Žolininkė Ieva Jonaitienė: „Žmonių poreikiai neturėtų būti aukščiau gamtos“

Ieva Jonaitienė
Autorius: A. Aleknaitė
Publikuota: 2019-07-30 09:21
Ieva Jonaitienė, žinoma kaip žolininkė, parduotuvės „7 Ievos namai“ įkūrėja, sako nuo mažens esanti gamtos vaikas: „Gyvenu su visais augalais, gyvūnėliais, vabalėliais. Neseniai apsilankė lapė, žaltys bijūnuose įsivijo – visai žmogaus nebijojo“, – šypsosi moteris, įsitikinusi, kad žinios apie žoles ir prieskonius yra jos kraujyje.

Jūsų vaikystė prabėgo Sibire. Daug patirties parsivežėte iš ten?

Gimiau Lietuvoje, vaikystė prabėgo Sibire, užaugau Lietuvoje. Tėtis buvo emigrantas, Rusijoje statė mokyklas. Iš ten pažinta daug augalų: siauralapiai gauromečiai, ožiarožės, baltosios plukės, ajerai, varnalėšos, uogos, mėlynių lapai, samanos, kerpės, pušų spygliai, kedrai ir pan. Tačiau Sibiro plotmė ir gamta buvo ten, kur buvo mano mama. Ten, kur buvo ji ir tėtis, man nieko netrūko. Jei mes karščiavome, ji žinojo, kokią arbatą reikia gerti: prisiskindavome putinų uogų ar žievių, kai ranka lūžo, tėtis paėmė du pagaliukus, subintavo, uždėjo trauklapį, kad ištrauktų karštį, davė arbatos.

Visas tas žinias mano tėvai gavo iš savo tėvų, o šie – iš savųjų. Mano prosenelė iš tėčio pusės buvo žolininkė, žmonės ėjo pas ją gydytis. Daug ką sužinojau iš prosenelės (ūmos): ji iš skrynios išsitraukdavo šalavijų užpiltinės, alavijais tepdavo votis, kai važiuojant pykindavo, duodavo šviežio pieno su kapotu šviežiu česnaku, ką tik išmuštu sviestu sutepdavo duonutę. Nesvarbu, kur augi, svarbu, kad tėvai šalia. Kažkada savo tėčio, kai jau pati turėjau vaikų, paklausiau: „Kas labiau myli: vaikas mamą ar mama vaiką?“ Jis pagalvojo ir labai ramiai atsakė: „Vaikas mamą. Mama turi savo tėvus, draugus, vaiką, vyrą, o jis turi tik tave vieną.“

Kokių dar prisiminimų paliko Sibiras?

Sibiras daug kuo įstrigo. Štai kad ir buvo toks dėdė Juozas. Jis buvo vienuolis, tačiau sovietmečiu tai jam teko slėpti. Tad tas vyras žoliavo, pas jį gydytis eidavo visas kaimas. Aš, tuomet vaikas, dar nei rusiškai, nei lietuviškai nekalbėjau, todėl eidavau su juo per pievas, miškus žoliauti – jis turėjo kantrybės. Ir lokys šalia praeidavo, ir briedis. Jei dabar eidama miške su vaiku sutikčiau mešką, beprotiškai išsigąsčiau. Tada ramiai pabuvome ir nuėjome į skirtingas puses – laukinė gamta draugiška žmogui, jeigu jos nebijai. Prisimenu ir Sibiro žiemų speigus, kai upės ledo storis siekdavo metrą, o šuliniuose vanduo užšaldavo, kai ant rogučių su sese partempdavome vandens iš upės. Įsimintina tai, kad, kol dar šulinyje būdavo vandens, aš su dėde Juozu prie šulinio sniege prausdavausi – buvome užsigrūdinę.

Akivaizdu, kad gamta, žolelės jums svarbios nuo mažens.

Gamta mano gyvenime buvo nuolatos. Žoleles rinko mano tėvai, seneliai, proseneliai, aš tiesiog augau tokioje aplinkoje. Nuo pat vaikystės mačiau daržininkystę, vištas kieme, žoles pievose – gamta nuolat buvo aplink. Kažkada juokėmės, kad užsieniečiai vaikai antį ar avį matę tik iš piešinukų, o dabar ir Lietuvoje dažnas vaikas nėra matęs gyvos vištos. Šiais laikais net žmonės, gyvenantys nuosavuose namuose, pasisėja gražią pievutę, atsparią trypimui. Anksčiau buvo tiesiog pievos, o žolynas – pilnas gėlių, augalų, vabalų, žiogų. Mes joje gyvenome, o dabar paprasčiausiai daug nenatūralaus dekoratyvumo ir betono. Lenkijoje daug kur miestuose žolės nebepjauna trumpai tam, kad atgaivintų ekosistemą. Tik tarp žiedų, žolių gali gyventi visi žiogai, sliekai, paukščiai. Atrodo, kad mes žaliąją gamtą puoselėjame, bet patys ją naikiname kopijuodami Europos Sąjungos šalis: skutame pakeles, kertame liepas, naikiname krūmynus, jaunuolius medžius. Man skaudu dėl to – mūsų poreikiai neturėtų būti aukščiau, nei yra gamta. Mūsų gamta yra didžiausia mūsų vertybė. Neseniai grįžau iš Japonijos ir dar kartą supratau, kad nuostabiai gyvename. Neturime ferarių, bet geriame natūralų vandenį, kvėpuojame šviežiu oru, galime džiaugtis visapusiška ir neapsakomai gražia gamta. Kad ir iš kur – iš Kinijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos, Saudo Arabijos, Švedijos – grįžčiau, visada kartoju, kad gyvename ypač gražioje šalyje.

Ieva Jonaitienė
Ieva Jonaitienė

Kada nusprendėte, supratote, kad veiklą, susijusią su žolelėmis, reikia plėsti?

Nebuvo tokio momento, kad imčiau ir suprasčiau, ir dabar nesuprantu (juokiasi). Visada dariau tai, ką mokėjau, supratau, tuo, kuo gyvenau, ir žmonės mane patys susirasdavo. Tačiau kartą suvokiau, kad pusę dvyliktos nakties pas mane namuose vis dar yra žmonių. Tada tuos namus apleidau ir išvažiavau dar toliau į kaimą, ten, kur tikrai niekas manęs neaplankys. Anuos namus palikau, tačiau atėję ir manęs neradę žmonės sakydavo, kad ateis tuomet, kai būsiu aš. Nuo to laiko, sakyčiau, ir atsirado pavadinimas „7 Ievos namai“. Tačiau daugybė žmonių vargina, atitraukia nuo tiesioginių darbų, susijusių su žolelėmis, prieskoniais.

Vis dėlto šiandien aš labiau kvepiu prieskoniais, ne žolelėmis. Tas pats čiobrelis yra ir arbata, ir mėsos pagardas. Prieskoniai virtuvėje atsirado ne dėl to, kad norėjau pagardinti maistą, o todėl, kad patraukė sėklytės. Jos turi labai daug veikliųjų medžiagų. Sėklytėje yra in ir jang energija, todėl organizmas pasiima tai, ko jam reikia. Joje užkoduotas visas augalas, ne tik kuri nors viena jo dalis. Tai ir yra visa paslaptis. Tad davusi pankolio sėklytę žinosiu, kad žmogus galės ją vartoti šiandien, rytoj ir poryt, nes ji išsaugojusi būtent tai, kas padės sureguliuoti sutrikimus. Sėklytės padeda žolininkams nesuklysti, kai pagalbos reikia žmogui.

Esate studijavusi Rytų liaudies mediciną. Ar tai padeda jums užsiimant dabartine veikla?

Šitos žinios duoda pagrindą, užtikrintumą tuo, ką darau. Pavyzdžiui, neseniai kūriau naują receptą ir

žinojau, jaučiau, kiek ir konkrečiai kokių žolių dėti. Kai kuri gaminį plačiam būriui, turi būti 100 proc. tikras. Žmogus gali būti alergiškas kokiam nors augalui, bet to nežinoti. Tokiu atveju visada galima duoti mišinį, pagamintą iš sėklyčių, ir, jei organizmui nereikės kokių nors medžiagų, jis jų nepasisavins ar pasisavins mažiau. Kai nežinome, kas mums yra, geriau vartoti sėklytes: gal žmogui reikia baziliko šaknies, gal žiedelio – sėklytėje yra viskas. Rytų medicinos žinios suteikė daug informacijos apie tai. Tai – mokslas, kuris neprieštarauja natūraliai, tradicinei liaudies medicinai, yra patikrintas laiko, patvirtintas šiuolaikinio mokslo žiniomis.

Pati kuriate receptus. Kaip tai vyksta?

Kai darai tai iš prigimties, yra gana paprasta ir iš šono atrodo, kad lengva. Vis dėlto ši veikla – labai didelė atsakomybė. Jei susitaikai su tuo, kad prisiimi visą atsakomybę, tuomet našta pasidaro nebesunki. Pati kūryba nesudėtinga, tiesiog žinai, kad reikia konkrečios sudėties arbatos. Dabar gaminu prieskonių mišinį „Žilė galvon, velnias uodegon“ ir žinau, kad tai bus lietuviškas brandas. Iš kitų šalių atsivežame garam masala, karį, bet neturime tokio žolelių mišinio, kuris būtų žinomas kaip lietuviškas.

Kaip tinkamai ruošti žolelių arbatą, kad ji išlaikytų naudingąsias savybes ir skonio ypatybes?

Jei gaminama žolelių, lapelių arbata, rekomenduoju tik užplikyti iki galo nevirintu, pusžaliu vandeniu. Taip pat galima užvirinti ir atvėsinti, tada sumestus lapelius palaikyti šiltai, uždengti juos apgaubus – taip arbata subręsta, subrinksta, atsiskleidžia visas aromatas. Jei gaminama iš šaknų, žievių, riešutų, stiebelių, pumpurų, būna stipresnė, veiksmingesnė, o kai padarome nuovirą, tampa gydomoji. Ligoms gydyti reikia nuoviro – pavirti ant silpnos ugnies. Kitoms augalo dalims ruošti labai tinka verdantis, karštas vanduo, o užplikant sėklytes būtina jas sugrūsti.

Prieš 7–8 metus vaistažolės buvo labai nuvertintos, gydytojų kabinetuose būdavau išjuokiama. Džiugu, kad dabar vėl iš lėto grįžtame prie natūralios gamtos.

Dažnam kyla klausimas, kiek iš tikrųjų rinkoje yra kokybiškos arbatos?

Arbatos pakeliuose – ir XXI a. dovana, ir rykštė. Dauguma vaisinių arbatų pakeliuose yra aromatizuotos, nes natūralios žolelės taip stipriai nekvepia, užuosti galima tik iš arti. Jeigu arbata kokybiškai surinkta, džiovinta, iš tolo švelniai kvepia, iš arti giliai įkvėpus jaučiamas visas augalo aromatas, ypač patrynus tarp pirštų. O būna taip, kad eini pro lentyną ir arbata jau kvepia. Tai – blogas ženklas. Aromato stipriklių medžiagos kaupiasi kepenyse ir jų jokiais šaukštais neiškabinsi – jos ten ir lieka. Kaip ir joduota druska – vietoj jos geriau rinktis jūros druską, nes šioje natūraliai yra jodo. Joduotoje yra sintetinio jodo, o jis kaupiasi kepenyse.

Kaip patikrinti, ar arbata kokybiška? Siūlau praplėšti vieną mėgstamos arbatos pakelį. Neretai ten galima rasti visko: ir šieno, ir visokių kvėpiklių... Lietuvoje turime tokius žolynus, tiek žolelių, tokį potencialą, kad galime gaminti labai kokybiškas arbatas – tokias, kurios išties dvelkia lietuvišku žolynėliu. Tačiau taip yra ne visada. Tad praplėškite pakelį ir įsitikinkite tuo, kad geriate tai, ką norėjote. Beje, Lietuvoje niekada nebūdavo įvardijama konkreti – liepų, mėtų ir kt. – arbata, vadinta tiesiog žolelių arbata. Sakydavo: „Išvirsiu arbatos.“ Dabar jau po truputį atsiranda lietuviškų žolelių ar tiesiog žolelių arbata. Žalioji arba juodoji arbata atsirado dvaruose, gerdavo kelių rūšių popietės arbatą. Į dvarus atveždavo ir juodosios, ir žaliosios arbatos, tačiau visada būdavo užplikoma ir žolelių arbatos: našlaičių žiedų, erškėtuogių, laukinių rožių žiedlapių. Labai norėtųsi, kad tas paveldas išliktų.

Lietuvos miškuose daugybė žolelių. Kaip jas rinkti, džiovinti, kur laikyti?

Tam, kad būtų galima rinkti vaistažoles, reikia sulaukti, kad tris dienas iš eilės nelytų. Be to, turėtų būti nudžiūvusi rasa, todėl anksti ryte vaistažolių rinkti netinka – saulė turi būti aukštai patekėjusi. Rinkti geriausiai iš pietų pusės – ten žolelės labiau kvepia. Ieškokite gražių, sveikų augalų, ant kurių nėra vabaliukų. Jeigu šių ant žolelių randate, derėtų leisti joms pavysti – padėti ant balto audeklo, taip vabaliukai per naktį išropos. Džiovinti reikėtų ten, kur yra skersvėjis, šiluma ir kur sausa vieta. Rinkti augalus galima visą vasarą, netgi rudeniop, jei saulėta, šilta, sausa. Žieves, šaknis geriausiai rinkti rudenį, pumpurus – ankstyvą pavasarį, kerpes – žiemą.

Esame gana nutolę nuo gamtos. Kaip prie jos grįžti?

Svarbu daryti tiek, kiek galime šiandien. Pirmiausia, mano patarimas – mąstyti. Svarbu tausoti gamtą, pavyzdžiui, rinktis švarias pakuotes. Ekologiškos pakuotės yra blefas, nes kiekvienas popierinis maišelis – nukirstas medis, dėl daugybės maišelių iškirsta miškų. Popierinės pakuotės, suteptos riebalais, niekaip neperdirbamos – tik sudeginamos arba supūdomos. Be to, nėra blogesnio dalyko už mišrią pakuotę, kuri iki galo nebeperdirbama. Manęs klausia, kodėl neturime popierinių pakuočių. Atsakau, kad plastmasinį indelį galima naudoti 20 metų, o popierinis išmetamas. Iš tikrųjų vienas svarbiausių dalykų – apskritai kuo mažiau naudoti vienkartinių pakuočių.

Prie gamtos taip pat priartėsime tada, kai atkreipsime dėmesį į tai, kokioje gražioje šalyje gyvename. Mes pertekę ne pinigų, o savo gamtos namų. Nesame milijonieriai, bet ir ne vargšai. Mūsų Lietuva yra prabangi savo gamta, metų laikais, klimatu ir savo žemės gėrybėmis.