Žmonos netekęs ir su trim vaikais likęs Evaldas Venskutonis: „Vieniši tėčiai susiduria su daugybe iššūkių“

Evaldas Venskutonis su vyresniaisiais sūnumis
Autorius: A.Aleknaitė
Publikuota: 2019-06-09 08:41
Tėvas yra tas žmogus, kuris padeda nugalėti baimes, užaugina sparnus ir paleidžia į plačius pasaulio vandenis. Renginių vedėjui Evaldui Venskutoniui, neseniai netekusiam žmonos, šįmet Tėvo diena kitokia – tenka būti kur kas stipresniam ir savo trims sūnums atstoti ne tik tėvą, bet ir motiną.

Ką jums reiškia Tėvo diena? Šįmet jums ji turbūt kitokia...

Iš tikrųjų ji šįmet kitokia. Emocijų turbūt labiau kelia prisiminimai, kaip tą šventę akcentuodavo žmona su vaikais, kaip bandydavo pasveikinti, kartais suorganizuoti kokią išvyką, kad galėtume pabūti visi kartu. Pats tokios atmosferos sau nesusikursiu, nebent ateityje vaikai norės šią dieną kaip nors minėti.

Apie vienišas motinas kalbama daug, o apie vienišus tėvus girdėti nedaug. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Visi iššūkiai, kurių kilo (atsakomybė, įsipareigojimai), prieš žmonos mirtį buvo dalijami į dvi dalis. Taip vienas šeimos narys tvarkydavo vienus reikalus, kitas būdavo atsakingas už kitus dalykus. Dabar viskas bus kraunama ant vienų pečių, į vieną krepšį. Norisi viską suspėti, nieko nepražiopsoti auklėjant vaikus ir kad laikas būtų kokybiškas – toks, koks buvo su mama. Ji buvo labai protinga, išsilavinusi ir labai daug dalykų numatydavo, išspręsdavo. Kartais aš net nesikišdavau, nes žinodavau, kad ji ras geriausius variantus, priims naudingiausius sprendimus. Mano žmona daug skaitydavo, gilindavosi į kiekvieną gyvenimo klausimą, todėl atrasdavo geriausius sprendimus ir vaikams, ir apskritai visai šeimai. Buvau ramus, nes žinojau, kad ji yra ir kad viskas bus gerai. Dabar, kai likome be jos, reikia atrasti būdų, kaip man pačiam viską suspėti, – juk yra ir vaikų buitis, ir mokslai, auklėjimas, ir mano paties darbai, kurie negali stovėti. Vienam, nesvarbu, ar mamai, ar tėčiui, tai padaryti labai sudėtinga. O mano atveju dar sunkiau ir tai, kad vienas mano sūnų – tik kūdikis. Žinoma, dar praėjo labai mažai laiko, tad tikiuosi, kad atrasiu kokių nors būdų. Laimei, dar yra seneliai, dėl to šiek tiek ramiau. Jei jų nebūtų, žlugtų visi projektai ir darbai.

Auginate 3 berniukus, jie tikriausiai labiau padūkę nei mergaitės... Kokie išmėginimai sunkiausi?

Kai laukėme trečiojo vaikelio, daug kas linkėjo mergaitės. Tai tarsi logiška, nes, kai augini du sūnus, susilaukti mergaitės būtų dovana. Be jokios abejonės, džiugu ir mergaitė, ir berniukas, tačiau manau, kad man, kaip vyrui, paprasčiau ir lengviau auginti berniukus, – juk jau turėjau patirties su dviem sūnumis, todėl mažiau streso, jau žinau, kas ir kaip turi būti, ko tikėtis. Gali būti, kad didesniu iššūkiu taptų auginti ir auklėti mergaitę, nes tokios patirties neturėjau.

Renginių vedėjo darbas – gana įtemptas, dažniausiai dirbama savaitgaliais, kai vertėtų būti su šeima. Kaip jums pavyksta derinti karjerą ir tėvystę? Vis dėlto po nelaimės prašėte užversti jus darbais...

Aš negaliu pakeisti rinkos, jos veikimo principų, tam tikrų kultūrinių įpročių, todėl esu sraigtelis, kuris paklūsta visai šiai sistemai. Mano verslo sritis yra tokia, kad mano darbas dažniausiai vyksta savaitgaliais. Paklūstu rinkos taisyklėms ir priimu tai kaip faktą. Be abejo, tada sunkiau rasti laiko vaikams, reikia daugiau paderinti, tačiau privalėsiu bandyti tai daryti. Kai buvo mama, vaikai likdavo su ja, dabar teks gyventi kitaip. Iš kitos pusės, darbas padeda atitrūkti, negalvoti. Be to, aš negaliu nedirbti – turiu šeimai nešti pajamas.

Kokias vertybes stengiatės skiepyti savo sūnums?

Kiekvienas tėvas nori, kad jų vaikai pasiektų aukštumų, kad pasiekimai turėtų įtakos jų gyvenime. Tad ir stengiuosi eiti link to – leisti į būrelius, užimti įvairiomis veiklomis, kad jie tobulėtų, lavintųsi. Savaime aišku, man svarbu tai, kokiomis vertybėmis vaikai vadovausis gyvenimo kelyje. Akcentuoju šeimos, bendrystės, ypač – brolystės svarbą. Pats turiu 12 metų jaunesnį brolį. Laikui bėgant, tas mudviejų ryšys tapo neįtikėtinai stiprus. Suprantu, kad tai yra vienas tvirčiausių ryšių pasaulyje, todėl man labai svarbu, kad vaikai nepamirštų to. O mano sūnūs – kaip visi vaikai: ir pasipyksta, ir pasipeša. Aš jiems aiškinu, kad jie yra broliai, todėl, kad ir kaip klostytųsi gyvenimas, kad ir kas nutiktų, viską – kiekvieną kąsnį, daiktą, gyvenimo dalį – turi dalytis perpus. Taip privaloma, nes juos sieja kraujo ryšys. Tam, jog tai nebūtų sausi žodžiai, aš rodau savo pavyzdį ir sakau, kad stebėtų mane ir mano brolį: kaip mes bendraujame, kaip viskuo dalijamės. Tad vienos pagrindinių vertybių yra šeima ir brolių ryšys. Tikiuosi, jie to nepamirš visą gyvenimą, nes nuo to prasideda doro žmogaus pamatai.

Apskritai stengiuosi savo vaikams aiškinti tai, kas yra gėris, kas blogis. Pats esu gana teigiamas žmogus, todėl ir jiems bandau pasakoti, kaip tikslo siekti pozityviai, kaip nenuleisti rankų, tikėti, kad viskas bus gerai. Juk vaikai labai greitai pasiduoda – jei kas nors nepavyko, jie iškart sako, kad negali, nemoka, puola į ašaras. Tad man atrodo, kad berniukams ugdyti stiprybę, kantrybę ir atkaklumą yra labai svarbu.

Kaip manote, koks tėvo, kaip vyro, vaidmuo auklėjant berniukus?

Tėvas berniukams labai svarbus, nes tai yra ta pati lytis, toks pat pasaulio suvokimas. Ir visa tai perduodama iš kartos į kartą. Pamenu, prieš daug metų, kai pats buvau mokinys, buvo toks darbų mokytojas. Labai švelnus, meniškas žmogus – stereotipinio, stipraus ir ryžtingo vyro priešingybė. Kažkada jis mums papasakojo, kad anksti neteko tėvo ir augo su dviem moterims. Tai turėjo įtakos ir jo charakterio švelnumui. Nesakau, kad tai blogai, tačiau galima pastebėti įtaką. Tai nėra klišė ar konstanta, tačiau yra tikimybės, kad vyras, augęs tarp moterų, bus švelnesnis, ne toks ryžtingas kaip kiti ir pan. O tuo atveju, jei berniukai mato vyro pavyzdį, labiau tikėtina, kad jie užaugs tokie, kurie siekia tikslų, yra ryžtingi, tvirtesni (aišku, jei pats tėvas toks).

Berniukai iš tėvo išmoksta ir vyriškų darbų: taisyti, konstruoti, statyti, montuoti ir pan. Tų įgūdžių, jei auga su tėčiu, jie išmoksta daugiau – juk mama nepamokys, kaip pakeisti padangą. Be abejo, aplinkoje yra ir kitų vyrų, tačiau viena – bendrauti keletą kartų per savaitę, kita – gyventi kartu kiekvieną dieną ir matyti pavyzdį. Jei su tėčiu gyveni natūralioje aplinkoje, jis be priverstinių įsipareigojimų parodo įvairių gyvenimiškų dalykų, ką daryti, kaip elgtis, jei nutiko vienaip ar kitaip. Be to, vyrui paprasčiau nei moteriai išpasakoti ir išaiškinti berniukams vyriško gyvenimo ypatumus.

Seniau berniukams būdavo aiškinama, kad vyrai neverkia. Dabar šis požiūris keičiasi ir berniukai vis dažniau auklėjami taip, kad nebijotų reikšti įvairių emocijų. Ką jūs manote šiuo klausimu?

Iki tos dienos, kai išgirdau galutinę gydytojų išvadą ir supratau, kad žmonos tikrai nebėra, aš visada laikydavausi tos nuomonės, jog reikia būti tvirtam. Daug metų neverkiau, labai tvirtai emocijas laikiau savyje, stengiausi tvardytis, kad niekas nematytų, nelaikytų manęs silpnu. Ašaros man iš tikrųjų atrodė kaip vyro silpnumo požymis. Maniau, kad verkiantys vyrai neturi stuburo. Ir aš daug metų vaikams taip pat aiškinau, kad vyrai neverkia ir kad turi būti stiprūs. Tačiau įvykus mūsų šeimos tragedijai teko pabendrauti su vaikų psichologe. Ji pasidalijo išties naudingomis įžvalgomis, paskui paskatino su vaikais pakalbėti ir dėl mamos netekties fakto, ir dėl to, kaip toliau klostysis mūsų gyvenimas. Tada pradėjau žiūrėti kitaip, psichologė labai akcentavo tai, jog reikia skatinti berniukus išsiverkti, išlieti skausmą, netektį, neviltį, pyktį per ašaras, kad tai nesikauptų ir kad ateityje nebūtų didesnių psichologinių traumų ar problemų. Nežinau, aš tikriausiai priėmiau tai kaip faktą, duotybę ir vaikams, pasakodamas apie jų mamos netektį, pabrėždavau, kad, jei jiems liūdna, jie gali liūdėti, jei skauda, turi tai išsakyti, jei nori verkti, gali tai daryti drąsiai. Jei matau, jog jie graudinasi, sakau, kad gali drąsiai rodyti emocijas, nebijoti verkti. Be abejo, psichologė ir mane paskatino nelaikyti skausmo viduje, išverkti, išgedėti jį, o tai iš tikrųjų buvo labai sunku padaryti. Dabar jau nesu tokios kategoriškos nuomonės, kad vyrai neverkia ir kad jiems nevalia to daryti.

Jei reikėtų šiandien sūnums duoti patarimą, kurį jie prisimins būdami suaugę, koks jis būtų?

Viską daryti iš pirmo karto, nelaukti antro šanso. Žmonės dažniausiai viską daro mąstydami, kad, jei kas, bandys antrą kartą ar mėgins rytoj, vėliau. Gyvenime būna tokių atvejų, kai antros galimybės nebėra: pasakyti ką nors gražaus, pakartoti tai daug kartų, padaryti ką nors malonaus ir pan. Mums dažnai duodama tik viena galimybė, tad ją ir reikėtų išnaudoti, nesitikėti sulaukti antros.