsniu. Paaugliams labai reikšmingas emocinis ryšys su žmogumi – pagal tai jie net priima dėstomas žinias. Kai pas tokius mokinius ateina naujas mokytojas, vaikai gali nepriimti informacijos vien dėl to, kad su mokytoju nesukurtas emocinis ryšys. Taigi paauglystėje mokiniams ypač svarbu, kad šalia būtų gerai juos pažįstantis žmogus. Žinoma, kiekvienas vaikas – individualus, visi skirtingai reaguoja ir į vykstančius pokyčius. O štai vyresnėse klasėse jauni žmonės jau yra pasirengę priimti naujus mokytojus, o jei dar sužino, kad pedagogas – geras savo srities specialistas, jo pamokų labai laukia.

Pedagogai dažnai pabrėžia, kad šiuolaikiniai vaikai labai gerai žino savo teises, tačiau pamiršta pareigas. Ar tai išties opi problema?

Taip. Visuomenėje nusistovėjusios normos, kad vaikai turi labai daug teisių, stengiamasi, kad jie gautų kuo puikesnes gyvenimo sąlygas, kuo geriau jaustųsi, bet apie jų pareigas, privalomus darbus namuose pamirštama. Vaikai tarsi išbraukiami iš buities, tačiau net ir maži namų gyventojai jau turi turėti savų pareigų. 

Į spartų gyvenimą įsisukę suaugusieji neretai į jį įtraukia ir vaikus, užpildydami kiekvieną laisvą valandą būreliais. Gal reikėtų atžaloms leisti ir nieko neveikti?

Tai vėlgi labai individualu, tačiau remdamasi sava patirtimi galiu pasakyti, kad geriausi dalykai nutinka tada, kai esi niekuo neužsiėmęs. Žinoma, suteikiant vaikui laisvą laiką, svarbu užtikrinti, kad jis jo nepraleistų klaidžiodamas po interneto platybes. Iš pradžių tikrai niekuo neužsiėmęs mokyklinukas atsidžiaugia nieko neveikimu, o paskui pajunta nuobodulį. Kai kuriems vaikams tai kelia nerimą, net baimę. Bet iš nuobodulio užgimsta noras veikti, o iš jo – susidomėjimas, naujos aistros, pomėgiai. Šis noras veikti yra tikras – kilęs iš vidaus. Ir tokiomis akimirkomis vaikas gali padaryti didžiausius atradimus, sukurti įdomiausius dalykus. Tada jau laisvalaikį jis aukoja naujai atrastam pomėgiui. Žinoma, svarbu, kad jaunas žmogus augtų sveikoje aplinkoje, kurioje matytų, kad ir kiti šeimos nariai veikia su entuziazmu, užsiima tuo, kas jiems labiausiai patinka.

Kokių svarbiausių dalykų jus vaikai jau išmokė ir vis dar moko?

Vaikai mane augina: anksčiau galvojau, kad kažką labai gerai moku, o jie parodė, kad taip nėra; tam tikrose situacijose manydavau, kad nieko neišmanau, o jų dėka sužinojau, kad tai galiu, tik dar nebandžiau. Vaikai man stebuklingai atveria akis, gera su jais būti ir plėsti galimybių ribas.

Naujausi straipsniai